Brigita Virbalytė-Dimšienė – universali ėjikė. Jai priklauso 5 km (21 min. 31,15 sek.), 10 km (43 min. 36 sek.), 20 km (1 min. 30,55 sek.) ir 50 km (4 val. 25 min. 21 sek.) nuotolių Lietuvos rekordai.
Neretai po finišo vos spėjusi atgauti kvapą ji ima į rankas mikrofoną ir kalbina kitus varžybų dalyvius. B. Virbalytę-Dimšienę sporto mėgėjai žino ne tik kaip lengvaatletę, Londono olimpinių žaidynių dalyvę, bet ir kaip LRT sporto žinių reporterę. Įgyvendinai didžiausias savo svajones: mokydamasi Alytuje, norėjai tapti sporto žurnaliste ir ja tapai. Studijuodama Vilniaus universitete žurnalistiką, troškai tapti olimpiete ir savo tikslą pasiekei. Apie ką dar svajoji?
Išsipildžius šioms dviem svajonėms, norisi, kad jos mano gyvenime pasiliktų kuo ilgiau. Supratau, kad be didžiojo sporto negaliu gyventi. Šiemet vasario 1-ąją man sukako 30 metų ir norom nenorom pradėjau galvoti, kad ne už kalnų sportinės karjeros pabaiga. Tačiau stengsiuosi daryti viską, kad ėjimo takelyje pasilikčiau kuo ilgiau. Sportinis ėjimas – dalis mano gyvenimo, šalia yra ir žurnalistika. Kartais atrodo, kad sukantis tokiu dideliu tempu sunku ištverti ir išgyventi, bet užtenka pabūti porą dienų be sporto ir darbo ir suprantu, kad kitaip negalėčiau.
Kiek šiemet startavai, įvykdei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvus. Vadinasi, esi labai gerai pasirengusi šiam sezonui?
Olimpinis normatyvas man nepakluso tik per tarptautinį Alytaus festivalį, tuomet kartu vyko ir Lietuvos 20 km sportinio ėjimo čempionatas. Iš vakaro pasigavau kažkokį gerklės virusą, jis mane pakirto tiesiog per kelias valandas. Labai gaila, kad taip atsitiko, galėjau kovoti dėl pirmosios vietos ir čempionės titulo. Nurijau karčią piliulę, nesuvaldžiau ašarų. Tačiau prieš akis pagrindinės sezono varžybos – pasaulio čempionatas Pekine, ten norisi pasirodyti kuo geriau. O sezono pabaigoje, kaip sakoma, desertas –10 km nuotolis, kurį labai mėgstu, nes esu gana greita. Bandysiu pagerinti savo geriausią rezultatą.
Alytuje po finišo sunkiai tramdei ašaras. Esi labai jautri, reaguoji į mažiausias nesėkmes?
Nemanau. Esu iš tų, kurie sukauptą blogį nori išverkti, niekada jo nelaikau savyje. Visada sakau, kad esu stipri asmenybė. Mano moto – pralaimėjimas gėdos vertas tik tada, kai lengvai pasiduodi. Man didelės emocijos sukyla ir po gero pasirodymo, tada taip pat galiu apsiverkti, tik džiaugsmo ašaromis. Esu gana emocinga, tokiose situacijose negaliu susivaldyti. Lietuvos čempionate pelnytas sidabro medalis – taip pat puikus laimėjimas. Nesi juo patenkinta?
Nelabai. Prieš mėnesį dalyvavau Europos taurės varžybose, per treniruotes taip pat ėjau daug greičiau, todėl Alytuje buvo visos galimybės pagerinti asmeninį rekordą. Negaliu sakyti, kad man distancijoje buvo labai karšta, to tikrai nejutau, tik liga sugriovė visus mano planus. Labiausiai gaila įdėto darbo. Alytuje turėjau puikią progą įrodyti, kad per pratybas laiko veltui neleidau. Pekine per pasaulio čempionatą siekti asmeninio rezultato bus labai sudėtinga – ten visiškai kitokios klimato sąlygos. Pagrindinis mano tikslas – ne asmeninis rekordas, o kuo aukštesnė vieta.
Ar mėgsti dalyvauti varžybose gimtajame Alytuje?
Ne, nes man tai – papildoma atsakomybė. Visi aplinkiniai trokšta, kad laimėčiau varžybas namie. Prieš porą metų visada reikėdavo varžytis su Kristina Saltanovič, o dabar – su Neringa Aidietyte. Kai dalyvauju kitur, neslegia tokia didelė atsakomybė. Kitose varžybose tikrai būčiau šimtu procentų pasitraukusi iš trasos, nes savęs kankinimas tikrai nieko gero neduos. Gimtajame mieste labai nualinau save, ėjau sukandusi dantis. Distanciją per didžiules kančias baigiau vien dėl tų žmonių, kurie atėjo manęs palaikyti.
Ar grįžusi į Alytų sportuoji?
Į gimtinę labai retai grįžtu, čia pasportuoju gal tik vieną kartą per metus. Dažniau keliauju į vyro gimtinę Lazdijų rajone Avižieniuose. Šalia yra ir mano kaimas Buteliūnai, kuriame anksčiau gyveno močiutė. Kartais ten ir pasitreniruoju. Tačiau man geriausia vieta pasaulyje – Vingio parkas. Man čia treniruotis – šventas reikalas. Ir tik pasitaikius laisvam šeštadieniui važiuojame į kaimą. Vingio parke labai smagu treniruotis su N. Aidietyte. Varžybas visada stebi tavo vyras Marius. Ar jis tave lydi ir į keliones užsienyje?
Jis stebi visas Lietuvoje vykstančias varžybas, man daug padeda. Aistringi mano sirgaliai yra ir tėveliai – Vilija ir Liubertas Virbaliai, brolis Rimvydas. Kai šeima stebi varžybas, man sunkiau rungtyniauti, nes tenka didesnė atsakomybė. Kai man nesiseka, ne lengviau ir jiems. LRT, manau, norėtų, kad dirbtum kaip etatinė darbuotoja. Kokių turi planų po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių?
Kol kas atvirai niekas nesakė, kad norėtų mane matyti etatine darbuotoja. Esu labai patenkinta tomis sąlygomis, kurios yra dabar. Suprantu, kad kolegoms reikia daugiau mano pagalbos, kartais dėl varžybų ar treniruočių kai ko ir nepadarau. Kol kolegos mane kęs tokiomis sąlygomis, tol dirbsiu. Esu kritiška, kartais atrodo, kad žurnalistikai skiriu per mažai dėmesio. Reportažus norisi parengti kuo kokybiškiau ir objektyviau, kad žiūrovai ir mano pašnekovai būtų tuo patenkinti. Negaliu lygiuotis į geriausius Lietuvos sporto žurnalistus, bet stengiuosi kuo geriau atlikti savo darbą, nes visada esu maksimalistė, noriu, kad visi džiaugtųsi mano darbu. Gyveni prie Lentvario. Kodėl pasirinkai šią vietovę? Juk treniruotis ir dirbti važinėji į Vilnių.
Lentvaris – 20 km nuo Vilniaus, nėra taip toli. Mašina atvažiuoju per 20 minučių. Į namus grįžtu tik vakare ir visada galiu pabūti gryname ore, atsisėsti ant pievelės ir ramiai išgerti arbatos. Tai, manau, daug geriau, nei gyventi Vilniaus šurmulyje. Gyvenu Lentvaryje, o namas – dar viena mano svajonė. Tačiau su vyru kol kas neskubiname įvykių ir nežinome, kada jį turėsime. Ar galvoji apie šeimos pagausėjimą?
Kol kas mano šeima – vyras ir tėvai. Pasibaigus Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms mano planuose vaikų dar nėra, o paskui žiūrėsime. Laukiu tos dienos, kai atsikėlusi galėsiu pasakyti: dabar jau esu subrendusi tapti mama ir noriu ja būti. Kol kas motinystei nesu pasirengusi.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
