Burjaką, aukšto rango Ukrainos vyriausybės pareigūno sūnų, pagrobė Rusijos kariai, kai jis balandžio pradžioje bandė pabėgti iš savo gimtojo miesto Melitopolio. Jo atvejis tapo vienu iš tūkstančių pagrobtųjų, rašo „The Washington Post“.
Tačiau jo istorija skiriasi nuo daugelio. Vladas grįžo namo.
Jo laisvė suteikia vilties spindulį tamsiu metu. Daugelis dingusių tūkstančių niekada negrįžta, o tai yra ypatingas iššūkis karo nusikaltimų tyrėjams.
Iš karto po sugrįžimo paauglys pirmą kartą papasakojo apie 90 dienų, praleistų nelaisvėje.
Pasak Vlado ir jo tėvo Olego Burjako, Rusijos kariuomenė nuvežė Vladą į kalėjimą Vasilivkoje, mieste, esančiame okupuotoje Zaporižės provincijos dalyje šalies pietryčiuose. Pirmąsias kelias dienas jie laikė jį vienutėje, sakė jis.
Sėdėdamas savo kalėjimo kameroje Vladas negalėjo suprasti, kas vyksta. „Kodėl aš esu šioje vietoje ir kada grįšiu namo?“ – mąstė jis.
Tačiau netrukus viskas virto siaubu.
Nepraėjus nė savaitei po atvykimo į kalėjimą, Vladas sakė, kad į tą pačią kamerą buvo perkeltas ir 20-ies metų amžiaus vyras. Vladas girdėjo, kaip jaunuolis buvo mušamas ir kankinamas elektra, o tokie išpuoliai kartais trukdavo iki trijų valandų.
Netrukus vyras pasakė, kad nebegali to pakęsti. Jis verčiau „paliks šią žemę, nei bus kankinamas“, – sakė jis Vladui. Jis turėjo paskutinį norą: kad Vladas papasakotų savo istoriją.
Vladas pasakojo, kad tuomet vyras pasiekė skardinės dangtį ir perpjovė riešus.
Paauglys sėdėjo šalia ir laikė jį už rankos. Tačiau prieš paskutinį atodūsį Vladas pasakojo, kad atėjo sargas ir iškvietė medikus, kurie jį išsivežė.
Vladas taip ir nesužinojo, ar vyras, sakęs turįs žmoną ir vaiką, liko gyvas.
„The Washington Post“ nepavyko patvirtinti Vlado liudijimų. Tačiau Ukrainos žmogaus teisių grupės, sekančios žmonių dingimus, sakė, kad Vlado parodymai atitinka kitų aukų, kurios buvo paleistos, parodymus, ir teigė, kad kankinimai yra „įprasta praktika“. Jungtinės Tautos taip pat pranešė apie daugybę atvejų, kai Rusijos kariai kankino civilius ir karo kalinius.
Rusija neigia bet kokius kaltinimus dėl kankinimų ar kitų karo nusikaltimų.
Po siaubingo epizodo Vladas, būdamas vienas savo kameroje, vėl pasijuto izoliuotas.
Norėdamas praleisti laiką, paauglys savo dienas užpildydavo niūriomis užduotimis, ruošdamas maistą, skaitydamas ir miegodamas. Jis sakė, kad taip pat buvo priverstas valyti kambarį, kuriame buvo kankinami kiti kaliniai. Jame paauglys dažnai rasdavo medicininių priemonių, kurios buvo permirkusios krauju. Vaikinas sako, kad šią užduotį teko vykdyti šaltu protu.
„Aš neturėjau jokių emocijų“, – sakė jis. „Elgiausi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Aš nerodžiau jokios agresijos, todėl jie su manimi to nedarė.
Vladui teko matyti ne tik smurtą, kankinimus elektra, tačiau ir tokius žiaurumus, kai po nagais kišamos adatos.
„Supratau, kad tą akimirką gelbėjausi taip, kaip mokėjau, tačiau viduje buvau labai išsigandęs ir šokiruotas. Manyje tarsi viskas degė“, – pridūrė jis.
Kai kurios akimirkos buvo pernelyg jaudinančios, kad jas būtų galima atpasakoti. Pavyzdžiui, vieną dieną jis pasakė, kad įėjo į kankinimų kambarį ir rado prie lubų kabantį vyrą, kurio rankos buvo surištos laidais. Šalia smarkiai sumušto kalinio sėdėjo rusų kareivis ir lyg niekur nieko kažką užsirašinėjo.
Namuose Vlado tėvas įnirtingai stengėsi kuo greičiau padėti sūnui. Būdamas Zaporižės regioninės karinės administracijos vadovu, Olegas Burjakas rėmėsi savo ryšiais su valdžia, kad galėtų apsikeisti kaliniais. Tačiau niekas neveikė.
Po beveik septynių savaičių Rusijos kalėjime Vladas buvo perkeltas patalpas su geresnėmis sąlygomis, kur galėjo reguliariai maudytis ir paskambinti tėvui.
Nežinodamas, ar dar kada nors jį pamatys, Vladas vis kartojo dvi frazes: „Nėra padėties be išeities“ ir „Aš išeisiu iš čia“.
Liepos 4 d. Burjakas paskambino Rusijos derybininkui, kuris jam pasakė, kad yra pasirengęs paleisti Vladą į laisvę. Yra keletas mainų detalių, kurių Burjakas sakė negalintis atskleisti; o kai kurių jis pats sakė iki galo nesuprantantis. Vladas žinojo, kad jis dalyvaus trijų kalinių mainuose ir bus perkeltas atgal į Ukrainos teritoriją civilių evakuacijos karavanu.
Po dviejų dienų Vladas paskambino tėvui.
„Tėti, jie sako, kad rytoj grįšiu pas tave“.
Paskutinės kelios valandos buvo varginančios ir tėvui, ir sūnui.
O. Burjakas pasveikino grįžus Vladą kelio pašonėje, netoli linijos, kur susilieja Ukrainos ir okupuota teritorija. Pasipuošęs kamufliažiniais šarvais ir mėlynais džinsais tėvas pasitiko sūnų. Vladas išlipo pro šonines duris ir jiedu apsikabino.
Tėvas padėjo kaktą ant sūnaus peties, kol jis jį laikė apsikabinu. Policijos palydai teko priminti, kad jiedu vis dar stovi karo zonoje: „Olegai, eime“, – sakė jie. „Eime, eime.“
„Kai Vladas buvo pagrobtas, atrodė, kad nuo manęs buvo atplėšta dalis mano širdies“, – sakė O. Burjakas. „Ir kai jį apkabinau, pajutau, kad tas gabalas sugrįžo.
Tačiau šalyje vis dar vyksta karas. Vlado patirtas siaubas kalėjime dar ilgai liks trauma pasąmonėje. Kankinimo garsai, baimė būti vėl suimtam ir krauju suvilgyto skuduro kvapas neleido jam miegoti. Jis sakė, kad jaučiasi bent penkeriais metais vyresnis.
Praėjus mažiau nei savaitei po grįžimo, duodamas interviu Vladas laikėsi tokio pat ryžtingo būdo kaip ir jo tėvas. Jis sakė, kad dabar savo dienas leidžia savanoriškai padedantis kenčiantiems nuo karo, dalija humanitarinę pagalbą ir dalijasi savo istorija. Jis sako, kad nenori to pamiršti.
„Nenoriu niekad to pamiršti, kad galėčiau pasakyti kitiems ir įsitikinti, kad žmonės žinos“, – sakė jis
