Kremlius nori naujo saugumo klubo Europai ir Azijai. Ar tai gali pavykti? Ir ar tai turėtų jaudinti Ameriką, kuri iš naujo mokosi mylėti savo sąjungininkus?
Ar tai istorija apie kinų policininkus, žudančius musulmonų separatistus, ar apie Iraną, grasinantį nebepraleisti Vakarų naftos tanklaivių per Hormuzo sąsiaurį, ar apie mirtinus susidūrimus atskilusioje Gruzijos provincijoje, ar apie Rusijos planus Kuboje pastatyti branduolinius bombonešius kaip atsaką į tai, ką ji laiko Amerikos avantiūra Europoje – čia tik kelių pastarųjų dienų naujienos – nesunku suprasti, kodėl pareigūnai Maskvoje, Pekine ir kitur galvoja, kad Eurazijos žemyno saugumas turi būti geresnėse rankose. Senieji aljansai, tokie kaip NATO, ar ne tokios tvirtos organizacijos kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), neatrodo tinkamos. Kritikai teigia, kad jose per mažai narių, jos teisiškai netvirtos ir pernelyg senamadiškos savo užmojais. Atrodytų, pats laikas sukurti kažką geresnio.
Maždaug taip mąstoma Maskvoje – rodos, pirmą kartą per ilgus metus Rusija, užuot bambėjusi kaip anksčiau, siūlo naujas idėjas. Detalesnė informacija žadama rugsėjį. Kol kas pagal prezidento Dmitrijaus Medvedevo parengtą ir Rusijos ambasadoriaus NATO Dmitrijaus Rogozino propaguojamą planą kitais metais Maskvoje žadama surengti didelę tarptautinę konferenciją, kurioje būtų atstovaujamos visos NATO ir ES šalys, Rusija ir jos buvusios sovietų sąjungininkės, taip pat Kinija ir turbūt Indija. Konferencijos tikslas būtų įsteigti naują terorizmo ir nelegalios imigracijos klausimus sprendžiančią saugumo organizaciją. Ir kas galėtų tam prieštarauti?
Kol kas Vakarai reaguoja tyliai. Kai kurioms Europos valstybėms patinka saugumo struktūros, kuri remtųsi ne tiek Amerikos hegemonija, kiek tarptautine teise, idėja. Kitos konfidencialiai reiškia skeptišką požiūrį, bet mano, kad būtų nemandagu atmesti planą jo viso neišklausius.
Idėja apie saugumo organizacijas, kurios apimtų Europą ir Aziją, nėra nauja. Vieną tokią Rusija ir Kinija įkūrė 1996 m. sutartimi. 2001 m. ji tapo Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija iš šešių narių (Indija ir kitos trys valstybės yra stebėtojos). Ši organizacija siekia susidoroti su trimis dideliais pavojais (bent jau kaip tai suvokia autokratinės daugiaetninės šalys): terorizmu, separatizmu ir ekstremizmu. Islamo ekstremistus Šiaurės Kaukaze remiantys pašaliečiai, tikėtina, bus tie patys žmonės, kurie remia musulmonus separatistus vakariniame Kinijos pakraštyje ir sukilėlius Uzbekistano Fergana slėnyje – bent jau taip manoma. Pagrindinis ŠBO vaidmuo vis dar yra keistis informacija ir koordinuoti pastangas kovojant su terorizmu.
Nuo to laiko ji įgijo daugiau įtakos ir tapo Amerikos dominavimu susirūpinusių šalių forumu bei išplėtojo šiokį tokį karinį vaidmenį. Praeitais metais valstybės narės Centrinėje Azijoje vykdė karines pratybas – tai buvo didžiausias tokio pobūdžio rusų ir kinų susibūrimas nuo kinų ir sovietų santykių žlugimo prieš pusę amžiaus. Kai kam tai sukėlė panišką: „OPEC su bombomis“ ar „WWW“ (pasaulis be Vakarų – angl. „World Without West“).
Tokios kalbos perdėtos. Londone gyventis saugumo specialistas ir greitai pasirodysiančios knygos „Patogumo ašis“ (Axis of Convenience) autorius Bobo Lo teigia, kad pagrindinis ŠBO tikslas yra ginti Rusijos ir Kinijos interesus Centrinėje Azijoje „negąsdinant vietinių“ – kitaip tariant, mažesnių valstybių tame regione. Jei ji taps per daug kontroversiška, ji nebebus naudinga. Balandį inicijuotas tadžikų remiamas siūlymas Iranui suteikti pilnateisę narystę nieko nepasiekė.
Vienas iš Rusijos plano tikslų gali būti siekis paraginti Vakarų valstybes rimčiau žiūrėti į ŠBO. Planuojamoje konferencijoje ji turėtų savo vietą prie stalo ir būtų priskirta prie tokių tarptautinių organizacijų kaip NATO. Vakarų nervingumas dėl ŠBO ir panašių organizacijų gali pasirodyti veidmainiškas: ES ir NATO piktinasi, kad Rusija naudoja „skaldyk ir valdyk“ taktiką, dvišaliais susitarimais siekdama susilpninti daugiašales organizacijas. Vis dėlto tai labai panašu į tai, kaip Vakarai elgiasi su Kremliaus remiamomis tarptautinėmis organizacijomis.
Tačiau didžiulė problema, su kuria susiduria bet kokia nauja organizacija, yra ne Vakarų išrankumas, bet gilesni vertybių ir interesų konfliktai. Net ŠBO funkcionuoja nevisiškai sklandžiai. Kai kuriais klausimas Rusija ir Kinija yra partnerės, bet kitais – varžovės. Per pastaruosius dvejus metus sumažėjo Rusijos ginklų eksportas į Kiniją. Rusijos politikos strategai supranta, kad auganti Kinija palaipsniui taps stipresne kaimyne, trokštančia atsiteisti už praeities skriaudas. Pasak Bobo Lo, ilguoju laikotarpiu tai gali iškelti tokius šiandien tabu esančius klausimus kaip teritorijos, kurias nusilpusi Kinijos imperija atidavė carinei Rusijai. Atrodo, šis disbalansas mažina Rusijos entuziazmą. Rusija priešinasi pilnateisei Kinijos narystei G8. Maskvoje kalbas apie „daugiapolį pasaulį“ pakeitė pagyros „bendrai Europos civilizacijai“. „Jie nerimauja, kad daugiapoliame pasaulyje ne visi poliai bus lygūs“, – sako Bobo Lo.
Taigi kaip nauja Eurazijos saugumo organizacija pasiektų susitarimą? Ginčai tarp provakarietiškų ir prorusiškų valstybių suluošino konsensusu pagrįstą ESBO – organizaciją, kurią kaip nekarinę NATO alternatyvą anksčiau labai mėgo Rusija. ESBO rinkimų stebėtojams Rusija neleido stebėti neseniai vykusių rinkimų ir nustūmė ją į šalį plintančiuose konfliktuose, tokiuose kaip Gruzijoje Todėl nepanašu, kad naujai organizacijai pavyktų lengviau susitarti.
Amerika ir Europos šalys jausis drąsiau, jei Rusija tikrai nori būti erdvės, kurią užsienio politikos žinovai kaip Dmitrijus Treninas iš Carnegie tyrimų centro Maskvoje vadina „išplėstiniais Vakarais“, dalimi. Tačiau problema yra ta, kad sunku apibrėžti, ką reiškia būti „vakarietišku“. Atrodo, kad Rusijos strategų kalbos atspindi XIX a. vakarietiškumo, pagrįsto nacionalinio suvereniteto ir bendro krikščioniško kultūrinio paveldo deriniu, suvokimą.
Šios idėjos atsilieka nuo XXI a. realybės. Dabar Vakarų šalys pasirašinėja suverenitetą ribojančius daugiašalius susitarimus ir siekia gyventi pagal sutartus standartus žmogaus teisių ir politinės laisvės srityse. Tokie susitarimai yra daugeliui Rusijoje ir kitose ŠBO šalyse, kur jie laikomi veidmainiškais ir nereikšmingais saugumui, atrodo kaip prakeiksmas.
Praktiškai tie klijai, galintys tarptautinę organizaciją išlaikyti kartu, yra arba bendrų vertybių propagavimas (NATO atvejis), arba bendra antipatija tokioms vertybės (ŠBO atvejis). Ar kokie nors ideologiniai klijai yra pakankamai stiprūs, kad visą Euraziją sujungtų į vieningą visumą? Požiūriai į bet kokį plačiame regione visoms šalims bendrą iššūkį – nuo kolektyvinio saugumo ir energijos tiekimo iki mažumų teisių – skiriasi. Kol tai nepasikeis, Rusijos didžiojo projekto perspektyvos atrodo miglotos.
Parengta pagal The Economist
