Didžiausias pastarųjų dešimtmečių ne-įvykis buvo gruodį Kopenhagoje įvykęs beveik visų pasaulio valstybių pasitarimas klimato atšilimo klausimu. Iš anksto matėsi, kad nieko neišeis. Nebuvo priimti jokie rimti sprendimai. Jie ir negalėjo būti priimti. Kodėl?
Nepramoninės, vadinamos atsilikusiomis, šalys reikalavo, kad turtingosios joms mokėtų už tai, kad jos neteršia oro. Ir ką jos darytų su gautais pinigais? Pasivytų turtingąsias. Antroji nesėkmės priežastis rimtesnė. Iki šiol vis dar neaišku, dėl ko tas atšilimas vyksta. Tai kaip su juo kovosi? O milžiniškus pinigus, 180 mlrd. dolerių reikalaujama išleisti jau dabar.
Pagrindinės atšilimo versijos yra trys, ir visuomenė suskilo į tris dalis.
Pirmosios versijos šalininkai, tai daugiausia žalieji, jaunimas ir politikai bei žurnalistai, tvirtinantys, kad žmogus savo veikla, ypač degindamas kurą, įšildo orą, išmeta į atmosferą aibę anglies dvideginio, o jis veikia kaip šiltadaržio stiklas. Todėl reikia pereiti prie savaime atsinaujinančių energijos šaltinių - vėjo, vandens, geoterminių, saulės baterijų. Ir apskritai mažinti gamybą. Kitaip - ištirps ašigalių ledai, mus užlies vanduo. Taip šneka labai mieli žmonės, žemės patriotai, mokantys skardžiai kalbėti ir visus kitaip galvojančius kaltinantys parsidavimu naftos monopolijoms. Jie nesibodėjo net falsifikuoti mokslinių tyrimų ir statistikos duomenis, kad patvirtintų tai, ką jie sako. Iš to ką matau pasaulio spaudoje, sprendžiu, kad su jais bijoma prasidėti. Perrėks ir prikals prie kryžiaus.
Antrosios versijos šalininkai, daugiausia meteorologai, geografai ir geologai, įrodinėjantys, kad žmogaus veikla nieko dėta, kad negalima spręsti pagal miestus, kuriuose gyvena dauguma mūsų. Pavažiavus į šalį - miškų, pelkių, kalnų, dykumų ir vandenynų platybėse žmogaus veiklos pėdsakų nepamatysi, nebent šiukšles. Jie sako, kad jaunimo entuziazmą reikia remti ir drauge su juo gamtą švarinti, iškuopti pakeles, paežeres, paupius, pamiškes, takelius kalnuose. Jie tvirtina, kad jūrose ir vandenynuose pavojų kelia ne anglies dvideginis, o šiukšlės. Delfinai žūsta pririję plastikinių maišiukų, nes mano, kad tai... medūzos. Jie sako, kad pūsti prieš vėją beprasmiška, nes temperatūra žemės rutulyje kaitaliojasi - tai pakyla, tai krenta. Ir taip tęsiasi milijonus metų, nors anksčiau nei žmogaus, nei pramonės ar transporto nebuvo. Mes užmirštame, sako jie, kad vandenynai kvėpuoja. Kai įšyla, jie išleidžia į orą didžiulius anglies dvideginio kiekius, o ne priešingai. Kada vandenynai ataušta, anglies dvideginis jų vandenyje lengviau tirpsta, ir atmosferoje jo sumažėja. O vandenyje anglies dvideginio yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje. Viską lemia vandenynai. Prisiminkime jų didybę. Procese dalyvauja kosminis spinduliavimas, dėmės saulėje. Ir visa tai daug svarbiau negu žmogaus veikla. Nereikia savęs sureikšminti, nors to kartais labai norisi.
Karščiausi mūsų epochos metai buvo 1934-ieji, nors pramonė ir transportas tuomet dar buvo vystykluose. Lietuvoje tikrai kelerius metus nebuvo žiemos, bet pereinant į 2010-uosius šaltukas paspaudė kaip reikiant, ir sniego privertė. Kituose Europos kraštuose, o ypač Šiaurės Amerikoje, dėl didelio šalčio įvyko nemažai nelaimių. Ir Pietų pusrutulyje žiema buvo gerokai šaltesnė negu visada - Antarktidoje ledų sluoksnis išaugo.
Trečiosios versijos šalininkai laikosi nuomonės, kad prieš vėją nepapūsi, bet jie tvirtina, jog ir nereikia pūsti. Jeigu ateina atšilimas - gerai! Taip, kai kurios žemumos per 100 metų galbūt bus apsemtos, bet šiltesnis klimatas labai naudingas gamtai ir žmonėms. Augmenija taps vešlesnė, derliai geresni, evoliuciniai procesai vyks greičiau, gan greitai išsivystys naujos rūšys. Šios versijos šalininkai sako: nesipriešinkime daug galingesniems už mus gamtos procesams, o panaudokime juos ir ginkime gamtą.
Tie, kurie smerkia žmogaus veiklą, daugelyje šalių pradėjo „mažų žingsnelių“ politiką. Solidus tarptautinis žurnalas „Newsweek“ paskelbė geriausio projekto, kurį įgyvendinus sumažėtų anglies dvideginio išmetimas į atmosferą, konkursą. Pirmą premiją - 10 tūkst. dolerių - laimėjo Velso veterinarų grupė.
Karvės, kaip rodo Jungtinių Tautų paskelbta statistika, išmeta į atmosferą labai didelį kiekį metano dujų, lietuviškai kalbant, bezdalų. Pakilęs į dangų metanas tampa stipresniu „šiltadaržio stiklu“ nei anglies dvideginis, o kadangi karvių pasaulyje labai daug, jų dujų emisija prilygsta visų pasaulyje esančių automobilių dujų emisijai. Šie Velso veterinarai pasiūlė išeitį: duoti karvėms drauge su pašaru česnako esencijos. Tai sumažins jų dujų emisiją per pusę.
Perskaičiau ir pagalvojau: puiku. Bet ar norės šeimininkė Lietuvoje kasdien duoti savo žalmargei česnako esencijos? Sakys: „Ką jūs, ponai! Kiek ji ten pri... , t. y. pritrimituoja! Niekus!“ Ir kas kasdien duos česnakų tai gausybei Indijos karvių, kurios vaikštinėja be šeimininko gatvėmis ir keliais? Kas drįs prie jų prisiliesti? Ar bus galima kasdien spausti esenciją iš česnakų milžiniškoms Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Meksikos, Jungtinių Valstijų, Mongolijos bandoms? Kaip bus su jaučiais, arkliais, avimis, kupranugariais ir drambliais - jie taip pat kasdien suėda kalnus žaliojo pašaro. O su asilais? Kaip bus su briedžiais, stirnomis, kalnų ožiais? Galų gale - su žmonėmis?
Galima pasveikinti Velso veterinorius su gražia premija. Tegul šypsosi sau į ūsą. Jei jau tokiais metodais ginama gamta, tai ji, nėra abejonės, bus tikrai apsaugota.
