Prabėgusią savaitę rokiškietis suspindo 15,5 taško, 6,5 atkovoto kamuolio, 3 rezultatyvių perdavimų, 1,5 perimto kamuolio ir 27,5 naudingumo balų vidurkiais.
Jurbarkiečiai savaitę pradėjo 87:78 įveikdami Vilkaviškio „Perlą“, o veteranas svečiuose surengė geriausią sezono pasirodymą.
Matulis per 29 minutes surinko 17 taškų, 7 sugriebtus ir 2 pavogtus kamuolius, 5 rezultatyvius perdavimus, 12 išprovokuotų pražangų (sezono rekordas) bei 38 efektyvumo balus.
Kitame mūšyje prieš Ukmergės „Steką“ jurbarkiečiai vos neprisižaidė, bet taip pat triumfavo – 80:77.
Puolėjas dėl pražangų limito šią dvikovą baigė anksčiau, tačiau per 25,5 minutės spėjo pasižymėti 14 taškų, 6 atšokusiais ir 1 perimtu kamuoliu, 1 rezultatyviu perdavimu bei 17 balų.
„Šis MVP apdovanojimas stipriai nublanktų, jei ne mūsų komandinės pergalės. Manau, čia nėra kažkokios didelės paslapties – poilsis, priežiūra, miegas ir mityba, – puikią sportinę formą aiškino Matulis. – Neturiu tiek daug talento kaip mano kolegos Martynas Gecevičius, Rokas Ūzas ar Vytautas Šulskis, todėl man reikia daugiau skirti priežiūros kūnui (juokiasi).
Pamenu anksčiau sakydavo, jog 35-erių ta karjera jau turi baigtis, bet aš gerai jaučiausi ir 35-erių, ir dabar. Paprasčiausiai reikia daugiau priežiūros ir daugiau laiko atstatymui po krūvio, viskas nuo to ir priklauso. Mindaugas Lukauskis yra labai geras pavyzdys.“
Šį sezoną „Jurbarkas“ yra geriausiai besiginanti komanda čempionate, vidutiniškai į savo krepšį praleidžianti po 76,6 taško.
Didžiausią NKL sezono nesėkmę išvykoje prieš Vilniaus „Rytą-2“ (53:98) sugėrę Povilo Valaičio auklėtiniai po to šoko ant geros bangos ir nuskynė 5 iš 6 galimų pergalių.
Tinklalapyje nklyga.lt – septintosios savaitės MVP mintys apie ilgą pokalbį rūbinėje, išvykusį Tomą Balčiūną, žaidimą centro pozicijoje, savirealizaciją 3x3 krepšinyje, planuojamą veiklą po karjeros ir užsibrėžtą skaičių iki olimpinių žaidynių.
– Po sutriuškinimo sostinėje laimėjote 5 iš 6 pastarųjų mačų. Kaip komandai pavyko atsispirti nuo to momento?
– Prieš „Ryto“ jaunimą rungtynės buvo skaudžiausios, atrodė, kad esame mėgėjai ir niekas nesigauna. Su klaipėdiečiais kontroliavome rungtynes iki pat pabaigos, bet tie keli jų tritaškiai, neprasižengėme, jie įmetė vėl ir atrodė padarėme viską, kad pralaimėtume.
Turėjome tikrai ilgą pokalbį po mačo su „Rytu-2“, rūbinėje šnekėjome gal apie 40 minučių. Treneris klausė, kas negerai, ko trūksta. Esu turėjęs skaudžių nesėkmių, bet labiausiai erzina, kai dalykai aikštelėje neveikia.
Manau, radome sprendimus, po tų rungtynių tikrai pagerinome gynybą, mūsų veidas pasikeitė ir kiekvienas pasižiūrėjo į tai asmeniškai. Norėjome įrodyti, kad tas pralaimėjimas labiau atsitiktinumas. Taip pat noriu, kad komanda labiau mėgautųsi žaidimu puolime, nes turime daug neišnaudoto potencialo.
– Gynyba galbūt ir buvo viena iš priežasčių, kuri neleido Jurbarke įsitvirtinti Tomui Balčiūnui, persikėlusiam į „Telšius“?
– Nežinau, dabar gavosi tokia win-win (aut. past. – abiem pusėms naudinga) situacija, nes ir Tomas gerai žaidžia ten, ir Jurbarko komanda gerai atrodo. Čia tik spėliojimas, bet gal jis nerado vietos čia ar treneriai neišnaudojo jo. Ar čia sutapimas, ar ne, nežinau, bet svarbiausia, jog visi laimėjo šioje situacijoje.
– Komandoje dabar turite tik vieną tikrą vidurio puolėją Karolį Guščiką. Kaip centro vaidmenyje jums pavyksta kompensuoti atkarpas jam esant ant suolo?
– Nėra man tai tikrai naujiena. Žaisdamas 3x3 esu toks nominalus didelis žmogus, esu ir LKL žaidęs centro pozicijoje. Turiu tam reikiamų savybių, gal kiek sunkiau yra gynyboje prieš aukštesnius, bet puolime išnaudoju savo greitį. Kol klubas ieško papildymo, viskas gaunasi, svarbiausia būtų sveikatos.
– Į NKL grįžęs Karolis Babušis tapo rezultatyviausiu jurbarkiečių žaidėju. Kaip taip operatyviai jam pavyko įsilieti į kolektyvą?
– Labai imlus krepšininkas, dar ieškantis savo vietos, kartais galvoja kur čia bėgti, turi klausimų, bet jo meistriškumas matosi. Matome, ką Karolis gali duoti – tolimų metimų, agresijos, energijos, teigiamo impulso rūbinėje, todėl džiaugiamės, kad jį turime. Norisi, jog kiekvienas čia atrastų savo vietą. Be to, svarbu, kad mokytumėmės iš pralaimėjimų ir pavasarį būtume geriausios formos.
– 3x3 krepšinis taip pat yra neatsiejama jūsų karjeros dalis. Ar po praėjusio klubinio sezono ir 3x3 turnyrų vasarą pavyko daugiau atsikvėpti prieš šiuos metus?
– Šią vasarą pavyko, kadangi su Jurbarko ekipa sezoną baigėme anksti – kovo mėnesį. Tai buvo pirmasis sezonas karjeroje, kai taip anksti baigėme, tad tikrai buvo laiko pailsėti ir visiškai nesportuoti. Leidau sau atsistatyti visiškai.
Vėliau natūraliai atsirado noras judėti. Viskas buvo suderinta, kai pradėjome pasiruošimą 3x3 sezonui buvo sunkiau, nes reikėjo įsivažiuoti į visai kitokį sportą nei 5x5. Kažkas galvoja, kad 3x3 žaidimas vasarą yra kūno alinimas, tačiau man atvirkščiai – tai formos palaikymas ir savirealizacija.
– Kaip sunku po visai kitokios 3x3 krepšinio dinamikos vėl persiorientuoti į 5x5?
– Sunkiau yra pereiti iš 5x5 atgal į 3x3, o ne atvirkščiai. Iš 3x3 grįžtant prie 5x5 yra tas aikštelės dalykas, kadangi pripranti žaisti tik vienoje pusėje. Džiaugiuosi, jog viską pavyksta suderinti ir yra tokia galimybė. Mano nuomone, tai dvi skirtingos sporto šakos. Pasaulyje matome, kad 3x3 krepšinyje galima ir užsidirbti, ir save realizuoti.
– Ką veikiate šalia žaidimo Jurbarko ekipoje?
– Pastaruoju metu daugiausia laiko skiriu šeimai ir mokslams. Studijuoju magistrą LSU, sporto edukologiją, investuoju į save ir baigiau mentorystės kursus, mokausi koučingo. Matau save dirbant su sportininkais, noriu tai daryti profesionaliai ir gilinu žinias. Žinau, kad karjera baigsis ir ką norėsiu veikti po jos, o mokslai yra investicija į ateitį.
– Nors jau esate dirbęs Utenos klubo direktoriumi, bet panašu, jog po karjeros labiau linkstate į treniravimo pusę?
– Taip, treniravimo, esu labiau veiksmo žmogus, bet treniravimas labiau gal ne tiek per taktikas ar fizinę pusę, o psichologinę. Todėl ir mokausi koučingo, manau, tai papildys treniravimo dalį. Kur tas kelias nuves dar tiksliai nežinau, bet pamatysime.
– Natūraliai iš to kyla kitas klausimas – ar dar ilgai save matote krepšininko vaidmenyje?
– Kai manęs to klausia, atsakau, jog mėgaujuosi kiekvienu sezonu. Pats sau esu pasakęs, kad sportuosiu bent iki Los Andželo olimpinių žaidynių. Nežinau, ar leis sveikata, bet sau esu pasakęs tokį skaičių, ar pavyks iki jo išgyventi – nežinau.
Kiekvieną mėnesį norisi pasimėgauti, nėra, kad siekčiau kažkokių rekordų ir nesakau, kad žaisiu iki 50-ies. Kai viduje jausiu tą momentą, jog nebegaliu, jaunimas apibėga, dėlioja per galvas, tai nebūsiu tas, kuris bandys įrodyti. Natūralus procesas, bet kol dar galiu, mėgaujuosi tuo ir nebyra pelenai, tol norisi pažaisti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
