Auksinio „Žalgirio“ mūšiai su krepšinio Mocarto kariauna: nespalvotos žudynės ir „jugų“ spjūviai

Praėjusio amžiaus devintasis dešimtmetis Kauno „Žalgirio“ istorijoje dažniausiai siejamas su kovomis ir pergalėmis prieš Maskvos CSKA, bet tuo pačiu metu Kauno klubas kūrė atskirą istoriją – pradėjo varžytis Europos turnyruose, kur greitai susikirto su Zagrebo „Cibona“. Dviejų mažų miestų ekipų susitikimai virto principiniais mūšiais, karščiausią tašką pasiekusiais 1986 metais, ir vis dar keliančiais tiek skaudžius, tiek saldžius prisiminimus legendiniams žalgiriečiams, bendravusiems su tv3.lt.

C. Rigas išveja A. Sabonį iš aikštės (R. Rakausko/R. Požerskio nuotr.)

Tarp to meto „Žalgirio“ ir „Cibonos“ – daug panašumų. Kroatija ir Lietuva, Kaunas ir Zagrebas – panašaus dydžio, o ekipos, nors ir remdavosi tik vietiniais žaidėjais, pradėjo diktuoti madas Europoje. Abi turėjo po išskirtinį talentą – „Žalgiris“ Arvydą Sabonį, o „Cibona“ vėliau tragiškai žuvusį krepšinio Mocartu vadintą Draženą Petrovičių.

Rinktinių krepšinyje tvyrojusi priepšprieša tarp tuometinių Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos komandų persimetė ir tarp lyderiaujančių valstybių klubų.

Mūšis po mūšio „Žalgirio“ ir „Cibonos“ susirėmimai virto nesibaigiančia kova tarp visiškai skirtingų krepšinio mokyklų.

Minėtame dešimtyje Kauno ir Zagrebo ekipos susitiko daug kartų, bet ryškiausiai įrašytos dvi datos.

1986 m. Europos čempionų taurės (šiuolaikinės Eurolygos) finalas balandžio 3 d. Budapešte (Vengrija) ir rugsėjo 13 d., Tarpkontinentinės Williamo Joneso taurės pusfinalis Buenos Airėse (Argentina).

„Tai rungtynės, kur nekenti varžovų ir negali kęsti“, – pripažįsta Gintaras Krapikas.

G. Krapikas, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša ir Algirdas Brazys – keturi legendinio „Žalgirio“ nariai su tv3.lt prisiminimais grįžo 34-erius metus atgal. Į kovas, palikusias ne vieną žaizdą, bet ir padovanojusias vieną saldžiausių kerštų sportinėje karjeroje.

„Tokie dalykai nepamiršami“, – pabrėžė A. Brazys.

Jugų mokykla

„Kiekvienos rungtynės su jais būdavo neeilinės. Į jas eidavome, jeigu galima pasakyti, ne kaip į rungtynes, o kaip į kovą, mūšį, karą. Jie nežmoniškai mokėdavo provokuoti, išmušti iš vėžių. Būdavo rungtynių, kai atsidurdavome netoli atvirų muštynių“, – tv3.lt sakė daugybę metų „Žalgiriui“ kaip žaidėjas ir  treneris atidavęs G. Krapikas.

REKLAMA

„Žaisti prieš jugus buvo labai sudėtinga. Jie buvo apmokinti kaip kristi, kaip vaidinti, kaip pagauti važovo ranką. Buvo ir blogesnių dalykų, kai spjaudavo į veidą, o teisėjas išvarydavo tą, kuris atsakydavo“, – buvusiam bendražygiui pritarė V. Chomičius.

Provokacijos, daužymas alkūnėmis, rankų laikymas, vaidyba, spjaudymas – visa tai buvo „Cibonos“ žvaigždžių valgiaraštyje, nusijuokia S. Jovaiša.

Kartą įsiutintas V. Chomičius dėl to stojo prieš D. Petrovičių – vienai ryškiausių Europos superžvaigždžių pareiškė, kad „jeigu elgsis taip ir toliau, padarys, kad šis krepšinio apskritai nebežaistų“.

Tai įvyko 1985 m. Europos čempionato metu. Krepšinio Mocartas tada tik tarstelėjo: „Supratau“.

D. Petrovičius, autoavarijoje žuvęs būdamas vos 28-erių, toli gražu net nebuvo pagrindinis „Cibonos“ provokatorius.

„Draženo brolis Aleksandras buvo visko pradžia, kurstytojas. Jis buvo tas degtukas, kuris kurdavo laužą“, – prisimena G. Krapikas.

„Franko Arapovičius tuo metu buvo vienas iš nekenčiamiausių mūsų priešininkų. Ne tiek žaidimu, bet elgsena aikštėje“, – dar vieną pavardę prideda A. Brazys.

Likimo ironija – vėliau A. Brazys, būdamas Jono Kazlausko asistentu „Žalgirio“ trenerių štabe, treniravo F. Arapovičių, kuris buvo pagrindinis Kauno ekipos vidurio puolėjas 1996-1998 m.

„Su kitomis komandomis taip niekada nebūdavo. „Cibona“ buvo visiška provokatorių komanda. Tie dalykai man yra įstrigę ir vien dėl to tų laikų „Cibonos“ negaliu prisiminti geruoju. Kovos kovomis, laimėjai ar pralaimėjai, tai yra kita kalba. Tai yra sportas, laimi stipresnis, bet tie dalykai man taip yra įstrigę, kad iki šiol negaliu jiems atleisti“, – priduria A. Brazys.

REKLAMA

Nesvetingas Budapeštas

1986 m. „Cibona“ gynė prieš metus iškovotą Europos čempionų taurę, o finale jų laukė išsišokėliai iš Kauno – „Žalgiris“ tą sezoną aplenkė tokias komandas kaip Madrido „Real“, Milano „Simac“, Tel Avivo „Maccabi“.

Finalas surengtas neutralioje aikštėje – Vengrijos sostinėje „Budapešte“. Žodį „neutralioje“ galima rašyti kabutėse, nes nuo Zagrebo iki Budapešto vos 300 kilometrų atstumas automobiliu. Atvykę į Vengriją žalgiriečiai išvydo tūkstančius varžovų sirgalių.

Jie užpildė Budapešto „Sporto rūmus“, talpinančius 13 tūkst. žmonių ir čia užkūrė tikrą pragarą, o „Žalgirio“ krepšininkus išmušti iš vėžių bandė dar prieš prasidedant mačui.

„Dieną prieš finalą ėjome iš rūmų po treniruotės. Privažiavo jugoslavų fanų ir skandavo „USA, USA, USA“. Mes tuo metu juk atstovavome Tarybų Sąjungai, tuo metu taip buvo. Buvome lietuviai, bet vis tiek buvome tuometinės SSRS komanda. O JAV ir SSRS tvyrojo ypatinga priešprieša. Jie bandė parodyti, kad yra visiškai iš kito fronto“, – sako A. Brazys.

„Jie mus erzindavo, šaukdami „USA“, bet mes buvome lietuviai, tai mums faktiškai vienodai rodė, tik supratome, ką jie norėjo pasakyti.

Finalas ir aplinka mūsų nestebino, nes tai susikaupė per eilę rungtynių su „Cibona“ iki to. Žinojome, kas jie tokie yra. Kadangi tai eis į eterį, tai negalima pavadinti…“, – nusijuokia G. Krapikas.

S. Jovaiša ir V. Chomičius savo autobiografinėse knygose prisiminė, kaip rungtynių metu į aikštę skrido gelžgaliai, monetos, net buvo pataikyta į Arvydą Sabonį. „Cibona“ sirgaliai kiek nurimo tik sustabdžius rungtynes ir ekipos treneriui paprašius elgtis santūriau.

REKLAMA

Iš tribūnų sklindant agresijai, jos netrūko ir aikštėje. Nors buvo perspėti trenerio Vlado Garasto ir patys puikiai suprato, kad nevalia veltis į provokacijas, žalgiriečiai neatlaikė.

„Baiminomės provokacijų. Garastas prašė, kad išlaikytume blaivią galvą ir nesiveltume į konfliktus. Šie žodžiai man vis dar išlikę atmintyje“, – pripažįsta A. Brazys.

Garsusis Sabonio išvarymas

32-ąją rungtynių minutę „Žalgiris“ atsiliko 61:68 – panaikinęs solidesnę varžovų persvarą buvo arti kontrolės perėmimo, bet tada G. Krapiko metimą blokavo Mihovilas Nakičius.

Kroatas nuskuodė į greitą puolimą, kur buvo šiurkščiai sustabdytas to paties G. Krapiko. M. Nakičius užsipuolė žalgirietį ir netrukus sulaukė atskriejusio A. Sabonio smūgio.

„Skaudu, kad nebuvo galima suvaldyti situacijos. Aš nemačiau, kad Arvydas atbėga. Pamačiau tik pro mano veidą praeinantį kumštį, tiksliau kuvaldą. Kumštis pas mus, pas Arvydą kuvalda, – šypteli G. Krapikas. – Nakičius krito teatrališkai, tą išnaudojo pagal jugiškas savybes. Jie tą net praktikavo treniruotėse, nieko nuostabaus. Žinojome, kad tai provokacija ir kad užteks pirštu paliesti, o grius kaip žaibo trenktas“.

Teisėjas Costas Rigas situaciją įvertino griežtai – iš aikštės išvijo A. Sabonį, iki to momento pelniusį 27 taškus.

„Jie pasiekė savo“, – apie provokacijas, privedusias prie Sabo išvarymo, sako A. Brazys.

Kvestionuoti teisėjo sprendimą dabar – bergždžias reikalas. Jeigu toks incidentas įvyktų dabar, A. Sabonis greičiausiai ir vėl būtų išvytas lauk, bet nuobaudų neišvengtų ir M. Nakičius, įžiebęs konfliktą ir dar vaidinęs.

Ginčytis neverta tik dėl to, kad palankūs teisėjų sprendimai Jugoslavijos klubams ir rinktinei buvo įprasti.

REKLAMA

„Tada jausdavomės taip, lyg žaisdami prieš septynis (tuo metu dirbdavo du teisėjai, – aut. past.), o ne penkis varžovus. Įsivaizudojate, kokie mes buvome stiprūs“, – nusijuokia V. Chomičius.

„Mums nepatikdavo, ką jie daro, tą matė ir žiūrovai. Jų stilių matė visa Europa ir jie turėjo užtarėjus. Lemiamose rungtynėse dažniausiai dirbdavo jiems palankūs teisėjai. Amžinatilsyje Borisas Stankovičius (tuometinis FIBA prezidentas, – aut. past.) turėjo didelę įtaką ne tik žaidėjams, bet ir teisėjams. Mes jautėme priespaudą, turėdavome kovoti ne tik su varžovais, bet ir pašaliniais veiksniais“, – teigia ir S. Jovaiša.

Likęs be lyderio „Žalgiris“ galiausiai pralaimėjo 82:94.

„Velnias žino, kaip finalas būtų pasibaigęs, jeigu būtume likę visi“, – susimąsto G. Krapikas, o jam pritarė visi bendražygiai.

Kvietimas į Argentiną

Kelionė į Budapeštą „Žalgiriui“ buvo išskirtinė ir nors patirtas pralaimėjimas, gerų prisiminimų taip pat likę – pirmą kartą leista į kelionę pasiimti žmonas, grįžę į Lietuvą žalgiriečiai buvo iškilmingai pasitikti, gavo tuo metu visišką prabangos prekę spalvotą „Šilelį“.

Dar geresnė žinia atskriejo netrukus – nepraėjus nė pusmečiui „Žalgiris“ pakviestas į Tarpkontinentinę W. Joneso taurę. Tuo metu tai buvo vienas svarbiausių klubinių turnyrų, kuriame varžėsi visų žemynų čempionai.

Turnyras vyksta iki šiol, tik dabar jis jau netekęs prestižo.

„Žalgiriui“ tai buvo ne tik galimybė laimėti tarptautinį trofėjų, bet atkeršyti „Cibonai“.

„Žaizda dar nespėjo užgyti. Žinoma, mūsų širdis kaitino viena mintis – galimybė revanšuotis „Cibonai“. Kaip norėjosi susitikti su tuo kroatų klubu!“, – autobiografinėje knygoje „Gimęs Laisvės alėjoje“ rašė V. Chomičius.

REKLAMA

Burtai komandas suvedė į skirtingas grupes ir čia viskas klostėsi kiek netikėtai – „Cibona“ varžovus traiškė be gailesčio 30 taškų vidurkiu, bet „Žalgiris“ buksavo ir patyręs pralaimėjimą atidarymo rungtynėse vargais negalais iškopė į pusfinalį.

Tokia įvykių seka lėmė su „Cibona“ susitikti jau pusfinalyje. Bet tai nė kiek neįpūtė nerimo ar neužtikrintumo į „Žalgirio“ stovyklą.

„Viskas buvo nuspręsta dar prieš pusfinalį – tai bus žudynės. Konkrečios žudynės. Jie matė, kad ši jėga, ateinantį į juos, yra nestabdoma. Jie neturėjo jokių šansų“, – dabar emocingai prisimena G. Krapikas.

„Nebuvo papildomų dviejų žaidėjų. Mūsų noras ir lygus žaidimas penki prieš penkis padėjo laimėti“, – teigia V. Chomičius, tą vakarą varęs į neviltį varžovus.

Saldus kerštas

„Nusivežėme susikaupusias nuoskaudas ir buvome pasiruošę kerštui“, – mintimis į Argentiną grįžta S. Jovaiša.

„Žalgiris“ dar pirmo kėlinio metu dėl traumos neteko A. Sabonio, bet vis tiek nušlavė varžovus 104:77. V. Chomičius vienas suvertė 27 taškus į „Cibonos“ krepšį.

„Mes vieni kitiems nejautėme simpatijos ir malonumo, kad baisu. Buvome užsivedę po finalo. Sužaidėme fantastiškai kaip komanda, bet Chomičius žaidė kaip Dievas. Nekalbant apie visą komandą, man šios rungtynės yra vienos geriausių Chomkės karjeroje“, – nenuilstantį įžaidėją gyrė A. Brazys.

„Tai buvo tokios rungtynės, kad iškritus Saboniui atsirado Chomičius. Būtų iškritęs Chomičius, būtų kitas atsiradęs. Jis padarė tai, kas turėjo būti padaryta. Visiškai nesvarbu, kas tą turėjo padaryti. Nė vienam mūsų tai nebuvo svarbu“, – prisiminė G. Krapikas.

Ir pats Chomičius tokio savo pasirodymo nesureikšmino: „Krepšinis yra komanda. Jeigu vienam gerai krisdavo, tą žaidėją ir išnaudodavome, o kiti darė kitus darbus. Mūsų stiprybė ir buvo tame, kad visi galėjome daryti viską – apsiginti, atsikovoti, perimti kamuolį, perduoti. Ilgus metus buvome kartu. Buvome kariai ir komandos nariai“.

REKLAMA

„Cibonos“ gretose D. Petrovičius sukrapštė vos 16 taškų. Jį dengti visada buvo patikima gynybos specialistu laikytam G. Krapikui, o į pagalbą dažniausiai atskubėdavo V. Chomičius arba S. Jovaiša.

„Nežmoniškai sudėtinga gintis. Jis buvo žiauriai aukšto lygio žaidėjas. Draženo galimybės buvo labai nestandartinės. Mūsų laikais nebuvo tokių žaidėjų, kaip jis.

Petrovičius driblingavo tarp kojų, už nugaros, naudojo apgaulingus kūno judesius. Kažkiek priklausydavo nuo tavęs, kiek jį pavykdavo atkirsti nuo kamuolio, bet buvo labai sunku. Jeigu tau įmesdavo apie 20 taškų, skaitėsi, kad atžaidei gerai“, – darbą prieš D. Petrovičių prisiminė G. Krapikas.

Nuleistos varžovų galvos

Tą kartą padėjo ir tai, kad tribūnas užpildė išeiviai iš Lietuvos ir visa arena palaikė „Žalgirį“.

Tribūnose žmonės mosikavo trispalve – geltona, žalia ir raudona suspindo žalgiriečių akyse. Tai buvo neeilinis įvykis, nes Tarybų Sąjungoje už tokios vėliavos turėjimą buvo galima atsidurti kalėjime.

Vėliau, rodant rungtynes per Lietuvos televiziją, žiūrovai išvydo juodai baltą vaizdą – tam, kad nebūtų galima įžvelgti šalies trispalvės.

Žalgiriečiai pasakoja, kad dar prieš rungtynes jautė artėjančią pergalę ir itin saldų kerštą už visas skriaudas ir nesėkmę Vengrijoje. Taip nutiko, kad lemiamoms kovoms persikėlus į Buenos Aires, abi komandos buvo apgyvendintos viename viešbutyje.

„Jie buvo pasmerkti tą patį vakarą, kai laimėjo prieš mus finalą Budapešte. Jie buvo pasmerkti, kad kitose rungtynėse mes juos nukillinsime (nužudysime, – aut. past.) ir jie tą žinojo. Jūs neįsivaizduojate, ką jie mūsų viduje sukaupė per tas rungtynes. Mes jų laukėme, kada galėsime juos užsmaugti. Jūs neįsivaizduojate, kaip jie atrodė prieš rungtynes. Jie bijojo į mus pažiūrėti. Įsivaizduokite, tų laikų jugai, viešbutyje nuėjo nuleidę galvas. Tai buvo neįsivaizduojama, jie mūsų bijojo jau prieš rungtynes. Užtekdavo susitikti lifte ar vestibiulyje – jie net pažiūrėti bijojo. Pusfinalis buvo nulemtas dar prieš tai.

REKLAMA

Tokia yra sporto psichologija. Jeigu tu prieš tai laimėjai ne žaidimu, o kitais būdais, tai kitą kartą turi tikėtis, kad su tavimi pasielgs žiauriai. Taip ir įvyko“, – emocingas G. Krapikas.

S. Jovaiša prisimena, kad dažnai „Cibonos“ žvaigždės net nesivargindavo sveikintis su žalgiriečiais, bet po niukso Argentinoje kažkas pasikeitė: „Kitą dieną, kai susitikome viešbutyje, praktiškai visa komanda atsistojo, kai kurie ir paplojo“.

Vėliau sekė laimėtas finalas, vienas po kito priėmimai, begalinis šventimas ir kelionė į Kauną, kur dėl milžiniško žmonių kiekio teko leistis ant atsarginio tako, o žalgiriečiai tiesiog buvo išnešti žmonių jūros iš lėktuvo.

Susirėmimas su „Cibona“ Argentinoje iš esmės tapo to laikmečio ekipų priešpriešos kulminacija – vėliau dar teko žaisti tarpusavyje, bet keitėsi žaidėjai, išvyko D. Petrovičius, „Žalgirio“ nariai taip pat sulaukė galimybės pažaisti  užsienyje ir abiejų klubų kaktomuša jau nebuvo tokia nuožmi.


Rašyti komentarą...
S
Saulius
2020-05-16 20:53:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Prisimenu tas kovas
Atsakyti
0

R
Rita
2020-05-26 09:36:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
Negalejo skanduoti USA -Amerika, Tikriausiai SSSR norejote parasyti
Atsakyti
0

K
Kristupas
2020-05-29 15:04:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
Aš žiūriu tik krepšinį, o futbolistai tai jie sunkiai ir net nepataiko įvarčių
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų