Niekas čia nepažįsta vyro, kuris yra prirakintas prie sienos celėje nr. 5. Praėjusią savaitę jis baigė į skutelius plėšyti savo gultą, o vėliau suplėšė ir savo kelnes bei marškinius. „Jis išprotėjęs“, — sako kaimiečiai, atėję į jį paspoksoti.
„Jis sveiksta“, — sako Mia's Shafigas, asmuo prirakinęs jį prie šventovės sienos ir atsakingas už minėtojo vyriškio sveikimą.
Ligonio broliai atvežė jį čia iš pietinės Kandaharo provincijos prieš dvi savaites vedami to paties tikėjimo kaip ir daugelis kitų šeimų Afganistane. Legenda byloja, kad žmonės, turintys protinių ligų, šventykloje pasveiksta per 40 dienų, praleistų vienoje iš 16 mažyčių celių. Jie laikosi duonos, vandens ir pipirų dietos ir būna šalia garsaus dvasinio mokytojo Mia'o Ali Sahibo kapo.
Kiekvienais metais šimtai afganų atveža psichinėmis ligomis sergančius giminaičius čia vietoj to, kad vežtų juos pas gydytojus. Nors gydymas šioje ir keliose kitose į ją panašiose šventyklose gali būti laikomas archaišku, tačiau gydomos ligos yra ir XXI amžiaus karo padariniai: 11 metų naktinių reidų, žudynių, savižudžių atakų.
Daugiau kaip dešimtmetį vakariečiai donorai mokė afganų psichiatrus. Dabar šitie gydytojai daugeliui pacientų diagnozuoja tą patį negalavimą su labai moderniu pavadinimu: PTSD arba potrauminis streso sutrikimas (angl. post-traumatic stress disorder). Gydytojams stengiasi padėti ir valstybė. Protinės sveikatos departamentai Afganistane apklijuoti plakatais, detalizuojančiais sutrikimo sindromus. Vaistinės pilnos vaistų.
Tačiau dauguma kenčiančių nuo šio sutrikimo niekada neina pas gydytojus arba vaistininkus. Vietoj to jie renkasi ilgą, purviną kelią, kuris veda prie celių.
Humayunas Zahiras, gydytojas ir Nangahar ligoninės direktorius teigė, jog daugumai tų žmonių tikėjimas yra esminė gijimo dalis. Ši vieta gali būti atmesta kaip juokinga ar nežmogiška, tačiau net ir proto sveikatos specialistai turėjo pripažinti, kad toks gydymas vis dar labai populiarus kai kuriose tradicinėse Afganistano bendruomenėse. Zahiras aiškina, kad šios šventyklos šalia žmonių yra jau keturis šimtmečius ir jiems nesvarbu, kad jose nėra net sanitarinių salygų.
Savo biure Zahiras taip pat gydė karo paveiktus karius ir civilius. Kai kurie iš atėjusiųjų prieš tai 40 dienų buvo prirakinti prie Mia'o Shafiqo sienos. Dažnai, pasak Zahiro, šventykla daugiau pakenkdavo negu padėdavo. „Jiems reikalingas medicininis gydymas, todėl pranašas negali išgydyti jų ligos“, — sakė jis.
Pasak Shafiqo, per pastaruosius metus mirė du šventovės pacientai – abu dėl su gydymu šventykloje nesusijusių priežasčių.
Mirtys paskatino šventyklos kritiką ir kartu sėkmę. Kur Shafiqas mato gydymą – šėlstantis asmuo nurimsta – ten jo kritikai mato šarlatanizmą. Shafiqo protėvis buvo laikomas pranašu ir gydytoju, kuomet Afganistano dar nebuvo pasiekusi modernioji medicina. Dabar Shafiqą daugelis laiko išprotėjusiu. O jis dėl to tik gūžčioja pečiais ir sako, kad visada atsiras netikinčių.
Prieš kelerius metus ligoninės gydytojai lankė šventyklos pacientus ir siūlė vaistus tiems, kurie norėjo. Tačiau šis bendravimas netruko ilgai. Šventykla ir ligoninė vis tik priklauso skirtingiems amžiams.
Nuotraukų galeriją galite rasti ČIA.
