Ingvaras Butautas
2013-aisiais Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai po 14 metų pertraukos vėl tapo Lietuvos čempionais. Į viršūnę juos atvedė 49-erių lenkas treneris Marekas Zubas. Pradėjęs darbą Vilniuje 2012-ųjų vasarą M. Zubas, jo komandai tapus čempione, pratęsė sutartį su „Žalgiriu“ ir 2014-iesiems. Nors Varšuvoje gyvenančios trenerio žmona ir duktė tikėjosi, kad jis priims vieną iš Lenkijos „Ekstraklasos“ klubų pasiūlymų.
Su Lietuvos čempionų treneriu M. Zubu atvirai apie viską: „Žalgirio“ ateitį, sirgalius, lenkų ir lietuvių santykius, balą Pakruojyje ir Kalėdas.
Atrodo, Lietuvoje pasiekėte viską: laimėjote Supertaurę, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurę, iškovojote pergalę prieš grėsmingai atrodžiusį Poznanės „Lech“ Europos lygoje ir pelnėte šalies čempiono vardą. Daugiau jau kaip ir nėra ko siekti?
O aš manau, kad yra. Kitą sezoną reikės apginti čempionų vardus ir patvirtinti, kad „Žalgiris“ yra geriausia Lietuvos komanda, o ir trečia iš eilės LFF taurė irgi būtų neblogas rezultatas. Ir, aišku, juk žaisime Čempionų lygos atrankoje, o tai yra kur kas labiau prestižinės varžybos negu Europos lyga. Kita vertus, startavus Čempionų lygoje lengviau patekti į tos pačios Europos lygos grupių turnyrą nei pasirinkus pernykštį mūsų kelią. Bet kokiu atveju klubo laukia labai įdomus sezonas. Ir manęs taip pat.
Bet po skaudaus pralaimėjimo mače su Zalcburgo „Red Bull“ sakėte, kad „Žalgiriui“ nėra ką daryti Europos lygos grupės turnyre.
Sakiau. Ir sezono pabaiga tai patvirtino. Mūsų komanda dar nebuvo pasirengusi žaisti tiek daug rungtynių per sezoną. Pernai jų sužaidėme 61-as. Tiek žaidžia geriausios Europos komandos, turinčios savo sudėtyje per 30 žaidėjų. Sunku būtų įsivaizduoti mūsų sezono pabaigą, jei būtume žaidę dar ir Europos lygos grupėje. Juk neturime pakankamai žaidėjų ir reikiamos kokybės. Kitąmet jau būsime įgiję tokios patirties ir, manau, kad klubo vadovybė dirba ta linkme, kad kitą sezoną komandą papildytų grupė gerų žaidėjų.
Ko „Žalgiriui“ trūksta, kad jis būtų konkurencingas Europoje?
Šiek tiek daugiau ir panašesnio pajėgumo žaidėjų. Kad galima būtų juos kaitalioti – suteikti progų visiems. Reikia išnaudoti kiekvieną galimybę sustiprinti komandą. Šiemet prieš Europos turnyrą praradome vieną stipriausių žaidėjų. Kitą sezoną reikėtų padaryti atvirkščiai – pasipildyti geru žaidėju prieš startą Europoje.
Lietuva stebėjosi Poznanės komandos „Lech“ ir gerbėjų santykiais, kai po pralaimėtų rungtynių lenkų sirgaliai reikalavo savo komandos žaidėjų viešai pasiaiškinti. Lietuvoje nieko panašaus nebūna. Bet ir aistruolių – kur kas mažiau. Kas geriau?
Kad ir kaip būtų, kuo gerbėjų daugiau, tuo žaidėjams geriau. Kas mes be aistruolių? Kam turėtume žaisti? Sau? Sau skirtos treniruotės, o žaidimas – sirgaliams. Taip, tai yra mūsų darbas, bet visa tai daroma ir dėl aistruolių. Tam, kad jie galėtų ateiti ir papramogauti. Gal ne tiek papramogauti, bet užsiimti tuo, ką jie mėgsta. Tai yra kitas klubo veiklos aspektas – tas, kuris atsiskleidžia ne aikštėje. Ir kuo aistruolių daugiau, tuo didesnė jėga jie yra. Taip, Lenkijoje jų yra daugiau negu Lietuvoje, bet atsižvelkime į tai, kiek žmonių gyvena vienoje ir kitoje šalyje.
Mano manymu, tokios akcijos, kokią surengė „Lech“ gerbėjai, nepatenkinti rungtynių rezultatu, nepadeda komandai. Aišku, pralaimėjus yra sunku, o ypač, kai dar šitaip pasielgia tavo gerbėjai. Jie turi tikėti savo komandos futbolininkais, o žaidėjai turi jausti jų kovoti skatinančią paramą. Bet visi turi suprasti, kad tai yra sportas. Aistruoliai juk ateina į stadioną, o ne į teatrą. Stadione iki galo nebūna aišku, kaip rungtynės pasibaigs. Žaidėjai – irgi žmonės, jie klysta, ne visada ir ne viskas jiems sekasi. Tad aš norėčiau, kad sirgalių būtų kaip įmanoma daugiau ir jie turėtų įtakos komandai, bet ekstremaliose situacijose būtų jaučiamas saikas ir neperžengiama riba, už kurios aistruolių pagalba ir palaikymas tampa papildomu sunkumu žaidėjams.
Lietuvių ir lenkų santykiai pastaruoju metu nėra labai puikūs. Ar neiškilo nepasitenkinimo, kad esate lenkas ir dirbate lietuvių klube?
Aš suvokiu, kad situacija nėra ideali. Ir man labai gaila, kad taip yra. Pats keliolika mėnesių gyvenu Lietuvoje, bet nepakantumo nepatyriau. Esu tuo patenkintas, nes tai rodo, kad galime sugyventi draugiškai. Bet kartais išgirstu apie tai, kad problemų yra. Suprantu, kad visada laimi viena komanda, todėl laiminga bus tik viena pusė. Šiuo atveju laimėjo Lietuvos komanda su lenku treneriu. Labai nesmagu dėl to, kas buvo Poznanėje – kalbu apie audeklą su garsiuoju užrašu. To nesuprantu ir nesuprasiu. Esu įsitikinęs, kad tai nebuvo sporto aistruolių reikalas. Mano nuomone, šiems žmonės futbolas nėra svarbiausias. Provokaciją rengia tie, kurie užsiima kažkuo kitu, nenaudingu lenkų ir lietuvių santykiams.
Mūsų stadionai. Ar galėjo Lenkijoje nutikti kas nors panašaus kaip Pakruojyje, kur „Žalgirio“ vartus apsaugojo bala, sustabdžiusi į juos riedantį kamuolį?
Tada, kai aš pradėjau žaisti futbolą, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šiek tiek vėliau, Lenkijoje buvo panaši stadionų problema kaip dabar Lietuvoje. Bet nepamenu, kad būtų tekę žaisti tokioje aikštėje, kokioje tąkart žaidėme su „Kruoja“. Ir aukščiausiosios lygos, ir žemesnės, ir taurės turnyro varžybos, susidarius tokiai padėčiai, būtų atšauktos, surasta geresnė aikštė arba atidėtos kitai dienai. Tai nebuvo futbolas. Sezono pabaigoje, kai tiek sužaista rungtynių, visų mūsų nuomone, kiekvienam tokia aikštė grėsė trauma prieš svarbiausias rungtynes dėl čempionų vardo. Žaisti galima bet kokiomis sąlygomis, bet negalima rizikuoti žaidėjų sveikata, nes jiems tai – būdas uždirbti pinigų gyvenimui. Todėl man buvo labai keista, kodėl tos rungtynės įvyko.
Kur švęsite Kalėdas?
Dažniausiai Kalėdas švenčiu su savo giminėmis. Aplankysiu mamą – ji gyvena netoli Ukrainos sienos, Zamoscio miestelyje. Taip pat gruodžio pabaigoje, tarpušvenčiu, važiuosiu paslidinėti slidėmis ir snieglente. Beje, naudodamasis proga norėčiau visiems futbolo aistruoliams ir visiems lietuviams palinkėti gerų švenčių ir ateinančių metų.
