Kremlius naudoja teisėsaugos struktūras ir teisminę sistemą kovai su savo politiniais oponentais. Tai nėra didelė naujiena, tačiau vėl ją aptarinėti verčia procesas prieš nesisteminės opozicijos atstovą Aleksejų Navalną, pagal kurį jis buvo nuteistas 5 metams nelaisvės. Be to, A. Navalnas turi sumokėti 500 tūkst. rublių (apie 40 tūkst. litų) baudą. Tačiau minėta byla yra sudėtingesnis reiškinys, nei paprastas politinis susidorojimas. Šiuo metu A. Navalnas, pasirašęs pasižadėjimą neišvykti, paleistas laukti nuosprendžio įsigaliojimo laisvėje. Įdomiausia tai, kad prašymą paleisti nuteistąjį iki nuosprendžio įsigaliojimo pateikė ne jo gynėjai, o patys prokurorai. Prašymas buvo motyvuotas faktu, kad A. Navalnas yra užregistruotas kandidatu į Maskvos mero rinkimus, kurie turėtų įvykti rugsėjo 8 d., o būdamas nelaisvėje jis negalės tinkamai vykdyti rinkiminę kampaniją. Rusijos valdžia akivaizdžiai nori, kad A. Navalnas šiuose rinkimuose dalyvautų (taip galima būtų užkirsti kelią priekaištams, kad opozicijos jėgų atstovai nėra prileidžiami prie rinkimų proceso), tačiau po jų A. Navalno greičiausiai vis vien laukia ne Rusijos sostinės vadovo kėdė, o kalėjimo gultai.
A. Navalnas yra gana jaunas Rusijos nesisteminės opozicijos veikėjas - jam 37 metai. Sunku prognozuoti, ar jis taps „antruoju Chodorkovskiu“. Bent jau, kaip ir Michailo Chodorkovskio atveju, daug kam politinė proceso prieš A. Navalną potekstė yra akivaizdi. Apie A. Navalną plačiau pradėta kalbėti 2010 metais, kai jis sukūrė tinklalapį „RosPil“ (pavadinime yra aliuzija į frazę, kuri Rusijoje neoficialiai naudojama apibūdinti biudžeto grobstymą - rus. пилить бюджет). Šiame tinklalapyje kiekvienas lankytojas galėjo patalpinti informaciją apie įtarimą keliančius valstybinius užsakymus ir pirkimus. Sukurdamas šį tinklalapį A. Navalnas užsirekomendavo kaip kovotojas su korupcija. Tokį įvaizdį jis stengėsi palaikyti ir vėliau. Prieš tapdamas pastebimu nesisteminės opozicijos veikėju A. Navalnas taip pat įgijo nemenką politinę patirtį dirbdamas įvairiose pozicijose liberalioje partijoje „Jabloko“ (2007 m. dėl konflikto su partijos vadovybe buvo iš jos pašalintas).
Atsižvelgiant į visa tai proceso prieš A. Navalną aplinkybės yra itin įdomios. Pagal kaltinimus, pateiktus opozicionieriui, A. Navalnas, 2009 metais visuomeniniais pagrindais patarinėjęs Kirovo srities gubernatoriui Nikitai Belyh, pasinaudojo padėtimi ir privertė valstybinę įmonę „Kirovles“ sudaryti nenaudingą sutartį su savo pažįstamo Piotro Oficerovo (nuteistas kartu su A. Navalnu) bendrove „Viatskaja lesnaja kompanija“. Prokurorų įvertinimu, tariami A. Navalno ir P. Oficerovo veiksmai padarė valstybei 16 mln. rublių (1,28 mln. litų) nuostolį. Kitaip sakant, žinomas kovotojas su korupcija pats buvo apkaltintas korupciniais veiksmais ir už tai nuteistas. Toks žingsnis leido ne tik potencialiai pašalinti A. Navalną iš politinės scenos, bet ir diskredituoti jo veiklą. Tiesa, kaip ir teisminiai procesai prieš M. Chodorkovskį ir Platoną Lebedevą, procesas prieš A. Navalną atrodo jį stebėjusiems specialistams ne itin įtikinamas ir esantis politizuotas (http://www.forbes.ru/sobytiya-photogallery/vlast/238353-10-glavnyh-faktov-protsessa-nad-alekseem-navalnym/photo/1).
Įdomesnis yra jau minėtas A. Navalno paleidimo į laisvę iki nuosprendžio įsigaliojimo faktas. Nuostabą kelią ne tiek nuteistojo paleidimas į laisvę, kiek tai, kad to prašė prokurorai - tie, kas siekė, jog A. Navalnas atsidurtų už grotų. Čia matomas vienintelis paaiškinimas, dėl kurio sutaria dauguma apžvalgininkų, - prieš palikdamas aktyvų visuomeninį gyvenimą ir priverstinai pasitraukdamas nuo politinės scenos A. Navalnas turi atlikti dar vieną vaidmenį. Jam reikės sudalyvauti Maskvos mero rinkimuose, parodyti, kad sąlygos kovoti dėl valdžios sudaromos ne tik sisteminės („kišeninės“), bet ir nesisteminės opozicijos atstovams ir taip legitimizuoti rinkimų rezultatus bei reabilituoti Rusijos rinkimų procesą visuomenės ir Vakarų akyse (http://www.novayagazeta.ru/columns/59154.html). Nors Maskvos vadovo postas yra svarbi pozicija šalies politinėje sistemoje (galima prisiminti, kad ilgametis Maskvos meras Jurijus Lužkovas sprendė ne tik savivaldos klausimus, bet ir leisdavo sau pasisakymus užsienio politikos klausimais), Kremlius nebijo taip rizikuoti. Procesas prieš A. Navalną padidino jo žinomumą, tačiau vargu ar šis politikas gali tikėtis laimėti rinkimus - net ir tuo atveju, jei jų rezultatai bus paskaičiuoti kruopščiai ir sąžiningai. Nėra didesnių abejonių, kad rinkimus laimės dabartinis Maskvos vadovas Sergejus Sobianinas. Balsuoti už jį yra apsisprendę 55 proc. Maskvos gyventojų, o už antroje vietoje pagal apklausas esantį A. Navalną atiduoti savo balsą yra pasiryžę tik 9 proc. Rusijos sostinės gyventojų. Niūresnę situaciją A. Navalnui piešia ir dar neapsisprendusių rinkėjų pamąstymai - apklausos rezultatai rodo, kad A. Navalną rinkimuose gali aplenkti ne tik favoritas S. Sobianinas, bet ir kai kurie kiti rinkimų dalyviai - Sergejus Mitrochinas (partija „Jabloko“) ir Ivanas Melnikovas (Rusijos Federacijos komunistų partija) (http://www.newsru.com/russia/05aug2013/navalnymoney.html).
Prognozuojama, kad atlikęs paminėtą misiją A. Navalnas atsidurs už grotų. Tai turėtų tapti aiškiu signalu Rusijos nesisteminei opozicijai. Pirmiausia, tai turėtų parodyti, kad opozicijos jėgos neturi visuomenės palaikymo. Iš kitos pusės – primins, kad bandyti konkuruoti su Rusijoje įsitvirtinusia valdžia yra ne tik neperspektyvu, bet ir pavojinga. Siekis sukurti tokį netiesioginį „politinį pranešimą“ dar kartą parodo, kad Kremlius iš tikrųjų išsigando 2011 metų pabaigoje ir 2012 metų pradžioje kilusios protestų bangos (protesto akcijos prasidėjo po Dūmos rinkimų rezultatų paskelbimo). Nors nesisteminė opozicija kol kas negali būti vertinama kaip rimtas pavojus dabartinei Rusijos valdžiai, tačiau pastebima, kad protesto nuotaikos auga ne tik siauruose, dirbtinai marginalizuotuose politiniuose sluoksniuose, bet ir visuomenėje. Būtent nesisteminė opozicija, reikalui esant, gali efektyviausiai pasinaudoti šiomis protesto nuotaikomis.
Siekdama izoliuoti A. Navalną, Rusijos valdžia taip pat galimai bando sutrukdyti stipraus lyderio atsiradimui nesisteminės opozicijos gretose. Be to, ne taip seniai buvo pranešta ir apie įstatyminius mechanizmus, kurie turėtų apsaugoti Rusijos valdžią nuo tokių žmonių kaip A. Navalnas ar M. Chodorkovskis. Praeitais metais Rusijoje įsigaliojo įstatymas, pagal kurį asmenys, nuteisti už sunkius nusikaltimus, visam gyvenimui netenka teisės būti renkami į valdžios organus. Šis įstatymas užkerta bet kokią galimybę aktyviai dalyvauti politikoje tiek M. Chodorkovskiui, tiek A. Navalnui. Tačiau minėtas įstatymas yra apskųstas Rusijos Konstituciniam Teismui, bet jeigu įstatymas įsigalios iki rinkimų - A. Navalnas bus iš rinkimų pašalintas. Numanoma, kad minėtas teisės aktas vis tik bus anuliuotas, nes iki gyvos galvos šalies piliečiui galiojantis draudimas kandidatuoti rinkimuose yra akivaizdžiai antikonstitucinis bei prieštaraujantis bendroms žmogaus teisėms ir laisvėms. Todėl Rusijos valdžia papildomai apsidraudė - rugpjūčio 3 d. įsigaliojo naujas įstatymas, kuris pailgino teistumo už sunkius ir itin sunkius nusikaltimus anuliavimą, todėl dabar M. Chodorkovskis, kuris turėtų išeiti į laisvę kitais metais, dar negalės dalyvauti Dūmos rinkimuose 2021 metais, o A. Navalnas greičiausiai negalės kelti savo kandidatūros rinkimuose iki 2026 metų (http://www.newsru.com/russia/26jul2013/uk.html).
Be to, A. Navalnui gresia ir dar viena baudžiamoji byla. Rusijos Federacijos prokuratūra susidomėjo jo rinkiminės kampanijos finansavimo šaltiniais. Kandidatas į merus organizavo lėšų rinkimą per internetinę sistemą. Numanoma, kad per šią sistemą A. Navalnas savo rinkimų kampanijai yra gavęs lėšų ir iš užsienio, o tai draudžia Rusijos įstatymai. Kai kurie valdžios atstovai – tarp jų ir Rusijos liberalų demokratų partijos lyderis Vladimiras Žirinovskis – pareiškė įtariantys, kad A. Navalnui pinigus iš užsienio siunčia ne tik privatūs asmenys, bet ir su kitų valstybių valdžios struktūromis susijusios organizacijos (taip eskaluojama konspiracinė teorija, kad Vakarai ruošia Rusijoje dirvą spalvotajai revoliucijai). Pats A. Navalnas pareiškė, kad jo lėšų rinkiminei kampanijai surinkimo sistema yra visiškai skaidri ir kad jo rinkiminę kampaniją „finansuoja liaudis“ (http://www.newsru.com/russia/12aug2013/navaln_proc.html).
Sunku vertinti, ar A. Navalnas, jei liktų laisvėje, turėtų galimybę išaugti į stiprų nesisteminės opozicijos lyderį. Jo asmenybė nevienareikšmiškai vertinama ir tarp kai kurių opozicinių jėgų atstovų. Pirmiausia, liberalus nesisteminės opozicijos flangas kaltina A. Navalną imperinėmis nuotaikomis bei konservatyviomis pažiūromis. Šis politikas yra linkęs pasisakyti už stiprų, centralizuotą Rusijos valstybingumą, paremtą tautine rusų tapatybe. Tokiai pozicijai pritaria ne visi Rusijos nesisteminės opozicijos, kuri pagal savo politines pažiūras yra labai marga, atstovai. Tačiau numanoma A. Navalno nesėkmė rinkimuose, o taip pat jį laukiantis įkalinimas gali dar labiau sujaukti opozicinių jėgų vienybę bei paskatinti dar gilesnį jos susiskaldymą. Bet kurio atveju, A. Navalno istorija yra dar vienas išbandymas Rusijos opozicinėms jėgoms.
