2013-ųjų metų antroje pusėje į Čikagą išvykusi Lietuvos ringo žvaigždė teigia, kad už Atlanto visi kovotojai varžovus renkasi atsargiai. „Anksčiau, kai dar kovodavau Japonijoje, visi tik apsidžiaugdavo sulaukę pasiūlymo, o Amerikoje niekas nenori pralaimėti, bijosi gerų kovotojų, nes svajoja su geru įrašu patekti į UFC arba „Bellator“, - pečiais traukė lietuvis.
„Mano vadybininkas nemažai prakaito liedavo, ieškodamas man priešininkų. Kartais lyg ir susitardavome, bet varžovai apsišniukštinėdavo, pamatydavo, kad mano įrašas labai geras ir sakydavo „Ne, ačiū“ arba teigdavo, jog sutiktų kovoti tik už labai daug pinigų“, - juokėsi E. Valavičius. - Mažesnės organizacijos didelių pinigų negali mokėti, todėl tekdavo sėdėti be kovų. Buvau praradęs viltį. Sakiau, kad ne man tokia sistemos. Tačiau porą kartų sukovojau Čikagoje, vėliau Kalifornijoje ir sulaukiau pakvietimo į atranką“.
Nors atrankose puikiai sekėsi, tačiau buvo vienas „Ne“. „Kovas jie transliuoja per televiziją, todėl jiems reikia puikiai angliškai šnekančių kovotojų, vienais metais jie prisikvietė brazilų, kurie visiškai nežinojo kalbos, ir jų kalbas teko titruoti. Todėl ir mane sustabdė kalbos barjeras. Vėliau sulaukiau pakvietimo į „Bellator“ atrankas. Sakiau sau, kad tai paskutinis mano bandymas. Jau buvau suplanavęs važiuoti namo, tačiau pasirašiau kontraktą, - prisiminimais dalinosi kovotojas. - Viskas apsivertė aukštyn kojomis“.
Kovotojas prisipažino, kad pasirašęs kontraktą su „Bellator“ jau žinojo geriausius sporto klubus, kuriuose galima tobulėti. „Yra klubų, kuriuose treniruojasi UFC kovotojai, teko Los Andžele ruošis kovai mėnesį. Ten irgi labai daug UFC kovotojų. Viskas labai gerai“, - šypsojosi E. Valavičius.
Tačiau su „Bellator“ dabar neturi sutarties? - paklausiau kovotojo.
Jie viską aiškina paprastai. Mano kontraktas yra suspenduotas. Jie nuolat man kartoja „Be ready“. Su UFC – lygiai tas pats. Kartais į turnyrą galima papulti tiesiog „iš lempos“. Mano vadybininkas visada jiems praneša, kad sportuoju ir esu pasiruošęs, nes bet kuriuo metu mano svorio kategorijoje kovotojas gali gauti traumą, tada galiu sulaukti kvietimo. Mane visada perspėja, kad laikyčiausi geros formos... Tačiau tai nėra labai gerai. Aš sportuoju, treniruojuosi, bet nematau tikslo. Bet per tiek metų jau pripratau. Anksčiau buvo geriau – žinojau, kad turiu šešias savaites pasiruošimui kovai ir „pirmyn“. Tempas būdavo aukštas. Tačiau „Bellator“ valdžia pasikeitė, buvo atleista labai daug darbuotojų, įvesta kita politika, tačiau bet kada galiu sulaukti kvietimo kovoti.
Ar pameni Marijampolėje esantį sporto klubą „Tauras“? Mačiau ten ant sienos kabančią tavo nuotrauką.
Kultūrizmo klubą? Buvo laikai, kai Marijampolėje nebuvo, kur treniruotis. Kiekvieną dieną važinėdavau tobulinti kovotojo įgūdžių į Kauną, o su svoriais dirbti eidavau į „Taurą“. Treneris Rinaldas Česnaitis mielai padėdavo.
Prisipažink, dar važinėdamas į Kauną ir lankydamasis „Taure“ net nepagalvodavai, kad ateityje gyvensi ir sportuosi Čikagoje?
Pamenu, kad būdamas vaikas sėdėdavau ir žiūrėdavau UFC ar kitas kovas per televizorių. Man visada labai patikdavo transliacijų pradžia: narvas ir besisukančios šviesos, muzika... O prieš pirmą „Bellator“ kovą niekaip negalėjau suvokti, kad esu čia. „Nejaugi aš čia?“ - klausiau savęs, stovėdamas prieš narvą. Mačiau jį, jaučiau arenos atmosferą ir stebėjau tas pačias šviesas – kaip jas reguliuoja, tikrina garsą. Prasideda televizijos transliacija, o aš vis dar netikiu, kad esu viso to dalis. Pirma kova buvo labai sėkminga... Pelniau nominaciją „Attack of the night“. Tai rodė per visas televizijas.
Kas dar nustebino Amerikoje?
Čia yra kur kas geresnės sąlygos sportuoti. Jeigu gerai sekasi kovoti, tuoj susilauki skambučių iš rėmėjų. Jie siūlo dėtis reklamas ant savo rūbų... To Lietuvoje niekada nebus, nes tai niekam neįdomu. Mūsų šalyje rėmėjams įdomus tik krepšinis, futbolas... Kovinis sportas Lietuvoje nėra labai populiarus, o JAV – viskas kitaip. Dėmesys tik motyvuoja siekti geresnių rezultatų.
Bet Lietuvoje netrūksta įvairių turnyrų. Ar pačiam tenka sekti naujienas?
Stebiu, žinoma, tačiau pastebėjau, kad Lietuvoje visos pajėgos yra mestos į Muaythai arba K-1, mišrūs kovos menai (MMA) yra mirę. Žinau, kad yra dar tokių kovotojų, bet apmaudu, kad jaunimas nemato perspektyvos su MMA sportu. Ko reikia jaunimui? Televizijos, kurią suteikia KOK turnyras, ir diplomo. Be to, jaunimas šiais laikais labai tingi. Jie visko nori labai greitai: pinigų, šlovės. Visko jiems reikia čia ir dabar: „Štai sukovojau tris kovas ir noriu būti žvaigžde“. MMA sporte reikia labai daug darbo, privalai mokėti imtyniauti, smūgiuoti, o mažos pirštinės yra skaudžios, traumų daug. O K-1? Truputį pramoksta boksuotis, pirštinės didelės, traumų mažiau: stovi stovėsenoje, spardaisi, boksuojiesi ir viskas gerai. O MMA reikia mokėti kur kas daugiau. Amerikoje niekam neįdomus tasai K-1... Žinoma, vyksta čia ir kikbokso, ir Muaythai varžybos, tačiau jos nesulaukia tiek dėmesio, kiek MMA.
Ar turi Lietuvoje su kuo treniruotis, kai grįžti?
Į Lietuvą grįžtu ilsėtis, turiu visus aplankyti: seneliai, draugai. Treniruotis nėra su kuo, susirasti sparingo partnerį yra problema.
Kokie būtų tavo patarimai jaunimui, kurie nori tapti profesionaliais kovotojais?
Reikia daug noro, dar geriau būtų žinoti, ar tikrai to nori.
Bet juk pats žinai, kad jaunas bet kuris tau pasakys, kad nori...
Reikia treniruotis ir netingėti bei turėti gerą vadybininką, kuris bandys surasti tau kovą, turnyrą. Vadybininkas gali padėti protingai sudėlioti visą tavo karjerą. Turiu pavyzdį: man kovoti siūlo kovotojas, kuris yra pralaimėjęs paskutines šešias kovas, man tai nėra naudinga, nesvarbu, kad jis yra kovojęs jau dvidešimt kovų. Jam kovoti su manimi yra naudinga, nes laimėjęs pakils reitinguose, o jeigu aš pralaimėsiu, tai turėsiu bent septynias kovas tikrai laimėti, kad įrodyčiau, jog esu vertas kovoti toliau. Tai yra sistema, apie kurią Lietuvoje niekas nemąsto. Tik Amerikoje pamačiau, kaip ji veikia. Lietuvoje tik sulaukę kažkokio pasiūlymo kovotojai tuoj suspirga: „Imam, važiuojam“. Reikia visada žiūrėti, su kuo kovosi, pas ką važiuosi. Tai yra verslas. Profesionalumas prasideda tada, kai eini į salę ir dirbi – daugiau apie nieką negalvoji, o vadybininko darbas – visas popierizmas.
Dar labai svarbus čia yra artimųjų palaikymas. Nes sportininko gyvenime būna labai didelių nuopolių. Jaunimas dažnai sako, kad nori būti profesionaliu sportininku. „Gerai, - sakau. - Mokykis. Mokslai yra pirmoje vietoje. Mokykis ir sportuok“. Nes neretai žmogus atiduoda viską sportui, nesimokini arba tiesiog gauni diplomą, kurį pasidedi į stalčių. O kas bus, jei turėsi atsisveikinti su sportu? Kas tada? Įkalsi vinį? Iškasi griovį? Juk tu nieko nemoki, neturi supratimo. Kur eisi dirbti? Juk esi nieko nebaigęs. Kas tada? Įsivaizduok, treniruojies ir, bam, raiščiai plyšta. Pusę metų sėdi. Vėliau vėl sukandęs dantis treniruojies. O šeima visada yra su tavimi. Tai yra svarbu: jie būna su tavimi, palaiko, mato, kaip sieki savo tikslų. Jei nukrisi, jie bus su tavimi, nesvarbu, ar būsi šlovės viršūnėje, ar dugne – jie su tavimi. Visada reikia vertinti artimuosius. Jie yra tavo variklis. Kai atsiranda vaikų, pradedi mąstyti dar kitaip, pradedi įvertinti riziką.
Koks esi tėtis?
Gal esu griežtas. Mano tėtis buvo griežtas... Visi šiais laikais rėkia, kad vaikams reikia laisvės. Tai OK, bet kartais jos tikrai būna per daug. Vaikystėje gaudavome į kailį, bet ar užaugome kokie nors nesveiki? Viskas gerai, normalūs užaugome...
Egidijau, daug kas gali pasakyti „Kur jau čia iš tavęs normalus išaugo – mušiesi, tatuiruotas visas“.
Mušuosi, bet su galva viskas gerai. Juk ne gatvėje mušuosi. Tai darau uždarytas narve (juokiasi). Išėjęs iš narvo esu visai kitoks žmogus.
Ką sakai tiems, kurie meta repliką, kad „gal Valavičius jau per senas narvui?“
Dar taip nesijaučiu, noriu kovoti. Tiesiog dabar tokia neaiški situacija dėl kovų. Per senas? Nemanau. Dabar medicina yra visagalė, profesionaliame sporte ji yra viskas: masažuotojai, vitaminai, dietos. Jaučiuosi labai gerai. Man nereikia laikytis dietos, valgau viską, per treniruotes sudeginu daug kalorijų. Kartą Čikagoje mečiau dešimt kilogramų svorio. Numečiau ir pasijaučiau labai blogai. Pralaimėjau tą kovą. Todėl dabar niekada nemetu svorio.
