Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius šių metų lapkričio 19 d. minės 55 metų gimtadienį. Jis – sporto žmogus, aktyviai sportuojantis ir dabar. Šiandien premjeras dalijasi savo mintimis apie Lietuvos sportą, aktualijas ir laisvalaikį.
– Lietuvos ministru pirmininku tapo sporto žmogus. Ar galima tikėtis, kad nuo to Lietuvos sportui bus geriau? – paklausėme premjero.
– Kūno kultūrai ir sportui XVI Vyriausybės programoje skyrėme nemažai dėmesio ir siekiame programą įgyvendinti. Su Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD) aptarėme numatomus ateinančių kelerių metų darbus. Nemažai projektų yra pradėta, tačiau iki šiol jie strigo dėl lėšų stygiaus. Mano pozicija tokia: turime pirmiausia baigti pradėtus projektus, išspręsti įsisenėjusias problemas, o tada imtis naujų.
– Į premjero kėdę sėdote, turėdamas nemažai gražių sumanymų, susijusių ir su sporto sritimi. Kokie jie? Maloni naujiena – Vyriausybė planuoja atleisti sporto bazes nuo nekilnojamojo turto mokesčio.
– Jau dabar Lietuvos olimpinio sporto centro bazės nemoka nekilnojamojo turto mokesčio. Kai kurios savivaldybės savo tarybų sprendimu sporto objektus yra atleidusios nuo šio mokesčio, kitos – ne. Todėl Vyriausybės programoje numatėme įstatymu įtvirtinti galimybę atleisti sporto paslaugas teikiančius objektus nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Taip tikimės pagerinti finansinę sporto situaciją ir skatinti tiek profesionalų, tiek mėgėjų sportą.
– Ar esate patenkintas dabartine Lietuvos sporto padėtimi, kas jums kelia didžiausią nerimą?
– Džiugina jaunoji sportininkų karta. Ji įrodė, kad yra stipri, valinga, pajėgi kovoti. Tai ne vienos dienos ir ne vienų metų atletų bei trenerių triūso rezultatas. Nerimą kelia šioks toks sporto bendruomenės susiskaidymas ar nesusikalbėjimas. Per beveik tris mėnesius buvau susitikęs su įvairiais sporto bendruomenės atstovais – treneriais, sportininkais, sporto institucijų vadovais.
Akcentavau būtinybę sporto bendruomenei būti vieningai, pradedant, žinoma, nuo sporto institucijų įsiklausymo į sportininkų poreikius ir atsakomybę, sprendžiant sporto klausimus.
– Kaip manote, kiek Lietuvos sportui užtektų pinigų, norint oriai gyventi?
Pinigų niekada neužteks, tačiau tiek, kiek turime, privalome tikslingai paskirstyti ir panaudoti efektyviai. Sporto lėšos 2011 m. Lietuvoje perkopė pusę milijardo litų, įskaitant savivaldybių, KKSD asignavimus, lėšas, gautas nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio ir t. t.
Reikia atskirti lėšas, skiriamas sporto infrastruktūros plėtrai, ir lėšas, kurios tiesiogiai skiriamos tiek fiziniam aktyvumui ir kūno kultūrai lavinti, tiek didelio meistriškumo sportininkams rengti. Šiais metais skirtas 31 mln. litų sporto objektų statybai. Turime naudotis sporto centrais, o jų paslaugos turi būti prieinamos visiems – ir sporto meistrams, ir sporto entuziastams, mėgėjams.
Sieksime, kad būtų skirta lėšų iš 2014–2020 m. naujos Europos Sąjungos finansinės perspektyvos 50 m baseinų Klaipėdoje ir Vilniuje statyboms bei kitų sporto centrų plėtrai regionuose. Užsienio praktika rodo, kad tikslingiausia lėšas skirstyti pasirenkant konkrečias kryptis, o ne išdalijant mažomis sumomis. Mūsų požiūriu, itin svarbu skirti lėšų ten, kur pinigais pasinaudos jauni sportininkai, kad jomis būtų ugdomas sporto meistriškumas.
– Gal jūsų vadovaujamai Vyriausybei pavyks pralaužti ledus ir Vilniuje bus pastatyti reprezentacinis miesto stadionas bei plaukimo baseinas?
– Vyriausybė stengsis įgyvendinti šiuos projektus, bet tam reikia ir Vilniaus miesto savivaldybės pagalbos, ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Sausio viduryje asmeniškai teko lankytis Vilniaus Lazdynų baseine kartu su miesto meru ir sporto vadovais.
Aptarėme, kaip galėtų būti išspręsta baseinų Vilniaus mieste padėtis. Ieškosime galimybių dar šiais metais iš Valstybės investicijų programos Lazdynų baseino kosmetiniam remontui skirti 2 mln. litų, kad 700 jį lankančių plaukikų galėtų nenutrūkstamai treniruotis, o naujojo baseino Vilniuje statybos numatomos, kaip minėjau, iš 2014–2020 m. finansinės perspektyvos lėšų.
Nacionalinis stadionas, į kurį iki šiol investuota per 100 mln. litų, mano manymu, turi būti pastatytas, jei šiam projektui įgyvendinti pritrauksime ir privačių investuotojų lėšų, remdamiesi vadinamuoju PPP (angl. Public Private Partnership) – viešos ir privačios partnerystės pagrindu. Savo patarėjus esu įpareigojęs išnagrinėti galimybes ir pateikti siūlymų, su kokiais privačiais investuotojas ir valstybės parama šį projektą galėtume įvykdyti.
– Dar ne taip seniai prasitarėte, kad Panevėžyje norėtumėte atgaivinti internatinę sporto mokyklą, kurioje galėtų tobulėti talentingi sportininkai iš visos Lietuvos. Ar tie planai išlieka?
– Taip, planai išlieka. Galiu pasakyti, kad vasario pabaigoje vyko susitikta su Panevėžio atstovais, KKSD vadovais, buvo aptarta, kaip šią idėją atgaivinti. Panevėžio sporto mokykla kelis dešimtmečius ugdė mūsų sporto meistrus, pelniusius aukščiausius apdovanojimus pasaulio, Europos čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse. Manau, atkūrę Panevėžio internatinę sporto mokyklą, sudarysime papildomų galimybių atrasti ir ugdyti jaunuosius mūsų sporto talentus.
Šiuo klausimu darbą jau pradėjo ekspertų grupė. Ji turi parengti konkretų ilgalaikį planą, kuriuo bus siekiama jau 2014-ųjų mokslo metų pradžioje sukomplektuoti pirmąsias Panevėžio internatinės sporto mokyklos sportininkų klases.
– Kam, jūsų nuomone, turėtų priklausyti Kūno kultūros ir sporto departamentas?
– KKSD šiuo metu yra Vyriausybei pavaldi institucija, kurią kuruoja Vidaus reikalų ministerija. Departamento funkcijos yra aiškiai apibrėžtos, o dirbdamas visada reikalauju griežtos atsakomybės ir kompetencijos, vykdant numatytas funkcijas. Svarbiausia, kad šalies sporto institucijos visuomet rastų konstruktyvų dialogą su visa sporto bendruomene, o sportas, kaip ir pridera, taptų tautos vienybės ir susitelkimo pavyzdžiu.
Stebėjote Londono olimpines žaidynes. Kokiose varžybose lankėtės, ar didžiavotės Lietuvos sportininkais? Per Londono olimpines varžybose stebėjau krepšinio rungtynes ir sporto karalienės – lengvosios atletikos – meistrų pasirodymus. Kaip ir kiekvieną lietuvį, apima neapsakomas jausmas, kai matai kylančią Lietuvos trispalvę aukščiau nei kitų dešimtis kartų galingesnių šalių.
Lietuvos sportininkai – savanoriai Lietuvos ambasadoriai, aukojantys bendraamžiams įprastus pomėgius dėl nepaprastai kantriu ir sunkiu darbu pasiekiamų rezultatų. Džiaugiuosi, kad lietuvių tauta turi vienybės jausmą ir pasižymi pozityviu požiūriu į sporto svarbą, o tai valdžios institucijas verčia dar labiau pasitempti ir skirti tinkamą dėmesį.
– Kelintos tai buvo jūsų olimpinės žaidynės?
– Tai buvo antrosios olimpinės žaidynės, kurias galėjau stebėti. Pirmosios buvo Pekine.
– Buvote įvairių sporto šakų tarptautinių turnyrų, varžybų globėjas. Kurios sporto šakos jums labiausiai prie širdies?
– Mokydamasis mokykloje susidomėjau ir lankiau laisvųjų imtynių treniruotes. Mano treneris Fiodoras Vladimirovas, kuriam esu dėkingas, įskiepijo užsispyrimą, atkaklumą, ištvermę, išmokė daug dirbti, siekiant sportinių rezultatų. Todėl ši sporto šaka visada traukia mano dėmesį. Domiuosi dauguma sporto šakų, tik gaila, kad šiuo metu mažiau laiko lieka atvykti ir stebėti varžybas gyvai.
– Buvote gana stiprus imtynininkas, tačiau dar neatsiskleidus sugebėjimams jūsų sportinė karjera staiga nutrūko. Kodėl?
– Tuo metu jau buvau kandidatas į TSRS sporto meistrus, tačiau teko pasirinkti, ar daugiau laiko skirti fiziniam sportui, ar studijoms. Pasirinkau studijas.
– Ar dabar jūsų artimų draugų būryje yra sportininkų?
– Turiu labai daug pažįstamų sportininkų, keletas jų – draugai. Tai graikų-romėnų imtynių pasaulio čempionas Rimantas Bagdonas, bendraujame su disko metiku Virgilijumi Alekna.
– Lankote sveikatingumo klubą, žavitės pilateso mankšta, žaidžiate krepšinį, ko dar apie jus nežinome? Dabar kalnų slidinėjimo bumas, gal leidžiatės nuo kalnų?
– Šiandien gyvendamas pagal tokią intensyvią darbotvarkę griežtai laikausi principo – kartą ar du per savaitę apsilankyti sporto klube. Sportas man suteikia energijos, padeda pozityviai jaustis.
– Gyvenate prie Vingio parko. Ar pasinaudojate jo pranašumais ir išeinate pabėgioti?
– Kartais išeinu pasivaikščioti gryname ore, deja, neturiu tam tiek laiko, kiek norėčiau.
– Rūta Meilutytė, lankydamasi pas jus, padovanojo plaukimo kepuraitę. Ar ją laikysite kaip olimpinės čempionės suvenyrą, ar naudositės plaukiodamas baseine?
– Olimpinės čempionės R. Meilutytės dovana man labai brangi. Sportininkės fenomenas rodo, kiek daug neatskleisto talentų potencialo turi Lietuvos jaunosios kartos sporto atstovai. Tai dar labiau įpareigoja mus sudaryti tinkamas sąlygas treniruotis didelio meistriškumo sportininkams.
Miela buvo susitikti su čempione Rūta. Ji, nors turi nepaprastą talentą, sugeba itin paprastai ir nuoširdžiai bendrauti su visais savo gerbėjais, kiekvienu sutiktu žmogumi. Linkiu jai kuo geriausios kloties ir svarių sportinių laimėjimų.
– Praėjusiais metais asmeniniais pinigais (apie 10 tūkst. litų) apmokėjote Lietuvos neįgalių sportininkų kelionę į Pasaulio neįgaliųjų teniso čempionato atrankos turnyrą. Gal parėmėte ir daugiau sportininkų?
– Manau, kad sportas – tai ne tik mūsų šalies vizitinė kortelė, į kurią įrašytos mūsų čempionų pavardės. Sportas – tai ir sveiko gyvenimo būdas, kuriam laiko turime rasti kiekvienas. Stengiuosi rasti rėmėjų. Teko prisidėti ir prie Vilkaviškio imtynių klubo, paremti dviratininkus.
– Kuriam Lietuvos sportininkui, komandai jaučiate simpatijas?
– Kaip ir kiekvienas Lietuvos žmogus, mėgstu krepšinį. Norėtųsi, kad abi garsios krepšinio komandos – „Žalgiris“ ir“ Lietuvos rytas“ – išliktų stiprios tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu lygiu. Simpatijas jaučiu kiekvienam sportininkui, siekiančiam rezultatų.
– Ko tikitės iš Lietuvos sportininkų 2013-aisiais?
– Pirmiausia kiekvienam sportininkui ir jį ruošiančiam treneriui linkiu gerų rezultatų, ištvermės jų siekiant. Neabejoju, kad šiais metais turėsime progą kartu džiaugtis mūsų šalies sportininkų laimėjimais, nes ir Europos, ir pasaulio čempionatų laukia išties daug. Vien Lietuvoje jų planuojame surengti net šešis.
Marytė Marcinkevičiūtė
