Europos čempionatų prizininkas, Olimpinių žaidynių dalyvis teigė sunkiai prisimenantis pirmuosius grybšnius baseine. „Nepamenu pačios pradžios, tačiau mokyklos baigimo proga pradinių klasių mokytoja man parodė lapelį, ant kurio vaikystėje su bendraklasiais rašėme savo norus... – prisiminė plaukikas. - Trečioje ar ketvirtoje klasėje aš parašiau, kad noriu, jog tėvai man visada leistų eiti į baseiną“.
„Paklausi, kada atsirado žavėjimasis šia sporto šaka?“ – klausimą suskubo užduoti pats Giedrius.
Žinoma, paklausiau.
„Kažkada aš įsimylėjau varžybas, - nusišypsojo plaukikas. - Manau, kad man jų labai trūks, kai baigsiu savo sportinę karjerą. Man trūks tų pačių rimčiausių varžybų. Išėjimas į sceną – tai neapsakomas jausmas. Aš jį patyriau ganėtinai jaunas. Šešiolikos. Tada buvo pirmasis mano Europos čempionatas. Įsimylėjau tą jausmą, kuris užlieja, kai žengi į sceną. To man labiausiai trūks, kai baigsiu karjerą. Nemanau, kad pasiilgsiu vandens ar sunkaus darbo. Pasiilgsiu būtent to. Manau, kad sportininkai, kurie tuo mėgaujasi, dažniausiai tampa treneriais. Jie būna viso to mechanizmo dalimi: esi užkulisiuose, bet dalyvauji. Manau, čia yra mano meilė plaukimui“.
Nuo vasario Austrijoje gyvenantis plaukikas teigia ten apsipratęs ganėtinai greitai. „Šią vietą jau vadinu namais. Pamenu, parskridau iš Stokholme vykusių varžybų ir atsidusau „O, pagaliau namuose“. Antra mintis buvo „Kažkaip keista“. Kitą šalį po dviejų mėnesių jau pavadinau namais. Man atrodo, kad namai yra ten, kur gyveni, o ne ten, kur gimei“, - susimąstė Giedrius.
Visą gyvenimą praleidęs gimtuosiuose Anykščiuose po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių G. Titenis persikėlė į Vilnių, tačiau čia neužsibuvo. Supratęs, kad kelionės pas trenerį Dirk‘ą Lange‘ą kas mėnesį prie geresnių bendrų rezultatų neveda, Giedrius su žmona apsisprendė vienam sunkiausių savo karjeros žingsnių – persikelti gyventi į užsienį.
- Labai greitai atsisveikinai su Vilniumi. Kodėl? – paklausiau Giedriaus Titenio.
- Nesigavo man su juo susidraugauti (nusijuokė). Pusmetį bandžiau važinėti pas savo trenerį. Važiuodavau pas jį kas mėnesį dviem savaitėms. Kol būdavau pas jį, viskas būdavo gerai, tačiau tik grįždavau į Lietuvą ir nieko gero nebūdavo. Taip pat Vilniuje yra labai prasta situacija su baseinais. Negaudavau „vandens“ geru laiku. Todėl teko priimti sprendimą, dėl kurio tikrai nesigailiu. Viskas yra puiku.
- Kaip sekėsi adaptuotis Austrijoje?
- Man jos nereikia – svarbiausia, kad būtų uždaras baseinas. Sąlyga yra visada ta pati. Gal kitų sporto šakų atstovams būna sudėtingiau, bet aš nematau jokių problemų. Vanduo juk visur tokios pačios temperatūros. Labiau reikia derintis prie trenerio, jo metodikos. Tai yra pirmas kartas mano karjeroje, kai pakeičiau trenerį. Visą gyvenimą dirbome su Žilvinu Ovsiuku. Todėl ši situacija yra ganėtinai įdomi.
- Ar šios permainos buvo lydimos baimių?
- Nejaučiau baimės dėl trenerio keitimo. Ganėtinai ilgai dirbome su Žilvinu. Abu išsisėmėme. Negalėjome tobulėti kartu, per ilgai buvome kartu. Reikėjo kažką keisti. Tikrai buvo apmažėjęs ir susidomėjimas sportu. Buvau užsisukęs monotonijoje. O dabar vėl viskas yra įdomu. Pirmą kartą turiu komandą, su kurios nariais galiu dirbti, sparinguoti. Tikrai nejaučiau jokios baimės... Didesnę baimę jaučiau prieš išvažiuodamas į Vilnių. Juk visada gyvenau namuose, savo gimtajame miestelyje, turėjau ten viską susikūręs. Pirmasis žingsnis – Vilnius. Tai mane labai gąsdino. Vėliau jau nebijojau išvykti iš Vilniaus. Labai norėjau, degiau. Norėjau kuo greičiau važiuoti į Austriją ir pabandyti dirbti.
- Iš kur atsirado šis užsidegimas?
- Apie svarbius karjeros žingsnius mąsčiau dar prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Buvau apie tai perspėjęs trenerį. Pakalbėjome apie mano planą keisti gyvenamą vietą, važiuoti į Vilnių... Iš pradžių su Žilvinu galvojome, kad vis vien dirbsime kartu: jis surašys man programas, kitas treneris prižiūrės, o aš kartais grįšiu padirbėti į Anykščius. Ir nežinau, kas įvyko... Vienose iš varžybų pasikalbėjau su Cameron‘u van der Burgh‘u apie trenerį D. Lange‘ą. Žinojau, kad jis turi bazę Grace ir pas jį atvažiuoja plaukikai iš viso pasaulio. Užsidegiau. Supratau, kad būtų smagu save išbandyti, patirti kažką naujo, padirbėti su komanda. Po Olimpinių žaidynių sukontaktavau su treneriu. Jis pats parodė savo užsidegimą, pasakė, kad nori mane matyti savo komandoje. Tai mane motyvavo: treneris nori su manimi dirbti ir aš noriu su juo dirbti. Pasitariau su Žilvinu. Jis pritarė, kad tai yra geresnė idėja už treniruotes Vilniuje ir bandymus dirbti pagal nuotolinę jo sudarytą programą. Viskas susidėliojo ganėtinai neblogai. Išvykimas nebuvo tik mano degantis sprendimas, jis atėjo palaipsniui. Tariausi ir su žmona Arminta, ar tam pasiryšime, ar skirsime laiko, kurio metu dar galėčiau kažko pasiekti.
- Ar dabar nesigaili, kad nežengei šio žingsnio anksčiau?
- Geras klausimas... Nemanau, kad užsivėlinau. Nemanau, kad būtų buvę geriau, jei šis sprendimas būtų gimęs anksčiau. Tiesą pasakius, laiko juk neatsuksi, aš nelabai dabar noriu apie tai galvoti. Aš esu patenkintas savo karjera. Ėjome žingsnis po žingsnio į priekį. Dabar įvyko lūžis, kuriuo labai džiaugiuosi. Dar nesu senas, turiu dar ką parodyti. Manau, kad išvykau pačiu laiku.
- Lietuvos esate nuolat stebimi, iš jūsų tikimąsi medalių kiekvienose varžybose...
- Taip, užkėlėme labai aukštai kartelę. Sunku netgi pasakyti, kada Lietuvos plaukikai tai padarė. Visada turėjome bent jau vieną gerą plaukiką, kuris parveždavo medalius į Lietuvą: Darius Grigalionis, Vytautas Janušaitis, Raimundas Mažuolis, Rolandas Gimbutis... Visada būdavo bent jau vienas... Tada atsiradau aš, buvome kartu su V. Janušaičiu. Tarsi dalindavomės: kai nesisekdavo man, sėkmė nusišypsodavo jam ir atvirkščiai. Tada iššoko Rūta Meilutytė, aš atsistojau ant kojų... Dabar turime puikiai plaukiančius Daną Rapšį, Simoną Bilį. Komandoje yra bent keturi žmonės, kurie pasaulio čempionate turės galimybę kovoti dėl medalių. Manau, kad aukščiausiai kartelę užkėlė Rūta. Kėlėme tą kartelę visi ir mums pavyko. Pamenu laikus, kai pasaulio čempionate patekdavome į savo plaukimų finalus ir visi mus sveikindavo, džiaugdavosi tokiu pasiekimu, o dabar? Jei neturėsi medalio, nežinau, ar kas džiaugsis...
- O dar blogiau, jei esi ketvirtas ir suskamba antraštės „per grybšnį nuo medalio“...
- Taip... Gal tada geriau būtų penktam negu ketvirtam, nors nesinori taip sakyti.
- Kaip psichologiškai susitvarkai su žmonių lūkesčiais?
- Niekada nekovojau dėl kitų. Aš kovoju dėl savęs. Noriu įrodyti sau, o ne kitiems, kad esu geras. Negaliu pasakyti, kad man visiškai neįdomu, ką mano kiti, bet viską darau dėl savęs. Aš pats supratau, kad Olimpinėse žaidynėse man nepasisekė, pats padariau išvadas, pats supratau, ką dariau blogai. Jaučiu žmonių spaudimą, tačiau aš ir pats sugebu sau susikurti nemažą spaudimą. Nereikia man kitų pagalbos.
- Pats save plaki skaudžiai?
- Taip, labai. Kiekvieną kartą plaku save, kai nepasiseka. Tada pradedu galvoti, ką padariau blogai, kodėl nepasisekė. Kai laimiu, parvežu medalį, apie tai negalvoju. Tada juk džiaugiesi medaliu ir sakai sau, kad viskas buvo gerai, tarsi pamiršti, ką per metus darei blogai. Kai laikai medalį savo rankose, atrodo, kad viską darei gerai, tačiau toks mąstymas yra didelė klaida. Pergalė suteikia ramybės jausmą: gyveni euforijoje ir pamiršti blogus dalykus.
- Niekada nemanei, kad Giedrius Titenis yra vienas tų žmonių, kuris gali padėti kitiems pamilti plaukimą?
- Džiaugčiausi, jei dėl manęs kas nors įsimylėtų plaukimą. Tai yra gera sporto šaka. Mane žavi visas sportas ir mintis „nugalėti save“. Tačiau tam reikia pasiryžti. Tu privalai norėti. Jei tave kas nors spaus iš šalies... Žinai, niekada savo vaikui nesakyčiau „Būk plaukikas“, jei nematyčiau jo akyse ugnelės plaukiant. Niekada nespausčiau. Aš žinau, kad sportas yra sunkus darbas. Jei jo nemylėsi, tapsi kankiniu. To daryti nereikia.
- Kada pradėjai „bausti“ save mintimis už rezultatus?
- Supratęs, kad jeigu noriu būti ten, scenoje, turiu būti pasiruošęs. Ir dabar tai vyksta mano gyvenime. Darbuojamės nemažoje komandoje, kurioje yra labai daug perspektyvių plaukikų krūtine. Kiekvieną dieną kovojame, kiekvieną dieną stengiamės vienas kitą nugalėti, atsiplėšti vienas nuo kito. Nes žinau, jeigu šiandien sugebėsiu tai padaryti, reiškiasi, sugebėsiu tai padaryti ir varžybose, kai reikės tai padaryti. Mėgstu spausti save. Dabar yra tas etapas, kai beveik kiekvieną savaitgalį dalyvaujame varžybose. Sekmadienį grįžtame iš varžybų, pirmadienį turėtų būti laisva diena. Tačiau trenerio paklausiau, ar galėčiau pasitreniruoti. Jis man atsako „Pažiūrėk, kaip jausiesi“. Aš nesupratau, kaip aš jaučiuosi, aš tiesiog nuėjau į salę. Tikiuosi, kad dabar nuėjęs į salę, liepos mėnesį būsiu stipresnis ir galingesnis už tuos, kurie šį pirmadienį nenuėjo į salę. Aš spaudžiu save. Myliu tai daryti, man patinka nuovargis. Tikiuosi, kad darau tai, kas man gali padėti vėliau pasaulio ar Europos čempionato scenoje.
- Per karjerą juk buvo periodų, kai nesugebėjai savęs taip spausti, buvai atsipalaidavęs... Galbūt, netgi pernelyg stipriai?
- Taip, karjeroje buvo visko. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų teko išgyventi periodus, kai pasiduodavau. Jų buvo nemažai. Kartais jie būna labai trumpi. Pavyzdžiui, jei sunkiai dirbu, nemėgstu daryti pertraukėlių, nes taip aš išsimušu iš ritmo. Man patinka dirbti iš širdies. Pertraukos mane išmuša iš ritmo kelioms dienoms. Tada būna sunku grįžti atgal, nes galvoje sukasi tos blogos mintys: „Oi, visai smagu buvo turėti laisvą dieną, kažką pamatyti“. Dabar irgi su treneriu apie tai kalbame. Jis man siūlo pailsėti dieną ar kelias, o aš mandagiai atsisakau. Daugiausiai galiu ilsėtis dieną ir užteks – jau kitą dieną būsiu baseine. Bent jau savarankiškai paplauksiu, kad neišsimuščiau iš vėžių. Labai gerai jaučiuosi. Šio jausmo nenoriu prarasti. Labai dažnai iš ritmo išsimušdavau, kai laimėdavau, kai pasisekdavo. Atsipalaiduodavau...
Bet dabar savyje turiu labai daug užsidegimo ir motyvacijos. Smagu. Pajaučiau malonumą vėl. Prieš Rio olimpines žaidynes svarsčiau, kad tai bus mano paskutiniai metai, klausiau savęs „Gal užteks?“, „Kiek aš čia galiu?“ Dabar degu. Gali būti, kad tokio užsidegimo mano karjeroje niekada ir nėra buvę. Tuo džiaugiuosi.
- Iš kur mintys apie karjeros pabaigą?
- Nes jaučiau didelį stresą dėl persikraustymo į Vilnių. Tu net neįsivaizduoji, kokį stresą patyriau. Tai padaryti žmona mane kalbino penkis metus. Ji degė šia mintimi, o aš nenorėjau. Tai buvo lūžis... Ji įkalbinėjo važiuoti ir į kitas šalis, o aš vis kartodavau, kad man per toli... Nusprendėme viską daryti žingsnis po žingsnio. Nusprendėme pabandyti pagyventi Vilniuje, o tik tada galima buvo pagalvoti apie dar kažką. Manau, kad niekada nebūčiau išvažiavęs iš Anykščių tiesiai į Austriją. Tai man būtų buvę morališkai per sunku. Juk buvau namisėda, užsisėdėjęs vienoje vietoje.
- Bet esi tiek po pasaulį keliavęs, tiek esi matęs...
- O man atrodė, kad Anykščiuose esu saugus: visus pažįstu, turėjau butą nusipirkęs. Juk buvau ten susistygavęs gyvenimą. Negalvojau apie ateitį, niekada nesvarsčiau, ką dirbsiu ateityje Anykščiuose. Gal būčiau radęs trenerio darbą baseine. Prieš Rio olimpines žaidynes pradėjau galvoti, kad iš gyvenimo noriu kažko daugiau – ne tik būti Anykščiuose. Taip viskas ir gavosi.
- Ar dabar prisimintumei, apie ką svajojai paauglystėje?
- Atvirai? Man visada patikdavo dalyvauti. Nesu entuziastas stebėti, žiūrėti. Aš net nesu didelis plaukimo fanatikas. Jei manęs paklaustumei, kas iškovojo auksą 100 metrų distancijoje laisvu stiliumi, aš tau nepasakyčiau. Man nėra tai įdomu. Man patinka dalyvauti. Man yra įdomu tai jausti. Žiūrėti? Neįdomu. Krepšinis? Žaisti būtų įdomiau negu žiūrėti. Bet krepšinis yra įdomesnis žiūrėti negu plaukimas. Turi būti fanatikas, jei žiūri plaukimo varžybas. Gal mano požiūris pasikeis, kai baigsiu karjerą. Galbūt tada pradėsiu stebėti, žiūrėti. Kol dalyvauju, man įdomu tai, ką pats darau. Dabar aš tau net negalėčiau pasakyti, kas yra mano konkurentai. Žinau kelis. To man užtenka. Toks jau aš esu. Tu manęs klausi, ką aš galvojau paauglystėje apie plaukimą? Nieko aš negalvojau. Aš buvau durnas paauglystėje, netgi turėjau minčių mesti plaukimą.
- Kuo būtumei užsiėmęs?
- Net neklausk, nes aš nežinau. Džiaugiuosi, kad nemečiau... Gal būčiau emigravęs ir dirbęs Anglijoje. Aš nežinau. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas susiklostė ne taip. Paauglystėje sakiau „Viskas, baigiu karjerą“. Juk sėdėdavau baseine nuo ryto iki vakaro, netgi šeštadieniais ir sekmadieniais. O visi mano draugai pradėjo gyventi gyvenimą. Žinoma, koks yra tas gyvenimas paauglystėje – eiti į diskotekas ir taip toliau... O aš visą tai turėjau apriboti. Buvau jaunas ir negalvojau apie ateitį, atrodė, kad smagiau būtų su draugais trinti gatves ir džiaugtis gyvenimu. Dabar džiaugiuosi, kad man tai nesigavo.
- Tai ne toks jau durnas ir buvai...
- Tiesiog tėvukas man pasakė „Pagalvok, ką darai“. Jis man tai pasakė ne piktai. Ir jis manęs nevertė eiti į baseiną. Tai buvo, galbūt, vienintelis toks rimtas mūsų pokalbis. Jis tiesiai šviesiai pasakė „Tau puikiai sekasi, tu numetei mokslus į šalį, nes daugiau dėmesio skiri plaukimui. Tu esi vienuoliktoje klasėje. Ar spėsi pasivyti savo bendraklasius? Ar galėsi kažką pasiekti moksluose? Dabar tu esi plaukikas ir tau puikiai sekasi“. Jis pasiūlė priimti vieną svarbiausių sprendimų mano gyvenime. Todėl tęsiau plaukiko karjerą, nesvarbu kaip stipriai maištavau prieš viską. Tada pradėjau galvoti, ko noriu iš gyvenimo ir supratau, kad man patinka tai, ką darau. Man pasisekė startuoti Melburne, įvykdžiau olimpinį normatyvą. Viskas sustojo į vietą.
Kitą kartą abejonės mane aplankė tik po Londono olimpinių žaidynių. Finale suplaukiau tragiškai...
Kažkaip taip yra, kad aš visada tragiškai suplaukiu finale (juokiasi).
Tada sekė pasaulio čempionatas Barselonoje, kur patyriau fiasko. Tada ir treneriui pasakiau „Davai, dar paskutinius metus pabandome“. Pasižadėjau padaryti viską, ką galiu prieš Europos čempionatą. Būtent tada visi pradėjo kalbėti „Viskas, Titenis jau per senas. Gal išsisėmė Giedrius?“ O aš norėjau kažką įrodyti sau. Prisipažinau visiems turintis daug priekaištų sau, žinojau, kur „nedadirbau“, kada buvo nereikalingos pertraukos. Pažadėjau, kad visus metus atsakingai dirbsiu ir pasižiūrėsime, kas bus: jei nepasiseks, reiškiasi, man reikia palikti šį darbą. Man neblogai pasisekė Europos čempionate... Viskas buvo gerai. Nors mintys apie karjeros pabaigą nuolat raizgė mano karjerą. Įsivaizduok, klausimas „Gal per senas?“ Man tada buvo 25-eri...
- O galvoje nuolat skambantis „Tu esi plaukikas“?
- Taip, taip yra profesija. Tu save vadini žurnalistu...
- Stengiuosi taip neprisistatinėti tik susipažinęs su žmonėmis... Neinu ir nešaukiu, kad dirbu šį darbą.
- Aš irgi turiu šitą bėdą. Aš žmonėms nesakau, kad esu sportininkas. Tik susipažinęs su žmonėmis nesakau „Labas, aš Giedrius Titenis, esu plaukikas“. To nedarau. Ir bandau ištempti kuo ilgiau, jei kas nors pašnibžda, kad prieš juos stovi plaukikas. Nelabai mėgstu kalbėti apie tai. Balius – ne vieta kalbėti apie mano sportą, juk norisi pabūti su žmonėmis. Stengiuosi vengti savo profesinės temos. Kartais, žinoma, būna įdomu padiskutuoti su žmonėmis apie sporto visumą. Tačiau klausimas „O kaip tu pradėjai?“ plaukti mane gali pražudyti. Niekada nesu piktai pasakęs „Atstok“, bet stengiuosi parodyti, kad man apie tai nėra įdomu kalbėtis.
- Štai dabar esi Lietuvos sportininkas, išvykęs treniruotis į užsienį...
- Nes Lietuvoje nėra sąlygų, kurios yra reikalingos norint užauginti sportininką. Plaukimas kentės. Manau, kad profesionalus plaukimas gali šioje šalyje išnykti. Jis nyksta. Tai matoma. Yra likę vos keli miestai, kurie augina plaukikus. Džiaugiuosi Panevėžiu. Jie stengiasi dėl gerų sportininkų, jie suteikia geriausias valandas baseine šiems sportininkams. O kokia situacija kitur? Aš išvykau į Vilnių, kuris yra pasakęs, kad jam profesionalų nereikia. Šiam miestui reikalingi tik moksleiviai. Aš negalėjau net įstoti į Vilniaus plaukimo mokyklą. Manęs nepriėmė, nes pagal jų nuostatus esu per senas, be to, esu profesionalus sportininkas. Mane turi išlaikyti valstybė. Lietuvos olimpinis sporto centras man gali išpirkti takelį baseine. Viskas atrodytų puikiai, tačiau tam nėra sąlygų: negalėjau nueiti ir pasakyti, kad baseine būsiu nuo 15 iki 17 valandos, o ryte nuo 7 iki 9 valandos. Man pasakė, kad takelis yra užimtas, nes tuo laiku čia ateina 1000 vaikų. Viskas. Manau, kad profesionalus plaukimas negali egzistuoti Vilniuje. Tai miestas, kuriame kol kas nebus plaukimo. Jis bus moksleivių lygio, o kas toliau?
Jeigu būsi Vilniaus plaukimo mokyklos narys, galėsi plaukti, kol mokysiesi universitete. Bet tu plauksi su milijonu vaikų, tu neturėsi gerų sąlygų treniruotis. Vaikystėje esi entuziastas, tėveliai padeda, o kas bus baigus mokyklą? Teks rinktis tarp profesionalo karjeros ir studento duonos. Jei mokysiesi universitete, tave turės išlaikyti tėvai, - mokės už studijas, už tavo gyvenimą, plius, tu dar važiuosi sportuoti? Tai kainuoja. Tada tavo galvoje pradės suktis mintis „Mano sportininko karjera yra baigta“. Negausi už tai pajamų, neturėsi už ką savęs išlaikyti. Tam nėra sąlygų. Yra labai sunku bent pabandyti pereiti į profesionalus. Verslininkai verslauja, jiems reikia kuo daugiau žmonių baseine. Lietuva pastatys baseiną? OK. Tačiau ar nebus sutartyje parašyta, kad po penkių metų jis turi atitekti privatininkams. O jiems yra įdomūs profesionalūs sportininkai?
- Nori pasakyti, kad neturite sąlygų, nors nuolat yra tikimąsi medalių?
- Tai vyksta. Bet žmonės juk to nejaučia. Paprastas žmogus gali pykti, kad plaukikai neparveža medalių. Tačiau pats vilnietis gali pykti, kad jo vaikas negali nueiti į plaukimo treniruotę, nes tuo metu baseine plaukia penki profesionalūs sportininkai viename take... Ir šis žmogus bus kur kas piktesnis dėl savo vaiko nei dėl mūsų neparvežto medalio. Visi yra įpratę tikėtis: turi būti medalis. Bet jie nesupranta, kad tam nėra sąlygų Lietuvoje. Vilniečiai turėtų suprasti, kad jie nesuteikia šanso pasiruošti profesionaliam sportininkui. Vilniuje mano pirmajai treniruotei buvo skirtas laikas nuo 6 iki 8 valandos ryto, o kitai – nuo 13 iki 14:45. Neturėdavau galimybės praplaukti 15 minučių ilgiau, nes ateis laikas ir trisdešimt vaikų sušoks į mano taką. Tokiais atvejais tenka pasiduoti.
- Bet vaikams smagu plaukti viename take su olimpiečiu.
- Aš tai suprantu. Tačiau, jei nebaigsiu savo set‘o, tai mano treniruotė nueis veltui. Ši situacija prastėja. Manau, kad tai jaučia visos sporto šakos. Gal krepšiniui yra kiek geriau. Nežinau. O didžiausias fenomenas mūsų šalyje yra irkluotojai. Jie laimi medalius, nors sąlygos yra labai sudėtingos. Jie daug laiko praleidžia užsienyje, visą žiemą jie būna išvykę... Bet ar tada galima sakyti, kad jie treniruojasi Lietuvoje, jei nuolat būna kur nors Ispanijoje? Profesionalus sportas Lietuvoje... Negaliu pasakyti, kad yra žlugdomas, tačiau einame ta linkme. Miestams yra įdomu, kad vaikai būtų užimti, privatininkui įdomu, kad tai neštų pelną. Viskas yra labai paprasta. Aš viliuosi, kad situacija pasikeis. O vaikų susidomėjimas yra sumažėjęs sportu. Mažam vaikui gal yra įdomiau „Playstation‘u“ pažaisti, o ne lauke bėgioti ratus stadione.
- O baseine visada tyko peršalimas.
- Taip, taip, tada mama būna nepatenkinta ta sloga. Baseinas nėra vieta, kur visi būtų laimingi. Privalai turėti noro ir užsidegimo pats. Atsimenu, kai mamai sakydavau, kad sergu ir neisiu i mokyklą, ji tuoj pat atkirsdavo, kad tada neisiu ir į baseiną: „Neini į mokyklą – neini į baseiną“. Tekdavo eiti į mokyklą. Negalėdavau praleisti treniruotės, nors ir turėdavau temperatūros.
- Laikai keičiasi?
- Taip. Kažkada kalbėjome su vienmečiu komandos draugu žvelgdami į jaunesnius ir galvojome, ar čia mes seni, ar šiaip kažkas blogai. Atrodo, kad mes, vyresni, labiau stengiamės. Sloga ir kosulys mums nėra liga. Jei neturi temperatūros, turi būti baseine. Kosulys atėjo ir praėjo, o sloga yra amžinas mūsų draugas. O jaunimas – tik petį suskaudo ir reikia treniruotę praleisti. Man atrodo, kad mūsų karta į tokius menkniekius nekreipdavo dėmesio. To nebūdavo. Daugiau iš savęs reikalaudavome. Šiuolaikinė karta kiek kitokia – jie labiau save saugo.
KOMENTARAS
Dirkas Lange‘as
G. Titenio treneris
Esu treniravęs daug tarptautinio lygio atletų – pasaulio ir olimpinius čempionus. Esu matęs įvairių sportininkų. Ką galiu pasakyti apie Giedrių? Daugelis gal ir netiki, kad jis daug dirba, tačiau aš matau jo kasdienes treniruotes. Jo požiūris į treniruotes yra labai profesionalus. Jis turi savo treniruočių filosofiją, nuolat užduoda klausimus ir ieško atsakymų. Patikėkite manimi, jis dirba labai atsakingai. Ir tai matosi, pasižiūrėkite, kaip pasikeitė jo kūnas. Kai komanda turi poilsio dieną, Giedrius prašosi į treniruotes. Su treneriu Ž. Ovsiuku jie puikiai padirbėjo. Atleto amžius? Sporte jis man nėra svarbus. Pasižiūrėkite į Zlataną Ibrahimovičių. Galbūt, jis iki šiol yra geriausias futbolo žaidėjas pasaulyje. Giedrius turi čempiono charakterį. Ir jis labai gerai suvokia savo atsakomybes. Jeigu treniruočių metu nedarysime daug klaidų, tikiu, kad jis atneš šlovę Lietuvai. Su Lietuvos plaukimo komanda man teko susipažinti Kanadoje. Tai yra įspūdingas jaunų ir vyresnių atletų lydinys. Reikėtų pagirti Lietuvos plaukimo federacijos prezidentą Emilį Vaitkaitį, kuris labai stengiasi dėl komandos. Galiu pasakyti, kad suburti sėkmingą komandą nėra lengva. Negaliu kalbėti apie visus, tačiau pasistengsiu, kad Giedrius taptų tikru lyderiu, pavyzdžiu visiems plaukimu besidomintiems žmonėms.
