Vis tik Eurolygoje, labai gali būti, atėjo periodas, kuomet nebematysime tikros legendos. Visiškos lygos ikonos. Tituluočiausio trenerio. Devyniskart Eurolygos čempiono. Stratego, be kurio Europos krepšinio dauguma mūsų turbūt net neprisimena.
Željko Obradovičiaus.
„Esu amžinai skolingas „Partizan“, nes ji mane sukūrė“, – tai 2021 metais tarė serbas, po 28 metų pertraukos grįžęs į savo buvusį klubą. Klubą, kuriame Belgrade baigė savo kaip krepšininko karjerą ir pradėjo trenerio kelią.
1991 metai. Tuo metu serbas ruošėsi Europos pirmenybėms su Jugoslavijos rinktine ir išgirdo netikėtą viceprezidentu dirbusio Dragano Kičanovičiaus kvietimą – „Gal nori tapti „Partizan“ vyr. treneriu?“. Iš dangaus nukritęs pasiūlymas tapo lemtingu ir visiems laikams įsirašysiančiu į Europos krepšinio metraščius.
Tuo metu Ž.Obradovičiui buvo tik 31-eri. Įkalbėtas jis ėmėsi naujo iššūkio. Dėl to teko palikti rinktinę ir iš šono stebėti, kaip ji kelia į viršų Europos čempionato taurę. Bet greitai Željko atsigriebė, nors turbūt net pats apie tai nesvajojo.
1991–1992 m. sezoną „Partizan“ pasitiko su nauja, atjaunėjusia sudėtimi, kurią į priekį tempė Predragas Danilovičius ir Aleksandras Džordževičius, komandos amžiaus vidurkis net nesiekė 22 metų.
Daug lūkesčių į klubą niekas nedėjo, juolab, tuo metu dėl karo FIBA jugoslavų klubus nukreipė žaisti į užsienį. „Partizan“ tuo metu priėmė Fuenlabrados miestas Ispanijoje, kuriame Belgrado komanda sulaukė šilto palaikymo ir galėjo jaustis kaip namie. Po pirmo etapo grupėje „Partizan“ liko ketvirta, bet galiausiai tapo staigmena Europa, nukeliaudama į finalo ketvertą. Įdomu tai, kad šalia Belgrado klubo buvo ir trys aukščiau toje pačioje grupėje žaidusios ekipos.
Serbo auklėtiniai pirmiausiai eliminavo dabartinę Milano „EA7 Emporio Armani“, o vėliau A.Džordževičiaus metimu ir Badalonos „Joventut“ (71:70). Tai tapo pirmuoju Ž.Obradovičiaus titulu Eurolygoje, ko daugiau nepavyko pakartoti nė vienam Eurolygos debiutantui.
„Gavus prizą sakiau, kad pinigus atiduotų žaidėjams, tada – asistentams ir biuro žmonėms. Mano laikas dar ateis. Aš tuo metu likau be savo prizo“, – pasakojęs yra Ž.Obradovičius, kurio žodžiai gerai iliustravo jo meilę krepšiniui. Tai, beje, iliustravo ir faktas, kad net savo vestuves treneris surengė krepšinio aikštelėje šalia mokyklos, kurią lankė vaikystėje.
Lyg žiūrėdamas į vandenį Željko pasakė frazę, kad viskas jam dar prieš akis ir jau po poros metų kėlė į viršų dar vieną trofėjų Eurolygoje.
Būtent jo eliminuota „Joventut“ komanda pasikvietė serbą į savo gretas – 1993 metais jis stojo prie „Joventut“ vairo. Nelengvas atsisveikinimas su savo pirmąja komanda, bet naujų iššūkių serbas nebijojo ir pirmąsyk vyko į užsienio klubą.
Viskas baigėsi tuo, kad „Joventut“ solidžiai atrodė viso sezono metu, ketvirtfinalyje „sausai“ pašalino Madrido „Real“, o pusfinalyje – Barselonos „Barcelona“. Nors titulo Ispanijoje „Joventut“ ir nelaimėjo, tai visiškai nerūpėjo, nes Eurolygoje pavyko pasiekti finalą ir jame 59:57 palaužti Pirėjo „Olympiacos“.
Taip serbo sąskaitoje buvo antrasis titulas, o „Joventut“ – pirmasis ir vienintelis. Ekipą į priekį tais metais vedė Jordi Villacampa ir Ferranas Martinezas.
Istorija kartojosi – šiais metais nuo Željko nukentėjusi „Real“ dėjo pasiūlymą ant stalo serbui ir prisiviliojo jį į savo gretas. „Real“ jau iki tol buvo daugkartinė Eurolygos čempionė, tiesa, 15 metų šio triumfo nejutusi.
Čia šalia serbiškos legendos 1994–1995 m. turime ir lietuvišką – Arvydą Sabonį. Teoriškai – ir antrąją – Rimą Kurtinaitį, bet dėl legionierių limito jis žaidė tik Ispanijos čempionate, o ne Eurolygoje. „Real“ tuo metu nebuvo dominuojanti jėga Ispanijoje ir lygos nelaimėjo, tačiau Europoje neturėjo lygių. Joe Arlaucko ir A.Sabonio ant pečių tempiama komanda tvirtai žengė iki finalo ir jame baudė „Olympiacos“ (73:61).
„Tuo metu Sabonis dominavo. Duodavome kamuolį jam ir Joe ir viskas mums veikė“, – finalą prisiminęs yra serbas. Sabo sąskaitoje tada buvo 23 taškai, jis buvo finalo ketverto MVP ir rezultatyviausias žaidėjas.
„Kai pasirašiau sutartį su Madrido klubu, ten buvo įrašyta: kad kontraktą pratęstume, reikia laimėti Eurolygą. Mano teisininkas tada sakė, kad būsiu kvailas, jei sutiksiu, bet pasirašiau. Galiu pasakyti, kad tai buvo lengviausias titulas, kurį esu pasiekęs“, – prieš 8 metus sakė strategas.
Nors „Real“ gretose Ž.Obradovičius praleido dar porą sezonų, jie tokie sėkmingi nebebuvo. 1995–1996 m. „Real“ liko be titulų, Ispanijoje finišavo vos penkta, Eurolygoje – trečia. Dar po metų klubą krėtė finansiniai sunkumai, jis iškrito į Europos taurę, tiesa, galiausiai ją laimėjo su J.Arlaucku, Dejanu Bodiroga ir Alberto Herreros priešakyje.
1997 m. Ž.Obradovičius ir „Real“ pasuko skirtingais keliais. Nuotaiką treneris sau pasigerino vasarą iškovodamas Europos čempionato auksą, pirmą auksą kaip rinktinės trenerio, o vėliau ėmėsi darbo Trevizo „Benetton“ klube, kur pakeitė Mike‘ą D‘Antoni. Henry Williamso ir Željko Rebračos vedama komanda pasiekė Eurolygos finalo ketvertą, pusfinalyje neatsilaikė prieš Atėnų AEK, o kovą dėl trečios vietos laimėjo prieš „Partizan“. Kitais metais pavyko iškovoti Europos taurę, o dairytis kitų savo titulų Europoje serbas išvyko į Atėnus.
1999 m. jis sukirto rankomis su Atėnų „Panathinaikos“. Tai, kiek metų jis praleido Graikijos granduose, galima tikrai vadinti era, nes laikotarpis truko net 13 metų. Iki šio laiko komanda buvo kartą laimėjusi Eurolygą ir vėl siekė tai pakartoti. Galiausiai su serbu tai padaryta buvo penkis kartus. Taip pat 11 kartų laimėta Graikijos lyga, 7 – šalies taurė. Už visa tai iki šiol gerbėjai Atėnuose pasitinka strategą įspūdingais aplodismentais.
Jau pirmais savo metais Atėnuose Ž.Obradovičius grąžino triumfo skonį „Panathinaikos“ ir kartu pasiekė ketvirtą savo titulą Eurolygoje. Finale buvo 73:67 nukauta Tel Avivo „Maccabi“, o savo sudėtyje serbas turėjo gerai pažįstamą D.Bodirogą, Ž.Rebračą ar Odedą Kattashą.
„Kai tik atvykau, nežinojau daug apie klubą. Odedas kalbėjosi su „Maccabi“ žmonėmis, priėjo ir pasakė man: nesijaudinkite, laimėsime, ten nėra nieko, kas mane uždengtų. Niekada nemačiau tokio pasitikėjimo, tada laimėjome būtent dėka Kattasho“, – prisiminęs yra Ž.Obradovičius dabar jau savo kolegą, o tada buvusį auklėtinį.
2002 metai – dar vienas PAO titulas, visą sezoną dominavusi ekipa finale 89:83 susitvarkė su Bolonijos „Kinder“, kuri žaidė namie. Į titulą komandą tempė D.Bodiroga.
„Vienas vyras pridėjo ir metė kažką balto. Tai buvo druska. Paklausiau, kas tai? Man atsakyta, kad Italijoje tikima, jog tai neša blogą sėkmę. Vėliau ieškojau to vyručio, kad padėkočiau jam už blogą sėkmę“, – juokęsis yra Ž.Obradovičius.
Kito titulo reikėjo laukti iki 2007 m. „Panathinaikos“ turėjo sykį tenkintis aštuonetu, vėliau – „Top 16“ etapu, o galiausiai 2004–2005 m. grįžo į finalo ketvertą, bet pusfinalyje buvo eliminuota „Maccabi“, kuri tapo čempione. Tuo metu „Maccabi“ vedliu buvo Šarūnas Jasikevičius, vėliau pats tapęs Željko auklėtiniu.
2007 m. PAO laimėjo viską, ką galėjo, o finale 93:91 baudė Maskvos CSKA.
„Krepšinio prasme, ko gero, tai geriausias finalas. Turėjome puikią komandą su Dimantidžiu, Šiškausku, Tomaševičių pastatėme ant kojų, nors jis buvo arti karjeros pabaigos“, – sakė Ž.Obradovičius.
2008–2009 m. tapo dar vienu auksiniu sezonu „Panathinaikos“. Šįkart jau su Š.Jasikevičiumi. Metai lengvi nebuvo, o ir pusfinalis laimėtas per vargus, kur 84:82 nukauta Pirėjo „Olympiacos“. Finale 73:71 krito CSKA.
„Vienas sunkiausių ketvertų, kurį pamenu. Kiekvienos rungtynės priklausė nuo vienos atakos“, – apibendrinęs yra strategas.
Dar po dviejų metų jis iškovojo paskutinį savo titulą su „Panathinaikos“. Vėl finalas su „Maccabi“ ir pergalė 78:70.
„Kertinė pergalė buvo atkrintamosiose prieš „Barcelona“, – pripažino jis. Katalonus PAO sutiko ketvirtfinalyje, įveikė juos 3:1 ir paliko finalo ketvertą be šeimininkų.
„Kai atvykau į Atėnus 1999-aisiais, negalėjau pasvajoti, kad šią komandą treniruosiu 13 sezonų. Turėjau daug gražių momentų, šventimų, buvo ir sunkių epizodų, man tai – sunkus sprendimas, nes Atėnai – mano namai“, – atsisveikindamas sakė Željko.
„Tėčio darbo kambaryje namuose buvo daugiau Željko nuotraukų nei maniškių. Man jis – kaip didysis brolis, kaip tėvas“, – sakęs yra Dimitris Giannakopoulos.
Po metų pertraukos serbas grįžo į krepšinį Stambulo „Fenerbahče“ klube, kuriame praleido 7 metus iki 2020-ųjų. Prireikė kantrybės, kad ateitų rezultatai, nes pirmaisiais metais nepavyko peržengti „Top 16“ barjero (tada komandoje buvo ir Linas Kleiza), vėliau finalo ketverte sugerti abu pralaimėjimai, bet 2016 m. buvo pasiektas finalas. Jame teko 96:101 pripažinti CSKA pranašumą. Po metų scenarijus buvo kitoks ir titulą „Fenerbahče“ pasiekė su vėjeliu 80:64 įveikdama OLY su Ekpe Udoh, Bogdanu Bogdanovičiumi ir Nikola Kaliničiumi priešakyje.
„Ilgo darbo kulminacija. Tai reikalavo daug kantrybės iš klubo, žinojau, kad buvau pasirašytas dėl šio trofėjaus ir džiaugiuosi, kad jį pasiekėme“, – sakė Ž.Obradovičius.
„Fenerbahče“ vėliau dar dukart žaidė finalo ketverte, bet liko be titulo. 2018 m. Željko pusfinalyje eliminavo Š.Jasikevičiaus treniruojamą „Žalgirį“ (76:67), bet finale nusileido „Real“ (80:85). 2019 m. teko tenkintis ketvirta vieta. Kitas sezonas buvo nutrauktas dėl koronaviruso, o Ž.Obradovičius po derybų priėmė sprendimą padaryti pertrauką ir palikti „Fenerbahče“.
„Vienas sunkiausių sprendimų mano gyvenime“, – pripažino legenda.
Po žadėtos metų pertraukos Ž.Obradovičius ėmėsi svajonės. „Amžinai skolingas“, – pamenate šią pasakytą jo frazę?
Ž.Obradovičius vis dar jautėsi skolingas „Partizan“ ekipai, kurioje pradėjo savo kelią, ir pažadėjo sirgaliams sugrąžinti klubą į Eurolygą. Tai padaryti pavyko. Nors Europos taurėje 2021–2022 m. „Partizan“ teko pavargti, sugerta nesėkmė ir Panevėžyje, o aštuntfinalyje patirtas fiasko, nusileidus Bursos ekipai, Adrijos lyga taip pat pralaimėta, „Partizan“ gavo vardinį kvietimą, kai vietos Eurolygoje atsilaisvino pasitraukus teroristams rusams.
„Myliu savo darbą, myliu šį klubą, yra šeima, draugai, bet „Partizan“ man viskas“, – šių metų pradžioje sakė serbas.
Kartu su „Partizan“ Željko sykį pasiekė ketvirtfinalį, o du likusius nieko ryškesnio nesukūrė. Šį sezoną komanda kol kas turi vos 4 pergales per 13 turų ir nugalėtojo mentaliteto nepraradusį trenerį tai paskatino dėti pareiškimą ant stalo.
„Partizan“ valdžia kol kas trenerio noro netenkino, o tūkstančiai sirgalių jį su skanduotėmis pasitiko grįžusį į oro uostą. „Željko, pasilik“, – ragino jie.
Galbūt legendą dar pavyks perkalbėti, bet greičiausiai sprendimas trauktis buvo priimtas jau gerai viską apgalvojus. O tai reikštų, kad galimai paskutinius kartus galėjome stebėti, kaip Europos arenos aplodismentais pasitinka serbą, kaip jis tėviškai drausmina Belgrado sirgalius, kaip prieš rungtynes šiltai apsikabina su buvusiais auklėtiniais, dabar jau dirbančiais treneriais.
Kas žino, gal 65-erių Ž.Obradovičius dar grįžtų dirbti į Eurolygą, bet ne itin nustebintų, jei jis norėtų baigti kelią būtent ten, kur jį pradėjo, kas būtų simboliška.
Apie pusšimtis įvairių titulų ir pavardė, kuri visam laikui įeis į Europos krepšinio istoriją. Stebėjome unikalią erą – kitos tokios ikonos Europai teks palaukti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
