Prieš savaitę įvykę rinkimai į Baltarusijos Parlamentą nepasižymėjo didesniais siurprizais. Žinoma, buvo tam tikra viltis, kad Aleksandro Lukašenkos režimas gali kiek „sudemokratėti“, bet, pasirodo, politikoje stebuklų nebūna. Baltarusijos valdžia kiek paflirtavo su Vakarais, bet galiausiai padarė viską savaip. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) neliko nieko kito, kaip konstatuoti, jog balsavimo procesas vyko daugmaž sklandžiai, bet balsų skaičiavimo etape neapsieita be rimtų pažeidimų ir falsifikacijų. Kitaip sakant, paskelbti rinkimų į Baltarusijos Parlamentą rezultatai yra abejotini, o patys rinkimai atitinka tik pastarojo dešimtmečio „baltarusišką standartą“.
Iš tikrųjų, šiems rinkimams informacinėje erdvėje buvo skiriama ne tiek daug dėmesio, kiek galima buvo tikėtis. A. Lukašenka tikrai pasistengė sukurti gerą intrigą ir padarė kelis žingsnius „vakarų link“ – paleido iš kalėjimo vieną iš opozicijos lyderių Aleksandrą Kozuliną, o pačią opoziciją „prileido“ prie kovos už valdžią. Buvo kalbama apie tai, jog net rinkimų rezultatų falsifikavimo atveju į Parlamentą vis vien „bus įleisti“ nors keli opozicijos veikėjai. Tačiau Lukašenkos režimas dar kartą įrodė, jog Baltarusijoje nėra vietos jokiems demokratiniams eksperimentams. Jeigu 2004 metais pirmajame rinkimų rate į Parlamentą buvo išrinkti 108 deputatai iš 110 renkamų (ir tai buvo neabejotinas skandalas), tai šiemet paskelbta, jog visi parlamentarai išrinkti jau pirmame rate ir tarp jų, tradiciškai, nėra nei vieno opozicijos atstovo.
Galima konstatuoti, jog rinkimai Baltarusijoje ir vėl nebuvo demokratiški, tačiau tai tikrai nėra jokia naujiena. Tiesą sakant, mažai kas iš tikrųjų tikėjosi iš A. Lukašenkos stebuklų. Istorija rodo, jog demokratiškai išrinkti režimai gali pavirsti autoritarine diktatūra, tačiau apie atvirkštinį procesą, kad diktatūra progresyviai demokratėtų, nelabai teko girdėti. Susivienijusios pilietinės partijos lyderis Anatolijus Lebedko pavadino šiuos rinkimus „farsu, suvaidintu Vakarams“. Tenka pripažinti, jog organizuodamas šį farsą A. Lukašenka ir vėl sugebėjo kai ką išlošti.
Prileisdama prie rinkimų opoziciją Baltarusijos valdžia tokiu būdu ją faktiškai suskaldė. Opozicijos atstovai pasidalijo į dvi stovyklas. Viena stovykla buvo įsitikinusi, jog rinkimus, kaip akivaizdžiai nedemokratiškus, reikia boikotuoti. Kitą stovyklą sudarė tie, kas nusprendė, jog reikėtų bandyti išnaudoti bet kokias progas patekti į valdžią, įsitvirtinti ten ir siekti daryti įtaką priimamiems sprendimams. Šiandien galima pasakyti, jog reikalavę boikotuoti rinkimus opozicionieriai buvo teisus, o dalyvavę rinkimuose gavo skaudžią pamoką. Šiuo atveju, opozicija gal išloštų, jeigu užimtų vieningą poziciją dalyvavimo ar nedalyvavimo rinkimuose klausime. Tačiau nėra lengva pasakyti, kokia tai turėjo būti pozicija. Iš vienos pusės aišku, kad nėra protinga lošti kortomis su sukčiais (t.y. – dalyvauti rinkimuose, kurie „tradiciškai falsifikuojami“), bet, iš kitos pusės, jei opozicija boikotuotų rinkimus, A. Lukašenka visada galėtų pasakyti, jog opozicijos veikėjams buvo suteiktas šansas ateiti į valdžią, bet jie patys kratosi atsakomybės ir verčiau renkasi politikavimą gatvėse.
Jau ne kartą teko rašyti, jog A. Lukašenka, tvirtai įsikibęs valdžios, gan sumaniai bando išnaudoti poziciją tarp Rytų ir Vakarų. Nors Europos ir JAV šalys smerkia Baltarusijos režimą, jos įdėmiai stebėjo ir palankiai vertino trumpo baltarusiško priešrinkiminio „atšilimo“ laikotarpį. Buvo įvertinta ir tai, jog Baltarusija nepuolė stačia galva palaikyti Rusijos ir kol kas neskuba pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės. Tačiau, kaip ir pažymėta straipsnio pradžioje, tai buvo tik lengvas flirtas su Vakarais, norint dar kartą priminti Rusijai, jog jos „pati artimiausia sąjungininkė“ reikalui esant gali pasirinkti ir kitą kelią. Tokią šantažo politiką santykiuose su Rusija A. Lukašenka naudoja jau ne pirmus metus (ir tai, tiesą sakant, labai siutina Maskvą). Kartu, kelias dienas po rinkimų, Baltarusijos prezidentas nusiuntė Pietų Osetijos vadovui Eduardui Kokoitui laišką, kuriame pažymėjo, jog Baltarusija įvertins ir apsvarstys galimybę pripažinti šios respublikos nepriklausomybę, bet tvirtai, vėlgi, nieko nepažadėjo.
Daugelis apžvalgininkų pripažįsta, jog A. Lukašenka yra gana gudrus politikas. „Paskutinis Europos diktatorius“ tvirtai laiko savo rankose valdžią šalyje, be to jis jau ne vienerius metus kartu su Rusija „stato“ Sąjunginę valstybę, kuri realiai egzistuoja tik popieriuje. Be to, A. Lukašenka nepamiršta konfrontuoti su Vakarais, bet pastaruoju metu daro tai jau ne taip aršiai kaip kadaise. Atrodo, jog jis supranta, kad besiritančios į autoritarizmą Rusijos fone jo diktatūra Vakarų valstybėms jau neatrodo taip baisiai (galiausiai, A. Lukašenkos režimas negrasina Europai karine jėga ir nepretenduoja į kaimyninių valstybių teritorijas). Todėl „nepakeičiamas“ Baltarusijos vadovas kol kas gali miegoti ramiai, tačiau jam nereikėtų pamiršti, jog Rusijos apetitai auga, Vakarų pasitikėjimo ir palaikymo jis neturi, o ilgai gudraujant galima pergudrauti ir patį save.
Viktor Denisenko
