Guodžio mėnesio 21 – 23d. astronominės žiemos pradžia. Šiuo metu Žemės Šiaurės pusrutulyje diena būna trumpiausia, o naktis – ilgiausia, žiemos saulėgrįža, kai Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite. Vasarą, birželio 22 – 24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis – Joinės, vasaros saulėgrįža. Gruodžio mėnesį prasidėjusi kalendorinė žiema apima gruodžio, sausio ir vasario mėnesius, o klimatinė žiema būna tuomet, kai paros vidutinė temperatūra nukrinta žemiau 0°C ir pašalas sukausto žemės paviršių. Susidarius pastoviai sniego dangai prasideda antroji žiemos fazė – viduržiemis, kai saulės spinduliai ima tirpdyti sniegą prasideda paskutinė žiemos fazė – priešpavasaris.
Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, Saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią ir daugelyje kultūrų pažymima įvairiomis šventėmis ir apeigomis. Po ilgiausios metuose nakties, dienos pradeda ilgėti – Saulė sugrįžta.
Žiemos saulėgrįža Lietuvoje nuo seno buvo žinoma kaip Elnio devyniaragio šventė. Kas tas elnias? Tikrai neverta čia painioti jokių elnių – Rudolfų. Lietuviškas elnias devyniaragis, galbūt, dar mena akmens amžiaus laikus. Kaip teigia profesorius etnologas Libertas Klimka – pirmieji žmonės, atėję į Lietuvą, atėjo paskui elnių bandas, jis mano, kad elnio įvazdžiai – labai tolimų laikų aidas. Iš dainų atsekama, kad elnias devyniaragis vasarą eina žemai, todėl trumpa naktis, o žiemą jis eina aukštai, todėl naktis – ilga. Baltų tautosakoje devyniaragis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę raguose, naują laiko ciklą, o kartu ir džiaugsmą, naują gyvenimą. Elnio įvaizdis išlikęs daugiausiai kalėdinėse apeigose. Dar neseniai yra užrašyti su elniu susiję pasakojimai Dzūkijoje: „vaikai, žiūrėkit, gal elnias iš miško atbėgs, ir tada bus Kalėdos“ ir būtent – baltas elnias, nes iš dangaus kritęs, per debesis. Tad, žiemos saulėgrįža – Elnio devyniaragio šventė, tą dieną vengta skersti kiaulę, tikint, kad ji nenusibaigs, o svilinima gali atgyti, padegti kluoną.
Tamsusis kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Laukimo laikas: ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės – dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Buriama ir pranašaujami orai ir būsimieji metai, derlius, vestuvės ir t.t. Koks oras gruodyje – toks bus ir birželyje. Mažojoje Lietuvoje – tai ir piršlybų ir vestuvių metas. Nuo Kalėdų prasidėdavo šventvakariai: 1618m. viename pranešime sakoma „per 12 vakarų po Kalėdų, lietuviai ilsisi nedirbdami jokių darbų“, o jaunimas – linksminasi. 1611m. pranešime sakoma, kad buvo rengiamos „puotos protėvių vėlėms“.
Na, o dūmines trobeles puošdavo iš šiaudų pagaminti – sodai, jo viduryje pakabindavo obuolį, kuris primena, kad diena jau pradės ilgėti. Paplitus madai puošti eglutes, jos nebuvo pradžioje tokios kaip šiandien. Jos nebuvo didelės, kirsdavo mažytes ir pakabindavo ant balkio šalia sodo, viršūne žemyn, na o tik vėlėliau jau ant eglutės buvo kabinami šiaudiniai papuošalai.
Kūčių vakarienė – žiemos saulėgrįžos kulminacija. Senoliai sakydavo, kad tą naktį laikas ir erdvė praranda įprastus metmenis, todėl gausu burtų ir ateities spėjimų: nenurinkdavo Kūčių vakarienės stalo, motina barstydavo grūdus ant šeimos narių, ypač vaikų, o šeimininkas – trobos kampuose ir prie židinio. Grūdai suteikia augimo ir ilgaamžiškumo, o mirusiųjų vėlės tą vakarą ateina pasivaišinti.
Senoviniuose kalendoriuose gruodžio mėnuo įrašytas siekio vardu. Gal, todėl, kad Saulė pasiekia tokią ribą, kad aukštai pakilti nesuspėja, tik „per kačiargą“ ir nuskęsta jūroje. O mėnuo kaskart vis pilnėja ir šviesina naktį.
