Praeitą savaitę pasirodė keletas įdomių naujienų, kurios, tiesą pasakius, nuskambėjo gandų lygyje. Pirmiausiai pasirodė pranešimai, jog JAV svarsto galimybę atnaujinti diplomatinius santykius su Iranu. Galima priminti, jog santykiai buvo nutraukti 1980 metais, kai amerikiečių diplomatai Teherane buvo paimti įkaitais.
Buvo pranešama, jog diplomatiniai santykiai su Iranu gal būti atnaujinti jau rugpjūčio mėnesį, nors oficialūs šaltiniai to nepatvirtino. Taip pat pasirodė informacija, kad Serbija svarsto galimybę grąžinti ankščiau atšauktus ambasadorius į Kosovo nepriklausomybę pripažinusias šalis. Belgradas taip gali bandyti sušvelninti konfrontaciją su Europos Sąjungą, į kurią, be kita ko, Serbija ir pati norėtų įstoti.
Žinoma, kol kas negalima objektyviai įvertinti, kiek tokie pranešimai atspindi realybę. Iš tikrųjų, jie atrodo gana neįtikėtinai – Irano ir JAV santykiai pastaruoju metu tik blogėjo, o Kosovo nepriklausomybė Serbijai tapo didžiule politine ir moraline trauma, kurios pasekmės jausis dar ilgai. Tačiau tai, jog tokie pranešimai pasirodo – nors ir gandų lygyje – byloja apie faktą, kad dialogo kultūra dar galutinai neišnyko iš tarptautinės politinės darbotvarkės. Analizuojant informaciją apie galimą JAV diplomatinių santykių atnaujinimą su Iranu ir Serbijos siekį normalizuoti santykius su ES iš dialogo kultūros pozicijos, galima teigti, jog šie pranešimai nėra jau tokie ir netikėti.
Daugelis analitikų mano, jog vargu ar JAV ir Iranas turi galimybę rasti bendrą kalbą (dialogo principo pagrindas).
Vašingtonas reikalauja, kad Teheranas sustabdytų savo branduolinę programą, o Iranas atsisako tai padaryti ir elgiasi gana ižuliai. Tačiau pasirinkime tarp karinio spaudimo ir bandymų užmegzti dialogą būtent antras variantas gali tapti priimtinesnis – net nesukalbamojo Teherano atveju. JAV patirtis puikiausiai parodo, jog karinės priemonės ne visada yra efektyvios. Negalima pavadinti visiškai sėkmingomis operacijas Afganistane ir Irake, be to masinėje amerikiečių sąmonėje dar neišblėso Vietnamo karas, kuris tapo rimtos karinės nesėkmės simboliu. Todėl nenustebčiau, jeigu mintys apie tai, jog Irano atveju visgi reikėtų iki galo išbandyti dialogo kultūros galimybes nėra svetimos dabartinei JAV valdžiai. Tokiu atveju diplomatinių santykių atnaujinimas galėtų tapti geros valios gestu, Vašingtono siūlymu Teheranui atrasti galimybę pradėti kiek ramesnį pokalbį opiomis temomis.
Lygiai taip pat santykių su Europos Sąjunga aštrinimas nėra naudingas Serbijai. Per paskutinius rinkimus šios Balkanų šalies piliečiai labiau palaikė liberalias, o ne nacionalistines jėgas. Kitaip sakant, Serbija pasirinko europinės integracijos kelią, tačiau šiame kelyje rimta kliūtimi buvo ir yra Kosovo statusas. Punktas dėl nesusitaikymo su Kosovo nepriklausomybe buvo bendras ir liberaliųjų, ir nacionalistinių jėgų priešrinkiminėse programose. Galima priminti, jog Belgrado reakcija į savo buvusios provincijos atsiskyrimą buvo audringa. Serbija atšaukė ambasadorius iš šalių pripažinusių Kosovo nepriklausomybę. Tarp tų šalių yra JAV, Prancūzija, Vokietiją, Didžioji Britanija ir kitos įtakingos valstybės. Dabar, kai atviros aistros kažkiek nurimo (vidinės Serbijos aistros dėl Kosovo greičiausiai nenurims dar ilgai) Belgradas visai natūraliai galėjo susimąstyti apie tai, jog diplomatinių santykių su didžiosiomis ES šalimis užšaldymas gali labiau pakenkti europinės integracijos siekiams, negu padaryti spaudimą dėl prarastos provincijos statuso. Todėl irgi nebūtų nuostabu, jeigu artimiausiu metu Serbijos ambasadoriai grįžtų į savo rezidencijas Vašingtone, Paryžiuje, Londone ir kituose miestuose, iš kur jie buvo atšaukti.
Nors atrodytų, jog mūsų audringų politinių pareiškimų ir aštrių karinių konfrontacijų laikais dialogo kultūros laukia fiasko (Jungtinių Tautų pozicijų silpnėjimas ir pan.), tačiau būtent šios kultūros pagrindu veikia liberaliosios visuomenės. Mūsų laikus iš esmės įmanoma apibūdinti kaip komunikacijos, kurios dalimi yra dialogas, amžių. Tai galima pastebėti ir tarptautinės politikos plotmėje. Šalys apsikeičia „pranešimais“ arba „žinutėmis“. Tokios „žinutės“ pastaruoju metu buvo karinis paradas Raudonojoje aikštėje Maskvoje Pergalės dienos proga ir Irano raketų bandymai. Plėtojamo politinio dialogo pavyzdžiu galima laikyti Europos Sąjungą (priešingai nei monologiška buvusi Sovietų Sąjunga, kur pagrindinė balso teisė priklausė Maskvai). Žinoma, daug tarptautinėje politikoje yra ir nevykusios komunikacijos arba, paprastai tariant, nesusikalbėjimo pavyzdžių. Iš tikrųjų, dar nežinia, kokia komunikacijos forma nugalės civilizacijos raidoje (ir ar čia apskritai galima būtų kalbėti apie kokią nors pergalę?), bet norėtųsi, jog galiausiai visgi triumfuotų dialogo kultūra. Galima numanyti, jog jos veikiamas pasaulis tikrai taptų geresnis.
Viktor Denisenko
