Man asmeniškai baisiausia šiame kare – tai feisbukizmas. Karas socialiniuose tinkluose priimamas, aprašomas ir pergyvenamas panašiai taip pat, kaip futbolo varžybos tarp Brazilijos ir Vokietijos. Kartais išvis sunku nuspręsti, kuri tragedija baisesnė – dar kelių žmonių žūtis Rytuose ar dar vienas Brazilijai įmuštas įvartis.
Aš nepamenu tokio karo. Gruzijos karas buvo REALUS (didžiosiomis rašo autorius, – red. past.). Tikras. Prisimenu, kaip po artilerijos smūgių sugriautoje „Alanijos“ viešbučio salėje Cchinvalyje ant palangės stovėjo dulkėmis nusėtas televizorius, o jame transliavo Olimpiados atidarymą. Tai buvo keista. Tai buvo iš tiesų baisu. Nei aš, nei šalia stovėję pabėgėliai, ant rankų laikantys savo vaikus, negalėjo suvokti, kaip taip – Olimpiada karo metu. Ir ją rodo kaip vieną svarbiausių įvykių. Ir žiūri ją daugybė žmonių. O jie stovi ir žiūri. Su vaikais ant rankų. Artilerijos pabūklų sugriautoje patalpoje. Ten tai buvo vertinama vienareikšmiškai – išdavystė.
Dabar aš taip pat negaliu suvokti, kaip tuo metu, kai vienoje šalyje vyksta karas, o kita didžiuliu pagreičiu krinta į nebūtį, galima visiškai rimtai žiūrėti ir aptarinėti kažkokių futbolo rungtynių rezultatą.
Karačune dvidešimčiai minučių suveikė internetas, aš atsidariau „Facebook“, pradėjau skaityti – ir uždariau. Kažkokia visiškai paralelinė visata. Aš paprasčiausiai nesupratau, apie ką čia rašoma. Skaityti, tiesą pasakius, apie septynis įvarčius buvo visiškai neįmanoma.
Šitas feisbukizmas niveliuoja žmonių žūtį. Realias, tikras žmonių mirtis. Tai perkelia jas iš žmogžudysčių plotmės į statuso naujienų lentoje plotmę.
Ten vyksta karas. Ten žmonės žudo žmones.
Tačiau tikro karo pojūčio – nėra.
Kijevas stebina labiausiai.
Tikiesi tokio paties tautos pakilimo, kokį matei Maidano metu, tačiau jo nėra. Šalis sėdi ir skaito apie karą „Facebook“.
Aš nieko negydau ir nemokau, saugok dieve. Tačiau šio fenomeno nepastebėti negalima. Aš dar negaliu tiksliai suformuluoti, tiksliai suprasti, kas tai tokio, tačiau kažkoks klaikus nesutapimas tarp to, kas vyksta TEN (didžiosiomis rašo autorius, – red. past.), su tuo, kaip įvykiai transformuojasi pakeliui iki visuomenės, be jokios abejonės, yra. Kažkas sugedo šioje perdavimų dėžutėje. Ir sugedo stipriai.
Ir kai tie žmonės, kurie dabar yra ten, grįš, jie, be abejonės, pradės klausinėti.
Aš manau, kad su naujais feisbukiniais karais atsiras ir nauja pokarinio sindromo rūšis. Tačiau ji bus jau reali. Ir ji, manau, bus pati stipriausia iš visų. Ukrainai teko susidurti su tuo pirmajai.
