Kšištofas Lavrinovičius nesigaili nežaidęs NBA – vasaras atidavė Lietuvos rinktinei ir susirado žmoną

„Galėjau žaisti NBA komandoje „Toronto Raptors“. Domėjosi manimi ir broliu daug klubų, reikėjo važiuoti į NBA „Vasaros lygas“, bet mes kiekvieną vasarą atiduodavome Lietuvos rinktinei. Norėjosi už Lietuvos rinktinę kovoti, o ne vykti už Atlanto“, - interviu tv3.lt pasakojo 35 metų 209 cm ūgio Kšištofas Lavrinovičius.

Broliu vadinamas Lietuvos krepšinio rinktinės senbuvis ir vienas vyriausių Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidėjų prieš ketvirtadienį prasidedančias kovas LKL atkrintamosiose varžybose tvirtino, kad dar vienas LKL titulas tikrai ras vietos jau įlinkti spėjusioje puolėjo trofėjų lentynoje.

Paskutinėse reguliariojo LKL sezono rungtynėse su Kauno „Žalgiriu“ vos dviem minutėms pasirodęs K. Lavrinovičius teigė, kad dėl čiurnos traumos dar bėgiojo su skausmais, tad treneris aikštėje ilgai nelaikė. „Nieko rimta. Jau baigia praeiti. Rungtynėse su „Šiauliais“ būsiu pasirengęs“, - komentavo jis.

– Gera vėl pajusti LKL atkrintamųjų varžybų skonį?

– Žinoma. Ypač šiais metais, kai čempionatas stipresnis. Bus labai įdomu. Mūsų kelias atrodo įdomus – ir „Šiauliai“, paskui – „Neptūno“ ir „Dzūkijos“ poros nugalėtojas. Tikrai laukiu.

REKLAMA

– 2013 metais su Kauno „Žalgiriu“ tapote LKL čempionu. Ar dar yra noro papildyti savo trofėjų kolekciją dar vienu apdovanojimu?

– Tikrai noro yra. Jis tikrai ne mažesnis nei 2013 metais. Iki antrojo Lietuvos čempiono titulo dar toli, reikės pasistengti (juokiasi). Visos komandos nori laimėti, ne tik mes. O nugalėtojas bus tik vienas.

– Kokios šįmet jūsų akimis dvi LKL lyderės? Jei susitiks finale kova bus taškas į tašką?

– Viskas priklausys. Niekam nebus lengva. Abi komandos vienodo pajėgumo. Gali bet kas laimėti. Bet ne tik šios komandos. Yra dar „Neptūnas“, „Pieno žvaigždės“, „Juventus“. Tai gero lygio ekipos.

– Žaidėte Lietuvoje, Rusijoje, Italijoje, Ispanijoje. Kuris karjeros etapas buvo sėkmingiausias ir smagiausia prisiminti?

– Daug buvo gerų laikų ir laimėjimų. Daug galima būtų pasakoti ir prisiminti. Visur kažką laimėjau – Rusijoje taurę, Italijoje – čempionatą ir taurę, Ispanijoje – taip pat šalies taurę. Nevarbu koks titulas, kiekvienas laimėjimas – geras jausmas ir prisiminimas. Kur laimi – ten ir super.

– Galima sakyti, kad esate sėkmingas žaidėjas, jei titulai ir pergalės „persekiojo“?

– Tikrai negaliu skųstis savo karjera. Jei klaustumėt, ką noriu pakeisti savo karjeroje, tikrai nieko nekeisčiau. Esu labai patenkintas. Aišku, galėjau gal mažiau traumų per savo karjerą turėti, bet yra kaip yra.

– Kur kaip žaidėjas jautėtės geriausiai?

– Visur mane išnaudodavo. Geri treneriai, specialistai. Kiekvienas žaidėjas turi savo pliusų ir minusų, bet geras treneris pirmiausiai sugeba išnaudoti žaidėjo privalumus. Kai išvažiavau į Rusiją – atsiskleidžiau, Italijoje gerai žaidžiau, ir „Žalgiryje“.

– Legionieriaus duoną valgyti pradėjote nuo Rusijos. Buvo lengviau persilaužti?

– Aišku. Man nesvarbu buvo kur žaisti, svarbu, kad leistų žaisti. Manau, kad mano sprendimas pradėti nuo Rusijos buvo teisingas. Permėje tuomet trenerio asistentas buvo Valdemaras Chomičius, buvo ir daugiau lietuvių. Smagu.

– 35 metai – amžius, kai jau krepšininkai skaičiuoja savo traumas. Ar labai jos stabdė jūsų tobulėjimą?

REKLAMA

– Negaliu pasakyti, kaip būtų, jei būtų. Nemalonu. Prarandi sportinę formą, reabilitacija, bet grįžti į aikštę pasiilgęs krepšinio, labiau stengiesi.

– Kokią traumą išgyventi buvo sunkiausia?

– Man buvo ir kojos, ir rankos, ir šonkauliai lūžę. Blogiausia buvo po dviejų nugaros operacijų. Reabilitacija, negali sėdėti, ilgai vaikščioti, vaiko mažo ant rankų pakelti kai verkia ir nori pas tėvelį. Negali padėti žmonai. Guli ir labai nemaloniai jautiesi kaip vyras. Aišku, gerai, kad žinai, jog tai laikinai. Tai guodžia. 2-3 mėnesiai taip praeidavo. Taip buvo 2010 ir 2011 metais. Panaši operacija kaip broliui neseniai ir Donatui Motiejūnui. Jos skiriasi sudėtingumu, bet esmė ta pati.

– Gyvenime esate neatsiejamas nuo brolio ir krepšinio. Ar brolis Darjušas neaplenkė ateinant į šį pasaulį?

– Ne. Pirmas atėjau aš. Be abejo aš. Jam pramušiau kelią (juokiasi).

– Ar gyvenime tekdavo konkuruoti?

– Konkurencija buvo, bet ji ne piktybinė. Nenorėjome blogiau padaryti broliui. Norėjosi, kad tėvas ir mama girtų ne tik brolį, bet ir mane, todėl nori nenori stengiesi kažką gero padaryti. Taip ir krepšinio aikštėje. Broliui gerai sekėsi, norėjau stengtis pasiekti tokį pat lygį. Tokia konkurencija.

– Tai realiai vienas kitam padėjote pasiekti ir krepšinio aukštumų?

– Aš galvoju, kad tik tai taip. Kažkoks procentas to pasiekimo yra broliška konkurencija.

– Sužaidėte tūkstančius mačų vienas prieš kitą. Ar kada skaičiavote, kuris pranašesnis krepšinio aikštėje?

– Oi, tikrai ne. Jaunystėje daugiausiai skaičiavome kai lauke vienas prieš vieną žaisdavome. Tuomet buvo visko – ir pykčio. Priklausydavo nuo dienos, kas laimėdavo. Bet neskaičiavome.

– Ar prisimenate, kada pirmą kartą paėmėte krepšinio kamuolį į rankas?

– Prisimenu labai gerai. Tėvas pirmą kartą nuvedė mus į krepšinį 7 ar 8 metų. Lankėme tik 2 treniruotes. Tėvas pasakojo, kad kamuoliu į nosį kažkas iš mūsų gavo, kraujas pradėjo bėgti, mes apsiverkėme dviese ir daugiau nėjome. Lankėme daug sportų – atletiką, plaukimą, karatė ir futbolą. Į krepšinį vėl nuėjome 13 metų. Tėvas nuvežė Šarūno Marčiulionio akademiją. Dar nemokėjome net dvižingsnio daryti, o mūsų bendraamžiai „driblingavo“ kamuolį tarp kojų, metė tritaškius.

REKLAMA

– Sunki pradžia buvo?

– Pirmos treniruotės – niekas mums nesigaudavo, buvome nusivylę. Bendraamžiai buvo visa galva geresni. Pradėjo patikti krepšinis, kai buvome 15-16 metų. Greitai pradėjome tobulėti.

– Kada pirmą kartą įdėjote kamuolį į krepšį iš viršaus?

– Prisimenu, kad tikrai vėliau nei brolis. Darjušas jau dėliojo iš viršaus, o aš dar stengdavausi, nelabai pavykdavo. Brolis 14 metų įdėjo, o aš – 15 metų. Darjušas buvo atletiškesnis, truputį aukštesnis, geriau šoko.

– Kada subrendote kaip žaidėjas, supratote, kad gyslomis teko krepšininko kraujas?

– Rusijoje, kai Permės „Ural Great“ ekipoje sužaidžiau du sezonus. Supratau, kad galiu žaisti, atsirado pasitikėjimas savimi.

– Kokie Kšyštofui Lavrinovičiui svarbiausi trys dalykai krepšinio aikštėje?

– Koncentracija. Daryti tai, ką treneris suplanavo. Antra – pagarba kitai komandai ir atskirai kiekvienam krepšininkui. Nesvarbu, stipresnis, ar silpnesnis. Trečia – pozityvumas aikštėje.

– Koks krepšinio veiksmas aikštėje jums labiausiai patinka?

– Visi veiksmai patinka. Negaliu išskirti. Kartais malonu tritaškį pataikyti, kartais – apsiginti, kartais – padėti komandos draugui. Myliu krepšinį ir neturiu mėgstamiausio veiksmo. Mėgstamiausias veiksmas – žaisti krepšinį.

– Kiek arti ar toli buvo svajonė žaisti NBA lygoje?

– Buvo tikrai arti, bet neišsipildė. 2003 ar 2004 metais. Galėjau žaisti „Toronto Raptors“ komandoje. Domėjosi manimi ir broliu daug klubų, reikėjo važiuoti į NBA „Vasaros lygas“, bet mes kiekvieną vasarą atiduodavome Lietuvos rinktinei. Norėjosi už Lietuvos rinktinę kovoti, o ne vykti už Atlanto. Be to, Europoje visuomet turėjome patrauklių pasiūlymų, tad niekuomet neišgyvenome, išvažiuosime į NBA ar ne.

– Žūtbūt į NBA nesiveržėte?

– Neturėjau planų žaisti NBA. Neivažiavau į Ameriką, už tai radau gerą žmogų – gerą žmoną, turiu gražią šeimą. Ir viskas. Dėl to nešgyvenu.

– Ar jaunystėje neteko kabinti ant kambario sienų plakatų su krepšininkais ar sportininkais?

– Niekada. Nei krepšininkų, nei artistų, nei kultūristų. Neturėjome plakatų – augome be kumirų. Aišku, kai rimčiau domėjausi krepšiniu, Arvydas Sabonis tapo tikru krepšinio talismanu. Norėjosi visada su juo lygintis.

REKLAMA

– Ilgai stebite ir pats dalyvaujate Lietuvos rinktinės gyvenime. Kaip ji keičiasi, vystosi?

– Nuo 2002 metų žaidžiu Lietuvos rinktinėje ir per tuos 13 metų niekas nepasikeitė. Atmosfera – fantastiška. Pasitikėjimas ir potencialas toks pats. Nesvarbu, ar federacijoje kažkas pasikeičia, ar treneris, ar žaidėjai. Rinktinėje visi šaunūs vyrai.

– Negaliu nepaklausti apie šią vasarą. Ar galvojate, kad galite dar sužaisti Lietuvos rinktinėje?

– Tikrai dar negalvoju. Reikia baigti sezoną be traumų. Kvies ar nekvies. Suprantu, kad kažkas kitas gali daugiau duoti nei aš. Nesinorėtų, kad mane imtų į rinktinę dėl nuopelnų praeityje. Aišku, jei būsiu reikalingas, visada pasiruošęs, bet tai jau ne man spręsti.

– Pats dar nesiruošiate atsisveikinti su rinktine?

– Gal po mėnesio ar dviejų kitaip galvosiu, apsispręsiu baigti, bet kol kas dar nieko nesakau.

Robertas Javtokas, Paulius Jankūnas, Martynas Pocius ir kiti žaidėjai dar vargsta su savo buvusia „Interperformances“ agentūra bylinėdamiesi dėl įvairių neva skolų. Jums neteko su agentais kariauti?

– Dėl agentų Kenny Granto ir Mateuszo Jodzowskio man pasisekė gyvenime. Ačiū Dievui, kad tai ne tik geri agentai, bet ir geri žmonės. Jei būdavo finansinių problemų, tai ne dėl jų kaltės.

– Kaip sekasi tvarkytis su tėvo pareigomis? Juk su Tatjana auginate du sūnus ir dukrą...

– Ir malonus, ir sunkus darbas. Atsakomybė neeilinė. Negali net pagalvoti apie atsipalaidavimą. Ir dabar su mergaite vaikštau, ji man su šaukštu per kaktą duoda (juokiasi), todėl kad per mažai dėmesio skiriu jai. Vienas sūnus derina krepšinio ir futbolo treniruotes, o kitas lanko tik krepšinį ir sako, kad bus krepšininku. Būna momentais ir sunku, kai reikia aiškinti po dešimt kartų, bet aš vaikus myliu, man būti tėvu labai patinka.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų