44-ojo JAV prezidento rinkimų kampanija baigėsi. Atrodo, kad jaunystė, entuziazmas ir puikūs oratoriaus sugebėjimai įveikė konservatyvų mąstymą, tradicines vertybes ir kiek senstelėjusią respublikonų užsienio politiką. Pirmą kartą per ilgesnę kaip 200 metų prezidentų rinkimų istoriją į Baltuosius rūmus įžengs 47-erių tesulaukęs juodaodis teisininkas Barackas Obama.
Analitikai spėlioja, kokie sunkumai laukia šio „istorinio“ prezidento.
Pirmojo prezidento priesakas: būk pirmas
Galima sakyti, kad ši rinkimų kampanija niekuo nesiskyrė nuo vykusios XVIII amžiaus pabaigoje, kai pirmuoju Amerikos vadovu 1789 m. tapo 57-erių sulaukęs George‘as Washingtonas. Tiesa, tuomet Šiaurės Amerikos žemyne griaudėjo pilietinis karas, galinga, iš imigravusių tautų susibūrusi ir savo pasakiškais turtais bei galimybėmis viliojusi valstybė buvo padalinta į dvi stovyklas. Tačiau G. Washingtonas pajėgė atkurti taiką, įkurti konfederaciją ir patvirtinti iki šiol gyvuojančią Amerikos konstituciją. 1799 m. prie jo kapo duobės vienas respublikonų idėjų šalininkas taip sakė apie pirmąjį prezidentą: „Jis buvo pirmas kare, pirmas taikoje ir lieka pirmas amerikiečių širdyse“ („first in war, first in peace, and first in the hearts of his countrymen“).
Daugiau kaip po 200 metų situacija Jungtinėse Valstijose lyg ir kitokia, bet ir panaši. Karas šalyje nesiaučia, federalizmo principai puikiai prigiję, amerikietiška demokratija sunokino savo vaisių. Tiesa, šalies ekonomika primena praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio Didžiąją depresiją, JAV, stebinusios pasaulį pigiais degalais ir didžiulėmis jų atsargomis, dabar patiria energetinę krizę, kurią pagilino ekonomikos ir finansų nuosmukis, užsienio politikoje nenyksta nuolatinės konfrontacijos požymiai…
Tai tarsi visai natūralu, bet – paklausk amerikietį, kada jam buvo geriau gyventi, ir kas antras atsidusęs pasakys, kad geri laikai seniai praėjo, ir vėl prisimins G. Washintono priesakus ir šventą frazę prie jo kapo duobės...
Taigi, pirmas.
Krizės iškelia lyderius
Pirmiausia panagrinėkime, kodėl amerikiečiai rinkėjai (tiksliau – rinkikai) pirmenybę atidavė Barackui Obamai.
Istorikai pastebėjo, kad kai tautą prispaudžia politikos ir ekonomikos bėdos, ji ima ieškoti gelbėtojo. Taip atsitiko su Vokietijos imperija antro dešimtmečio pabaigoje ir trečio pradžioje. Patekusi į Didžiosios depresijos gniaužtus (beje, ir tuomet krizė prasidėjo už Atlanto), vokiečių tauta ėmė karštligiškai dairytis ryžtingo, charizminio, tegu ir despotiško valdytojo. Surado. Tai buvo nacijos vienytojas, paskui nacistų lyderis Adolfas Hitleris.
Prireikė keleto dešimtmečių, kol vokiečiai atsitokėjo, ką pridirbo tas jų dievaitis ir kur įstūmė kadaise Europoje (ir ne tik Europoje) klestėjusią ir kryžiaus žygius rengusią imperiją.
Mažytis pavyzdys – nesena Lietuvos istorija. R. Paksas prezidentu buvo išrinktas ne tiek dėl jo partijos simbolių, kiek dėl rinkėjų nusivylimo valdančiųjų politika. Vėlgi – tik pagal valstybės mastus – reikėjo kelerių metų, kad šis pasirinkimas virstų Lietuvos žmonių kaltės išpirkimu, nemažai kainavusiu šaliai, jos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje.
Bet nereikia ir kelerių metų senumo istorijos. Ar ne šį dėsnį patvirtino ką tik įvykę Seimo rinkimai, kai, nusivylę neefektyvia kairiųjų politika, rinkėjai „laivelio“ principu pasviro prie dešiniųjų ir netikėtai iškėlė ką tik susikūrusią „šoumenų“ Tautos prisikėlimo partiją?
Dabar – Amerika. Sukaustyta joje pačioje kilusių finansinių speigų, ši imperija bloškėsi nuo tradicines (o gal – stagnacines) vertybes puoselėjančių respublikonų ir jų atstovo Johno McCaino prie jaunesnių ir savo valdymo būdu įžūlesnių politikų. Nepaisydami Kenijoje gimusio rinkimų laimėtojo tėvo (vien ko vertas jo musulmoniškas Husseino vardas), odos spalvos (JAV iki šiol gajus rasizmas), pagaliau menko patyrimo didžiosios politikos tyruose, amerikiečiai leido demokratui užimti Baltuosius rūmus, o šios partijos senatoriams užvaldyti Kongresą.
Užguls didžiulė atsakomybės našta
Nors mandatai laimėti didžiule persvara, analitikai nuogąstauja, kad B. Obamai ateina sunkių išmėginimų laikai. Jis gali tapti vadinamojo Brandley‘o efekto – taip pavadintas pagal Los Andželo mero Thomo Brandley‘o vardą – auka. 1982 m. šis juodaodis balotiravosi į Kalifornijos valstijos gubernatorius. Atrodė, pagal visas apklausas jis turėjo pirmauti, tačiau galų gale pralaimėjo baltajam varžovui. Kaip mano Politikos ir ekonomikos tyrimų centro (Center for Economic and Policy Research; CEPR) Vašingtone analitikas Markas Weisbrotas, šiandien rasinis kriterijus nesuveikė, nes „žmonės balsavo ne tiek už Obamą, kiek prieš Bushą ir jo politiką per 8 metus“. Taigi, už demokratus balsuota vien dėl protesto prieš respublikonų politiką?
Beje, kaip pažymi interneto svetainė „RBK Daily“, panašiai atsitiko ir 1976 m., kai Jimmy Carteris įveikė Geraldą Fordą, kurio ekonomikos politika, pašalinus Richardą Nixoną, nuvylė daugumą amerikiečių.
Žinoma, amerikiečiai labiausiai vertina savo lyderį pagal tai, kaip jis geba susidoroti su vidaus problemomis, kurios JAV prezidento pečius ypač užgriuvo dar vasarą. Tačiau jiems taip pat labai svarbu, ar valdant 44-ajam vadovui Amerika sustiprės. B. Obamai iš tikrųjų tenka nemenka tarptautinė našta. Klausimai esminiai: ar bus ištesėtas pažadas išvesti JAV kariuomenę iš Irako iki 2010 m.? Ar B. Obama ir trejais metais jaunesnis Dmitrijus Medvedevas ras bendrą mažiau ideologizuotą kalbą, kuria turėtų kalbėti tos pačios kartos politikai? Ar bus pamirštas žmogaus teisių klausimas Rusijoje, kuris tik sukeldavo atsakomąjį Maskvos smūgį? Ar ir toliau Vašingtonas įnirtingai gins Gruziją, Ukrainą, stums jas į NATO, ar tęsis respublikonų retorika, remianti Baltijos šalis?
Naujasis JAV prezidentas oficialiai savo pareigas pradės eiti tik kitų metų sausio 20 d. (tuomet vyks jo inauguracija ir bus duota priesaika), tačiau dar šiemet jam teks pradėti įtemptai darbuotis, nors formaliai pareigas dar eis G. W. Bushas. Lapkričio 15 d. JAV šaukiamas Didžiojo aštuoneto ir kitų didžiausių pasaulio valstybių pasitarimas dėl pasaulio finansų krizės. Respublikonai įsipareigoję iki metų pabaigos palestiniečiams iškovoti valstybės statusą. Azijoje stiprėja Kinija ir Indija. Bręsta nenuspėjamo Šiaurės Korėjos režimo permainos. Vis labiau į Amerikos draugus ir priešus skirstosi Lotynų Amerikos šalys.
Ateities pora
Pabaigai – apie politiką, kuris paprastai vaidina šešėlinį, tačiau nė kiek ne mažesnį vaidmenį negu valstybės vadovas. Štai jis: B. Obamos pasirinktas viceprezidentas Joe Bidenas – senatorius iš Delavero valstijos nuo 1973 m. Lapkričio 20-ąją jam sukaks 66-eri, tad šis išeivis iš Airijos patyrimu galėtų rungtis nebent su pačiu J. McCainu. J. Bidenas iš tiesų dukart bandė įveikti demokratų partijos kandidato į prezidentus kartelę – 1988 m. ir šiemet, tačiau pirmąkart atsisakė savo kandidatūros populiariausiojo naudai.
Galima sakyti, kad politika – jo genuose. Senelis taip pat buvo senatoriumi nuo Pensilvanijos valstijos. Tiesa, tėvas į politiką nesivėlė ir pardavinėjo naudotus automobilius. 19-metis J. Bidenas baigė katalikiškąją mokyklą. Žavėjosi futbolu, tačiau susirgęs astma turėjo mesti šį sportą, dėl šios ligos nebuvo pašauktas kariauti Vietname. Delavero universitete jis baigė istorijos ir politikos mokslus, vėliau dar įgijo ir teisininko diplomą. Kelerius metus dirbo advokatu, tačiau tapti geru oratoriumi jam sutrukdė mikčiojimas, kurį netrukus išsigydė. 1972 m. jis pirmą kartą išrinktas į Senatą, tačiau likimas jam skyrė didžiulį išmėginimą: iškart po pergalės automobilio katastrofoje žuvo jo žmona Neilia ir duktė Naomi, o abu sūnūs stipriai apdegė. Tėvas abu sūnus prižiūrėjo vienoje palatoje... Štai tokio tragiško likimo politikas tapo vienu jauniausių, vos 30 metų, senatoriumi.
Patirtas sielvartas nepraėjo be pėdsakų. Įtempta senatoriaus veikla, keli skandalai jį privedė iki smegenų aneurizmos. Po operacijos J. Bidenas vėl grįžo į politiką tik praėjus septyniems mėnesiams, bet ši pertrauka jam tarsi neturėjo įtakos: žurnalas „Time“ jį įrašė į „200 ateities asmenybių“ sąrašą.
Atrodo, J. Bidenas kartu su B. Obama iš tikrųjų sudarys „ateities porą“...
***
Štai tokie politikai netrukus įžengs į Baltuosius rūmus. Demokratų pergale džiaugiasi ne tik Amerikoje, bet ir Rusijoje, Kenijoje, islamo šalyse, džiaugiasi visas kairysis ir kairuoliškas pasaulio sparnas. Lietuva tradiciškai tebūna atsargi. Šiame pasaulyje geriau vadovautis liaudišku posakiu: žiūrėsim, kai dugną dėsim...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
