A. Meškinis nedvejojo nė akimirkos – pradėjo gaivinimo veiksmus, kol atvyko medikai. Už šį didvyrišką poelgį Vilniaus regiono futbolo sąjunga jam įteikė „Herojaus“ nominaciją. Treneris sako, kad svarbiausias apdovanojimas jam – žinutė iš atsigavusio žmogaus. Istorija tapo stipria pamoka visai futbolo bendruomenei, primenančia, kad pirmosios pagalbos įgūdžiai gali nulemti gyvybę.
„Ši patirtis liks visam gyvenimui. Aišku, jos nesinorėtų kartoti ir nelinkėčiau niekam. Bet privertė veikti tai, kad komandose, kolektyvuose visur stengiesi imtis iniciatyvos – kad ir kokia ji būtų. Šį kartą situacija buvo neeilinė, ir iš karto užplūdo mintys: kas ką žino, kokius veiksmus reikia atlikti.
Viduje su vadovu kalbėjome, kad turėjau komandos kapitono raištį ir savęs klausiau – ar neturėčiau daryti kažko daugiau? Nes viskas galėjo baigtis ne taip, kaip norėtume. Tame pačiame koridoriuje visi lakstė, buvo sumaištis. Tada sustojau, nusiraminau, giliai įkvėpiau ir pagalvojau: „Jeigu ne aš, greičiausiai niekas to nepadarys.“ Ir pradėjau veikti.
Čia man labai padėjo teisėjo Jurijaus Paškovskio patirtis, nes jis jau buvo susidūręs su panašia situacija Vasaros futbolo lygoje. Tai man davė didžiulį stimulą – žinojau, kokius žingsnius jis atliko. Be to, mūsų klubas turi patirtį, nes jau yra užsakęs pirmosios pagalbos mokymus“, - tinklalaidėje „FutbolasLT“ pasakojo A. Meškinis.
Čia kalbame apie klubą „Aktas“ ar „Ataka“?
„Ataka“. Kai ėjome į pirmos pagalbos kursus ir priėjome prie praktinės dalies, aš net nemasažavau to manekeno – galvojau: juk žinau, rankas susidėsiu, viskas aišku. Bet kai realiai nutinka tokia situacija, supranti, kad informacija iš tų kursų pasąmonėje išlieka. Žinojau, kad reikia ištiesinti rankas, daryti iš kūno svorio, palaikyti taisyklingą techniką.
Aišku, nedariau vienas – komandos nariai padėjo. Labiausiai teko save priversti tada, kai reikėjo pūsti orą. Iš pradžių dariau viską vienas, pats pūčiau, bet vėliau teko pasikviesti pagalbą. Norėčiau perduoti žinutę visiems: nieko neatsitiks, jeigu pūsdami prisiliesime – nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris. Kaip kalbėjome su medikais, tai buvo penkių minučių klausimas – ir jeigu būčiau dvejojęs, ar prisiliesti, ar pūsti, tai būtų eilinė istorija su liūdna pabaiga. Įvykis nebuvo malonus, bet reikėjo prisiimti atsakomybę, ir dabar galiu ja pasidalyti.
Aivarai, yra dar tas momentas, kad žinai – gyvenime tikrai esi padaręs kažką gero..
Visada galvodavau, kaip jaučiasi žmonės, gaunantys apdovanojimus už gerus darbus. Visa to nereikia – nereikia jaustis didvyriu. Didžiausias apdovanojimas yra tada, kai matai tą žmogų, kai jis po visko parašo žinutę. Viskas. Straipsniai tada nublanksta. Jų nauda tik tokia, kad jie skleidžia informaciją ir duoda pavyzdį.
Vis tiek po tokių įvykių kyla klausimas – ką gali padaryti kiti. Kokį patarimą duotum futbolo bendruomenei?
Jei negalite nueiti į pirmos pagalbos kursus, tai bent įsijunkite „YouTube“ ir pažiūrėkite penkių minučių mokomąją medžiagą. Aš pats po įvykio dar žiūrėjau, ar viską gerai dariau. Futbolas – ypač vyresniame amžiuje – turi riziką, nors tai nutinka nedažnai. Bet kartais žaibas trenkia – ir tu galvoji, kodėl jis turėtų trenkti būtent į mane? Bet matome, kad per metus mūsų bendruomenėje tai jau antra situacija.
Dėl tų pačių kursų: tavo nuomone, kas turėtų imtis iniciatyvos – futbolo bendruomenė, klubai?
Manau, kad futbolo bendruomenėje ne visi nueis ir ne visi sugebės atlikti, net jei nueitų. Bet visi, kas dalyvauja sporte – kas žaidžia kartą per savaitę, kartą per mėnesį – jie turi teisę ir galimybę turėti pirmosios pagalbos pažymėjimą. Nereikia jo pirkti ar įsigyti nuotoliniu būdu. Komandoms prieš sezono pradžią verta nueiti ir pasižiūrėti, ar įgūdžiai nepamiršti – tai ilgai netrunka, vos penkias minutes. Čia ta pati situacija kaip su liga: kai susergi – eini pas medikus, o kai sveikas – turėtum nueiti į pirmosios pagalbos kursus. Komandoms irgi norėčiau perduoti: įsimeskite į savo grupes „YouTube“ įrašą, kuriame viskas paaiškinta nuo A iki Z. Nes tai gali nutikti bet kur ir bet kada.
Dar paminėk, kas tau padėjo iki atvykstant medikams.
Nebuvau vienas. Ir Gražvydas, ir Darius iš Panevėžio – visi prisidėjo. Parodėme, kad esame komanda. Medicinos atstovai telefonu pasakė nedaryti sąmyšio, netrukdyti atlikti masažo taisyklingai skaičiuojant ir nekeltį įtampos. Tai visos komandos nuopelnas, nes vienas nieko nebūčiau padaręs. Tas palaikymas ir žaidėjų akys davė stimulą daryti ir nesustoti.
---
Viso pokalbio su Aivaru Meškiniu klausykitės čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
