Kvėpuokite. Nuo ko prasideda šaukimas? Nuo gilaus įkvėpimo. Jei yra įkvėpimas, turi būti ir iškvėpimas. Vietoj to, kad šaukti – geriau stipriai įkvėpkite ir iškvėpkite.
Atleiskite kumščius. Kai žmogus supyksta, jo dantys stipriai susikanda, o rankos pačios sugniaužia kumščius – padarykite priešingai: atleiskite kumščius, atpalaiduokite žandikaulį ir pamatysite, kaip įniršis baigsis. Jei vadinsite savo atžalas mažybiniais vardais, pyktis greičiau praeis, nes suprasite, kokie jie jums brangūs.
Sutvarkykite kambarius. Geriausia ramybės terapija – fizinis darbas. Jei jau supykote taip, kad netelpate savyje, nukreipkite savo energiją į fizinį krūvį: suplaukite indus, išsiurbkite kambarius, nuvalykite veidrodžius. Jūs išsikrausite, o namai bus sutvarkyti. Susitaikymo džiaugsmas Ožys pamojavo savo uodegėle ir vaiko ašaros nudžiūvo. Mama po praūžusio ragano liko vėl tokia pati mama, išsivadavusi iš raganiškų kerų. Nepamirškite šį momentą atšvęsti. Atsiprašymas. Ne visada dėl kilusių pykčių yra kaltas tik vaikas, kartais ir suaugusieji išsilieja ant vaiko. Pripažinkite tai visų pirma sau, paskui ir vaikui. Atsiprašykite savo šeimos. Jei mokės atsiprašyti tėvai, to greičiau išmoks ir vaikas.
Apkabinimas. Geriausiai išsakyti visą savo susikaupusią meilę ir pasitikėjimą vaiku – tai paprasčiausiai jį apkabinti, priglausti ir pasakyti, kaip stipriai jį mylite. Ramus pokalbis. Negalvokite, kad jūsų vaikas dar yra per mažas rimtam pokalbiui: jei jis sugeba žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu ir išprašyti jam reikiamo pirkinio, patikėkite, kad jis jau pilnai suvokia, kas vyksta aplinkui. Paaiškinkite vaikui, kad tėveliai taip pat kartais būna liūdni ir pikti. Paaiškinkite jam, kas jus liūdina ir kas piktina vaiko elgesyje. Viskas gali būti kitaip Įvertinkite. Kai esate vieni, pamąstykite, kodėl kilo konfliktas, kokia buvo situacija, ką padarė jūsų vaikas ir ką padarėte jūs. Įvertinkite tai ramioje aplinkoje. Pagalvokite, ką galite padaryti kitaip. Pažadėkite. Kai vaikas ką nors padaro gero, jis gauna saldainį. Pažadėkite sau patys, kad nešauksite ant vaiko ar jo nemušite. Už tai jūs gausite ramybę ir vaiko šypseną. Kalbėkite. Bendraukite su savo šeima kasdien ne tik apie įdomius ir linksmus dalykus, bet ir apie užgulusius rūpesčius. Kai vaikas grįžta iš darželio ar mokyklos, klauskite jo ne tik „kas buvo gero“, bet ir „kas buvo blogo“. Vaikai kartais nesuvokia, kad tėvams reikia pasakoti ir blogus dalykus, kurie nutiko. Prisiminkite, kad rėkimas iššaukia rėkimą, taigi, ramus tonas visuomet susilaukia ramaus atsakymo.
Pabūkite su savimi. Atsipalaidavimas yra ne tik vakarėlis su draugėmis ar apsipirkimas, bet ir knygos skaitymas, pasivaikščiojimas ar muzikos klausimas. Raskite būdą, kai lengviausiai galite atsipalaiduoti ir susidėlioti savas mintis. Priimkite savo vaiką. Dauguma konfliktų tarp vaikų ir tėvų dažnai kyla dėl to, kad tėvai vaikus lygina su savimi – kaip jie elgtųsi konkrečioje situacijoje. Priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra. Jūsų vaikas yra asmenybė, o ne tėvelio, mamytės ar senelio klonas. Pabaigai: žmogus turi jausmus Aš esu žmogus ir turiu jausmus. Vadinasi, aš pykstu, myliu, nekenčiu ir taikausi. Vaikas turi suvokti dar nuo pat mažų dienų, kad jei jis padaro kažką blogai - vadinasi, mama ar tėtis pyksta. Jei jis padaro kažką gero – vadinasi, bus giriamas ir apdovanotas.
Motinystė ir tėvystė niekada nesibaigs. Mes norime nerėkti ant savo vaikų, vadinasi, ieškome kitų būdų, kuriais nesužeistumėm ir neįžeistumėm savo vaikų. Todėl kantrybės reikia mums visiems: ir mamoms, ir tėčiams, ir vaikams.
