Niūrūs postapokaliptiniai vaizdai
Autorius pradeda nuo apokaliptinės naujienos: karas jau čia, britai pralaimi, o Rytuose – Rusijos puolimas. Puolimą Rusija pradėjo 2014-ais ir Ukrainoje, tačiau apie grėsmę NATO rytinėms sienoms kalba beveik sutartinai visi ekspertai, o ir iki 2018-ųjų dar liko šiek tiek laiko.
„Šiandien, 2018 metų spalio 29 dieną, atėjo juodžiausia valanda Britanijai: mūsų kariuomenė patyrė žeminantį pralaimėjimą Europos teatro kare. Tūkstančiai britų atsidūrė karo belaisvių stovyklose,“ – rašoma tekste.
Ir iš tiesų, Kremliaus propaganda skyrė labai daug laiko ir resursų tam, kad Europos Sąjunga pradėtų braškėti, o vieningos Europos vizija kuo toliau tuo labiau blykštų.
„Rytuose rusų lokys nepermaldaujamai gniaužia savo glėbį, senoji imperija kyla ant europiečių svajonių griuvėsių,“ – rašo D. Sandbrookas, anot kurio „nuo Belgijos iki Atėnų Europoje liejasi kraujas“.
Tuomet istorikas jau numatė būsimą britų premjero atsistatydinimą, tiesa realybėje jis nutiko pora metų anksčiau ir ne dėl fronte patiriamų pralaimėjimų, o dėl teigiamo „Brexit“ referendumo.
„Senukai ir paaugliai kasa gynybines duobes Britanijos miestų gatvėse, tačiau prastai ginkluoti savanoriai išsilaikys ne ilgiau savaitės. Tuo metu kitoje Lamanšo pusėje priešo pajėgos užbaigia pasiruošimą įsiveržimui į Britaniją,“ – rašoma tekste.
Pradžia – 2011-ųjų gelbėjimasis iš recesijos
„Nepraėjo ir 10 metų nuo tol, kai milijonai žmonių tikėjo taikia ir suvienyta Europa. Kaip mes iki to nusigyvenome?“, – klausia autorius. Ir pats atsako: paskutiniu lašu tapo 2011 metų paskutinė spalio savaitė, o konkrečiai – ES susitikimas Briuselyje, 14-as bandymas per 20 mėnesių „išgelbėti eurą“.
Tam, kad Bundestagas patvirtintų 1 trln. Eurų išskyrimą antikrizinėms reikmėms, Vokietijos kanclerė Angela Merkel perspėjo: negalime galvoti, kad pusę amžiaus trunkanti taika Europoje – tai duotybė. „Pasikartosiu: jeigu euras kris, Europa taip pat patirs krachą. O to leisti negalime“, – pareiškė A. Merkel. Stebėtojai suskubo išjuokti ją ir apkaltinti melodramizavimu. „Tačiau dabar, praėjus 7 metams, jau niekas nesijuokia“, – pažymi autorius, pateikdamas įsivaizduojamus 2018-uosius, o taip pat šiurpiai tiksliai atkartodamas vieno iš „Brexit“ lyderių Nigelo Farage’o jau įėjusią į istoriją frazę 2016-aisiais Europos Parlamente.
A. Merkel suvokė tai, ko nenorėjo pripažinti daugelis lyderių: Europą skandino augančios skolos, recesija, anarchizmas ir bendras pasitikėjimo kapitalizmu krachas. 2011-ųjų spalį netgi Šv. Petro soboras Londone buvo uždarytas dėl antikapitalistinių demonstracijų, primena autorius apie realų tuometinį įvykį. „Tačiau tai buvo tik gėlytės, uogos prasidėjo vėliau“, – perspėja jis.
Ekonomikos griūtis
Autorius kracho pradžią įsivaizdavo kaip ekonomikos griūtį, po kurios sektų neramumai. Realybėje situaciją pavyko suvaldyti. Ekonomikos griūties pavyksta bent jau kol kas išvengti, tačiau politinė įtampa ir karo Sirijoje aidai pasiekė ir Europą.
Jis rašo: „2012-ųjų vasarį tapo akivaizdu, kad eilinis bandymas išgelbėti euro zoną žlugo, ir beveik visos Vakarų Europos šalys paniro į recesiją. Graikija kovą pasitraukia iš euro zonos, o Europos rinkos patiria didžiausius per visą istoriją nuostolius.“
2012-uosius autorius mato kaip antikapitalistinių demonstracijų ir teroro išpuolių, peraugančių į pilietinį karą metus. Ir iš tiesų, socialinės nelygybės demonstracijos iki pat dabar drebina Prancūziją, ir teroro išpuolių gausa neleidžia žmonėms ramiau atsikvėpti. Tačiau tie išpuoliai yra rengiami ne „kairiųjų anarchistų“, kaip numatyta „pranašystėse“, o religinių fanatikų, kurių tik viena iš išpuolių priežasčių yra socialinė nelygybė.
Tuo pat metu, autorius pažymi pasirodančius pirmuosius naujojo autoritarizmo bruožus. Tikrosios Europos demokratiniai lyderiai iš tiesų išgyvena sudėtingą laikotarpį – tai ir su autoritarine valdžia susidūrusi Vengrija, Lenkija, net Prancūzija. Tačiau autoriaus sukurtoje „chaoso apimtoje Europoje“ minimi kiek kiti pavyzdžiai: „Kai S. Berlusconi oficialiai paprašo savo Europos partnerių pagalbos, N. Sarcozy noriai įveda į Italiją savo kariuomenę. Europos taikdariai taip pat pasirodo didžiuosiuose Graikijos miestuose. „Kontinentas lėtai, tačiau užtikrintai judėjo link karinio konflikto“, – rašo autorius, turėdamas omenyje 2012-ųjų pabaigą.
2013-ųjų kovą „paskutinis istorijoje ES susitikimas“ baigėsi skilimu: daugelis šalių atsisakė vykdyti Vokietijos ekonominės integracijos ir biudžeto taupymo reikalavimus.
„Europoje sustiprėja nacionalistiniai judėjimai. Nuo Madrido iki Budapešto užsieniečiai ir imigrantai tampa išpuolių aukomis“, – rašo autorius, iš esmės atspindėdamas dabartines Europos nuotaikų tendencijas.
Putino armija Rygos gatvėse
Anot D. Sandbrooko, labiausiai nuo finansų krizės turėjo nukentėti Latvija. „O kadangi beveik trečdalis piliečių (taip teigiama teksto originale, – red. past.) – etniniai rusai, nepasitenkinimas ekonomine situacija greitai peraugo į nacionalinę konfrontaciją“, – teigiama straipsnyje. 2015-ųjų rugpjūčio 12-ąją, po mūšių Rygos gatvėse, Rusijos armija kirto Latvijos sieną.
Vėliau autorius neįtikėtinai tiksliai sugebėjo atspindėti įvykių Europoje fragmentus, tiesa valstybė tai buvo ne Latvija, o Ukraina: „V. Putinas užtikrino pasaulį, kad rusai atėjo „atstatyti tvarkos“, tačiau rusams pareiškė: „Europos krizė – galimybė Rusijai. Pažeminimų laikai jau praėjo, mūsų imperija atgims“. Ir iš tiesų, Rusija 2014-ųjų pradžioje įveda kariuomenę į Ukrainos Krymą, o netrukus ir išprovokuoja pusiau slaptus karo veiksmus Ukrainos rytuose. Visa tai atliekama su pretekstu ginti rusų interesus.
Autorius pažymi, kad Vakarai Latvijai į pagalbą neskuba, nors ši ir priklauso NATO. „Naujasis amerikiečių izoliacionizmas reiškė, kad NATO narystė faktiškai nustojo ką nors reiškusi“, – aiškina autorius, o jo „spėliones“ galima patvirtinti populiarumo ir palaikymo JAV sulaukusio respublikonų kandidato D. Trumpo idėjomis, kad jam tapus prezidentu šalis daugiau dėmesio skris vidaus problemomis. Tuo metu šiame „fantastiniame“ pasaulyje prancūzai buvo užsiėmę savo karinėmis misijomis Graikijoje ir Italijoje. Londonas tuo metu su naujuoju premjeru leiboristu Edu Milibandu priešakyje pareiškia, kad „britų kariuomenė į pagalbą tolimai šaliai, apie kurią nieko nežinome, neis“.
„Maskva suprato viską tiesiogiai. Praėjus pusmečiui rusų taikdariai peržengia Estijos sieną, o 2016-ųjų kovą V. Putino armija okupavo Lietuvą, Baltarusiją, ir Moldovą“, – pasakojama straipsnyje. Į Briuselio priekaištus Kremlius atšauna, kad „pasižiūrėkit patys į save, jūsų taikdariai jau patruliuoja Atėnų, Romos ir Madrido gatvėmis“.
„Ir jie tam tikra prasme buvo teisūs. Net Paryžiuje užfiksuoti siaubingi negailestingo susidorojimo su kitaminčiais atvejai. Jie buvo pateisinami kaip laikinosios priemonės, padėsiančios apriboti antikapitalistinį terorizmą“, – rašoma straipsnyje.
N. Sarkozy pradėjo save laikyti Napoleono reinkarnacija. 2011-ųjų spalį jis liepia D. Cameronui „užsikimšti“. „Dabar jis pratrūko atvira anglofobija“, – pranašauja autorius. 2016-ųjų rudenį N. Sarkozy interviu pareiškia, kad krizė atėjo iš Londono (iš tiesų, įspūdingai tiksli pranašystė, jeigu „Brexit“ laikytume, kaip siūlo kai kurie ekspertai, ES griūties pradžia). „Tačiau Didžiosios Britanijos dienos yra suskaičiuotos. Ateitis – rusų Rytuose ir europiečių – tai yra frankų – Vakaruose“, – pridūrė jis. Kai kurie britų laikraščiai tuomet pamanė, kad N. Sarkozy užsiminė apie slaptą Maskvos bei Paryžiaus paktą. Gali rasti paralelių realybėje ir šioje istorijoje – N. Sarkozy, nors ir nebėra premjeru, iš tiesų gana palankiai atsiliepia apie Rusiją ir jos politiką, lankėsi šių metų pradžioje Sankt Peterburge vykusiame forume, kuriame jo pasisakymai sulaukė dviprasmiškų reakcijų Vakaruose.
Didžioji Britanija – kontinentinės Europos apsuptyje
2016-ųjų pabaigoje N. Sarkozy pareiškia, kad visos ES narės privalo stoti į euro zoną arba „užsimokėti už nenorą tai daryti“. Didžioji Britanija kategoriškai atsisako, o Prancūzija stiprina spaudimą. Britų premjeras E Milibandas atsistatydina.
2017-ųjų vasarą nesutarimai tarp flamandų ir valonų Belgijoje išsirutulioja į kraujo praliejimą. Rugpjūčio 1-ąją N. Sarkozy siunčia ten prancūzų desantą. „Briuselis – Europos širdis. Tai yra jis teisiškai gali būti laikomas Prancūzijos dalimi“, – pareiškia jis.
Didžioji Britanija tai priima kaip provokaciją ir išsiunčia į Belgiją savo taikdarius. Tačiau prancūzų pajėgos pasirodė esančios skaitlingesnės.
„Taigi, praėjus metams mes atsidūrėme sudėtingiausioje situacijoje. Prancūzijos kariuomenė padedant ispanams ir italams, naudojant Vokietijos pinigus ir tylią neoimperialistinės Rusijos paramą, apsupo mūsų ekspedicinį korpusą kitoje Lamanšo pusėje ir sutriuškino jį į dulkeles“, – rašoma straipsnyje. Tuo metu pačioje Britanijoje tęsėsi antikariniai ir antikapitalistiniai judėjimai. Daugiau nei 70 proc. Škotijos gyventojų pasisakė už nepriklausomybę, o Šiaurės Airijoje beveik kasdien sproginėja „Tikrosios IRA“ bombos.
„Britanija visada buvo Europos dalimi, net jeigu patys britai ir atsisako tai pripažinti. Metas priimti juos į mūsų šeimą – jeigu prireiks, jėga“, – pareiškia N. Sarkozy šiame autoriaus fantastiniame kūrinyje. O pats D. Sandbrookas apgailestauja, kad 2011-aisiais niekas nepasiklausė A. Merkel.
Kas išsipildė ir kas ne
Autorius, akivaizdu, rėmėsi tų dienų realijomis. Tuomet artimiausia, aiškiai apčiuopiama, grėsmė buvo visą Europą drebinusi finansų krizė. Socialinė atskirtis ir neramumai gatvėse – deginami policijos automobiliai ir chaosas tiek Prancūzijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje. Net ir Švedijoje imigrantų getuose buvo prasidėjusios neramumų užuomazgos.
Pataikyta ir į Rusijos neoimperializmo tendencijas. Tiesa, tuomet jau darėsi akivaizdu, kad V. Putinas iš valdžios pats nepasitrauks, tačiau apie toliau nei Gruzija siekiančią agresiją Vakaruose kalbėta labai nenoriai, o Baltijos šalių ir Lenkijos perspėjimų dėl kylančios grėsmės niekas neklausė.
Kylantis Europoje nepasitikėjimas demokratinėmis, liberaliomis vertybėmis ir, atvirkščiai, augantis autoritarinių politikų populiarumas irgi pasikartojo realiame pasaulyje. Realybėje ekonominė krizė iš tiesų vis dar kelia neramumus kai kuriose šalyse, tačiau istorijoje minimi „kairieji“ neperėjo į ekstremizmą, o jo vietą užėmė tarptautinis terorizmas.
„Brexit“ referendumo ir jo baigties autorius taip pat negalėjo prognozuoti, tačiau tai, kad Britanija gali tapti ES skaldančiu veiksniu, D. Sandbrooko istorijoje paminėta. Tačiau autoriaus įžvalgos suteikia peno pamąstymams, kad kai kurie sprendimai, lemiantys viso pasaulio kardinalius pokyčius, jau galėjo būti atlikti.
