Seksologijoje fetišizmas reiškia seksualinį polinkį kokiam nors objektui. Tokiu objektu gali būti guminiai daiktai, kelnaitės, batai ar tam tikros kūno dalys.
Šis lytinis nukrypimas susiformuoja jau ankstyvoje vaikystėje, 3-4 metų amžiuje. Fetišizmas vyrams būna būdingesnis nei moterims.
Savo prisiminimais seksologo kabinete dalinasi 17-metis:
Pamenu, jau nuo ketverių metų mane traukė kojų pirštai. Vaikų darželyje man patiko žaisti su auklėtojos kojų pirštais. Vėliau pradėjau domėtis batais. 6-7 metų mane seksualiai sujaudindavo tik batai.
Masturbuotis pradėjau sulaukęs 12. Sulaukus paauglystės mama kažkodėl nusprendė, kad turime nešioti klumpes. Jaučiausi lyg išprievartautas ir puoliau į neviltį. Vėliau, kai šeima buvo išvykusi, pabandžiau užsidėti sesės kelnaites. Man tai suteikė begalinį malonumą.“
Deja, nei psichologinis modelis, nei kitokios mokymo teorijos nepaaiškina, kaip pasirenkami fetišai.
Ilgą laiką seksologai ir psichologai manė, jog fetišą sunku ar net neįmanoma išgydyti, tačiau vėliau buvo išsiaiškinta, kad, siekiant padėti atsikratyti fetišų, reikia ne slopinti fetišą, o duoti patarimų apie kitus susijaudinimo būdus.
Visuomenėje populiaru kalbėti apie sadomazochizmą, potraukį kankinti ir būti kankinamiems, potraukį odiniams ir latekso rūbams, tačiau, kad ir kaip nekaltai tai gali atrodyti, fetišizmas yra laikomas iškrypimu, tačiau nėra nusikaltimas.
Nors patiems fetišistams jų potraukis retai kelia pavojų, tačiau šeimoje antrajai pusei keisti partnerio potraukiai tikrai gali nepatikti. Tada kenčia ne tik partneris(-ė), bet ir pats fetišistas(-a).
Pasakoja 27 metų mergina:
„Kai mano draugas pirmą kartą paklausė, ar galiu prieš lytinį aktą paskolinti jam savo apatines kelnaites, nekreipiau į tai daug dėmesio. Man tai pasirodė tieisog įdomu. Bet kaskart, kai nenorėdavome lytiškai santykiauti, jam vis tiek reikėdavo mano kelnaičių. Šis jo noras vis ryškėjo ir aš supratau, kad ji jaudina tik mano kelnaitės, bet ne aš. Mano partneris naudodavo mano liemenėlę ir norėdavo, kad jį liesčiau tik su pirštinėmis.“
Jei partneriai nori toliau gyventi kartu, vienintelis realus gydytojo patarimas moteriai – susitaikyti su vyro fetišizmu. Kartais ši išeitis būna naudinga, tačiau jei fetišizmas būna susijęs su gėdos ir kaltės jausmu, tikriausiai nieko gero neišeis.
Kai kurie vyrai renkasi moteris, kurios būna panašios į juos, nes šlykštisi ir vengia fetišizmo. Jei vyras, norėdamas atsikratyti fetišizmo, ieško moters, kuri jo nekenčia, gydyti tokį asmenį psichologui ar seksologui būna sunkiau.
Viena moteris skundėsi, kad jos vyras yra odinių batų fetišistas. Vyro pomėgis per lytinį aktą avėti batais jai netrukdė, tačiau jai tik buvo gaila, kad vyras be reikalo gadina gerus batus. Moteris sakė, jog vyras jaučiasi labai kaltas ir net neišdrįsta eiti pas psichologą.
Kaltės jausmas būdingas fetišistams. Kai kuriems šis jausmas dar labiau sustiprėja, jei partneris bando pripažinti jų nukrypimą. Panašiai gali nutikti ir psichiškai atsilikusiems fetišistams. Jie tiesiog siunta, jei gydymo įstaigos darbuotojai, norėdami jiems padėti, nuperka mėgiama fetišą.
Laukite tęsinio.
