REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
41
Jonas Mikalčius (nuotr. asm. archyvo)

„Net nenuvokdamas, kad kada nors mėtysiu regbio kamuolį kiekvieną dieną stadione, jau nuo mažų dienų žinojau, kaip jį reikia mesti“, - savo vaikystę prisiminė geriausias praėjusių metų Lietuvos regbio žaidėjas Jonas Mikalčius.

41

„Net nenuvokdamas, kad kada nors mėtysiu regbio kamuolį kiekvieną dieną stadione, jau nuo mažų dienų žinojau, kaip jį reikia mesti“, - savo vaikystę prisiminė geriausias praėjusių metų Lietuvos regbio žaidėjas Jonas Mikalčius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sublizgėjęs Anglijos „National One“ regbio pirmenybėse, lietuvis susilaukė stipriausios Anglijos „Premiership“ lygos „Harlequins“ klubo dėmesio ir prieš metus pasirašė kol kas patį svarbiausią kontraktą savo gyvenime.

REKLAMA

„Mano tėvai labai padėjo sportinėje karjeroje priimant tinkamus sprendimus. Būtent jie man padėjo tapti tokiu, koks esu dabar. Jeigu ne jie, galbūt iš viso nebūčiau susidomėjęs jokiu sportu ir būčiau tapęs kažkuo kitu“, - savo tėvams dėkojo Šiauliuose augęs sportininkas.

Jis tik nusijuokė, išgirdęs klausimą, ką šiam miestui reiškia regbis. „bet kuris šiaulietis galėtų išdidžiai pasakyti, kad Šiauliai yra Lietuvos regbio sostine. Didžiausia šventė miestui yra regbio derbis, kai santykius stadione aiškinasi stipriausios šalies komandos – „RC Vairas“ ir „Baltrex-Šiauliai“, - teigia 22-ejų J. Mikalčius.

REKLAMA
REKLAMA

- Esi neįtikėtinas Lietuvos sportininko pavyzdys – puikiai sekėsi plaukime, išbandytas boksas, krepšinis, imtynės, tačiau viską nurungė regbis...

- Nuo mažumės daugelį metų stebėjau žaidžiantį savo tėtį. Baigęs savo sportinę karjerą jis pradėjo dirbti treneriu. Tuomet pradėjau kartu keliauti į varžybas, turnyrus, stovyklas: tėtis veždavosi visur. Buvau dar labai jaunas, bet komanda buvo labai draugiška, tuo mane regbis ir patraukė. Nors tuomet lankiau individualų sportą – plaukimą, tačiau kažkur giliai širdyje buvau sužavėtas komandiniu darbu ir draugyste, rišančia komandą. Kartais per treniruotes tėtis mane pamokydavo pasuoti, supažindindavo su taisyklėmis ir kitais regbio elementais. Galima sakyti, buvau regbininkas nuo mažumės, ruošiamas ateities planams, kurių dar tada nežinojau. Kai atėjo laikas, nusprendžiau nueiti į pirmąją treniruote ir išbandyti savo jėgas. Žinoma, patiko ir tuomet tik tereikėjo sudėti visus taškus ant i.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kuo tavęs neįtiko Lietuvos antrąja religija vadinamas krepšinis?

- Tai man tebuvo žaidimas praleidžiant laiką su draugais. Krepšinis man niekada nebuvo tikrasis sportas. Ką gali žinoti, gal būtų pasisekę ir ten, tačiau krepšinis jau turėjo savo Joną, o regbis - ne.

- Ar kada turėjai regbio idealą?

- Jau nuo pirmų dienų juo buvo tėtis. Stengiausi lygiuotis, mokintis iš jo, po to žaidėme varžybas kartu ir net sukūrėme ataką, per kurią kartu pelnėme taškus. O kalbant apie tarptautines regbio žvaigždes, tai niekada nesistengiau į kažką lygiuotis. Mokinuosi iš daugelio žaidėjų, tačiau lygiuotis noriu tik į save patį. Tai yra mano asmeninė kova su pačiu savimi. Noriu būti geresnis kiekvieną dieną.

REKLAMA

- Žaisti pradėjai Lietuvoje, iškeliavai į PAR, vėliau grįžai į Europą – kuo regbis skiriasi visose šiose vietose?

- Regbis yra visur toks pat. Skiriasi tik jo populiarumas ir finansavimas. Kituose šalyse jį žaidžia daugiau žmonių ir, automatiškai, jis yra populiaresnis. Ten regbis yra pradedamas žaisti mokyklose, kurios turi ne po vieną ir ne po dvi komandas, o kiekvienai amžiaus grupei – netgi po kelias komandas: pradedant nuo pradinių klasių ir baigiant dvyliktokais. Praktiškai visi mokykloje užsiima regbiu. Tačiau sportininkų meilė regbiui – ta pati, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Regbis suburia draugus, užgrūdina charakterį. Kartą pabandęs negali sustoti.

REKLAMA

- Ar pameni, kaip anglai pasitiko regbio žaidėją iš Lietuvos? Jie iki šiol stebisi tavo karjera...

- Kai atvažiavau niekas manęs nežinojo ir išskėstomis rankomis nelaukė. Viską reikėjo pačiam pasiekti. Nebuvo lengva. Prireikė dviejų sezonų, kad pasirašyčiau savo pirmąjį, tikrąjį kontraktą su „Premiership“ klubu ir atkreipčiau kitų klubų dėmesį.

- Anglų žiniasklaida šaukia: „Regbio sensacija iš Lietuvos“! Kiek tai spaudžia pečius?

- Nėra jokios sensacijos, man dar labai daug reikia dirbti. Galbūt kažkas ir mato manyje potencialą, tačiau man pačiam atrodo, kad dar nesu „iki galo išdirbtas“ žaidėjas. Smagu, jog kažkas mane įvertina, tačiau užmigti ant laurų dar nevalia. Turiu dar labai daug ko pasiekti ir įgyvendinti savo svajones, kurios dar atrodo yra labai toli.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ką manai apie Lietuvoje regbio žaidėjais sudaromas sąlygas treniruotis? Jos nėra pačios idealiausios, tačiau užauginame ir atrandame talentų...

- Sąlygos bent jau Šiauliuose yra tikrai sudarytos puikios. Yra įkurta Vijolių sporto gimnazija, kur perspektyviausi sportininkai mokosi, gyvena ir sportuoja kelis kartus per dieną. Mažiesiems regbininkams yra rengiami įvairūs turnyrai, statomas dar vienas stadionas, kurį įrengė Klevo sporto mokykla. Tribūnoms buvo skirta lėšų iš miesto savivaldybes biudžeto. Klevo sporto mokykla taip pat organizuoja kasmetinį tarptautinį projektą „Baltijos Štormas“, kuriame viena komanda yra sudaryta iš Kaliningrado, Lietuvos ir Latvijos stipriausių jaunųjų regbininkų. Jie važiuoja ir žaidžia prieš kitų šalių stiprias komandas taip keldami regbio lygį ir semdamiesi patirties. Žinoma, tokiems turnyrams rėmimo nėra, viskas yra daroma iš geros valios ir noro - užauginant kartą, kuri galės pakeisti kitus. Taip pat Lietuvos regbio federacijos, Lino Naujalio ir atstovo iš PAR Richard De Jager pagalbos dėka perspektyvūs vaikai yra siunčiami į PAR. Ten jie mokosi mokyklose, žaidžia regbį ir grįžę dalinasi patirtimi su kitais. Visą tai reziumuojant, galiu pasakyti, kad kelias į profesionalų regbį yra ne vienas, tereikia noro ir meilės šiam sportui.

REKLAMA

Šiek tiek neramina, jog apart Šiaulių, kituose miestuose regbis merdėja. Bėgant laikui ne viename mieste jis absoliučiai dingo, nors anksčiau buvo ne viena stipri komanda. Norėtųsi, jog ir kiti miestai įdėtų tiek pat pastangų ir jie regbyje būtų tokie pat stiprūs kaip ir Šiauliai.

- Yra sakoma, kad, regbis yra tikrų džentelmenų žaidimas. Ar galėtum tai patvirtinti?

- Taip. Tačiau aikštelėje mes visi priešai, o po varžybų, kaip tradicija, visi susirenkame kartu aptarti rungtynių, pasveikinti vieni kitus. Regbio kultūra yra pavyzdys visoms sporto šakoms. Yra jaučiama didžiulė pagarba vienas kitam, juk tai ir buvo viena iš priežasčių, kuri mane sužavėjo ir padėjo apsispręsti pasirenkant būtent regbį.

REKLAMA

- Kaip manai, kas dažniausiai lemia sėkmingą sportininko karjerą?

- Meilė ir atsidavimas sporto šakai. Kiekviena treniruotė yra tarsi mažas žingsnelis savo tikslo link. Jeigu ją praleidai, nebus nuoseklumo ir rezultato, apie kurį svajojai. Viskas turi būti daroma su malonumu ir džiaugsmu, nes tik tada tu tuo mėgausiesi ir atsiduosi tai sporto šakai visa širdimi.

- Kokia yra tavo karjeros vizija, ar žinai, kad turėtų būti pati aukščiausia karjeros viršūnė?

- Per savo karjerą noriu pasiekti kuo įmanoma daugiau. Esu maksimalistas ir noriu lygiuotis tik į geriausius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Daugelis kalba, kad šiuolaikinis jaunimas per daug laiko leidžia prie televizoriaus bei kompiuterio ir nekreipia dėmesio į tikrus dalykus. Ar pačiam niekada nebuvo sunku pasirinkti sportą? Kur buvo tavo tasai varikliukas nesustoti, judėti...

- Aš didžiąją dalį savo vaikystės neturėjau kompiuterio, todėl teko užsiimti kitais dalykais. Asmenybė formuojasi vaikystėje, o manoji buvo suformuota sportu. Tai priklauso daug ir nuo tėvų: kaip jie auklėja savo vaikus, kokios yra vertybės šeimoje. Galbūt kažkas piešia ar dainuoja, todėl jų vaikai greičiausiai seks jų pavyzdžiu ir taps tokie pat, kaip ir jų tėvai.

REKLAMA

- 190 cm ūgis, apie 115 kilogramų masė – tai įspūdinga fizinė forma. Kokia yra tavo treniruočių programa?

- Stebuklingų programų nėra, tiesiog kaip ir sakiau, nuoseklumas ir ryžtas atves bet ką prie išsvajoto tikslo. Sportuoti pradėjau nuo 6 metų, turiu 16-os metų sporto bagažą, kuris mane atvedė ten, kur esu dabar. Tai davė man labai svarbią gyvenime pamoką, jog sunkus darbas – visada bus atlygintas.

Maitinuosi, kaip normalus žmogus. Tiesiog galioja viena taisyklė – jokio nesveiko maisto! Niekada nevalgau greito maisto restoranuose. Visada stengiuosi valgyti tik sveiką ir šviežią maistą. Negeriu gazuotų gėrimų. Tačiau turiu vieną silpnybę šokoladui. Todėl manyje amžinai vyksta gėrio ir blogio kova. Stengiuosi pasilepinti tik tada, jeigu sužaidžiu geras rungtynes ir jaučiuosi nusipelnęs. Na, ir dar visais tais atvejais, kai blogis nugali mane...

REKLAMA

- Visai neseniai tau teko pakeisti poziciją aikštėje, kuria kur kas labiau džiaugiesi. Kodėl taip nutiko?

- Pozicijoje, kurioje žaidžiau, negalėjau išnaudoti greitųjų savo savybių. Tai pastebėję treneriai nutarė mane išbandyti šiek tiek kitur – pozicijoje, kurioje galėčiau daugiau bėgti su kamuoliu nei grumtis dėl jo. Tuomet vėl įvyko „deja vu“. Pirmą kartą atsistojęs toje pozicijoje supratau, kad ji yra skirta man. Buvau labai laimingas tokiu trenerių sprendimu ir šansu pagaliau atsiskleisti pilna jėga. Po pusės sezono žaidžiant naujoje pozicijoje ir gavau savo išsvajotąjį pirmąjį kontraktą.

REKLAMA
REKLAMA

- Kiek matai Lietuvoje jaunimo, kuris yra pasiryžęs augti ir siekti aukštumų regbio stadionuose?

- Yra labai daug perspektyvaus jaunimo. Su tinkamu treniravimu jie gali pasiekti labai daug. Stengiuosi jiems padėti ir aš pats. Duodu patarimų ir stengiuosi nukreipti juos tinkamu keliu. Labai liūdna, kad Lietuvoje regbis nėra profesionalus, nes taip mes prarandame perspektyvų jaunimą, kuris išvyksta kitur siekti profesionalios karjeros.

- Ar gali nusakyti, koks yra tasai kamuolio prispaudimo jausmas? Daugelis tai matome stadionuose ar per televizoriaus ekranus, tačiau, matyt, nesuvokiame, ką tuo metu išgyvena sportininkas ir visa komanda.

- Nesvarbu, kokio lygio varžybos, tačiau perkirsti žeminimo liniją ir pelnyti taškus yra didžiausias malonumas. Didžiuosiuose stadionuose būna iki 90 tūkst. žiūrovų. Jeigu pelnai taškus savo komandai, jausmas gali būti tik vienas – euforija. Pačiam dar neteko žaisti prieš tiek žiūrovų, tačiau praeitą sezoną liniją perkirtau 27 kartus ir visi tie kartai buvo nepaprastai malonūs.

- Kaip manai, ar Lietuvos regbis turi šansų patekti į pasaulio regbio elitą?

- Reikia tinkamų trenerių ir, žinoma, žaidėjų, nes be jų nieko nepasieksi. Lietuvoje, kažkodėl, dažnai yra eksperimentuojama su žaidėjais, bandomi dalykai, kurie mus smukdo iš aukštesnių divizionų. Mes turime žaidėjus , kurie nenusileidžia elitui, tačiau netinkami trenerių sprendimai kartais mums kainuoja per daug.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų