Įsimylėjau vaikiną, kuris dėl manęs atsikraustė į mano kaimelį, taip prasidėjo mūsų rimta draugystė. Mano šeimoje buvo kilęs konfliktas, nes maniškiai man nepadėdavo ir nesuprasdavo manęs, nevedė pas gerus daktarus, kol galų gale dabar turiu gyventi su stuburo išvarža.
Man labai nesiseka, nežinau, ką daryti. Nuo vaikystės norėjau mirti. Nežinau kodėl, bet turbūt todėl, kad tėvai neįvertino manęs tokios, kokia esu, sakydavo, kad nieko nesugebu, negalvoju apie mokslus. Na, tiek to…
Dabar man svarbiausia, kad aš vaikinui viską pasakodavau. Nežinau, gal negerai dariau… Dabar jis nemėgsta mano tėvų… Galiausiai vaikinas prikalbino mane gyventi su juo ir jo mama. Aš surizikavau, galvojau, bus geriau…
Mes draugaujam jau beveik trejus metus, o gyvenam kartu dvejus. Per tą laiką buvo daug situacijų, kai norėjau grįžti pas tėvus. Būdavo taip, kad susipykome dėl tvarkos, kad aš netvarkinga. Supykusi pasakiau, kad jo mamai viskas netinka, o man iš tiesų nugarą skaudėdavo… Man buvo sunku tuose namuose, gal tikrai daug nesitvarkydavau… Buvo sunku be tėvų, trūko jų.
Po metų pripratau ir dabar su jo mama nebesipykstam, aš tvarkausi, sutariam kaip geriausios draugės. Tačiau dažnai pykstamės su vaikinu, dažniausiai dėl mano tėvų, kad jie man nepadeda, neduoda pinigų. Man 19 metų, jam taip pat. Gal mes dar nesubrendę gyventi kartu…
Kartą, kai susipykome, susinervinusi apie jo mamą kažką pikto pasakiau. Jis tėčio neturi, todėl mama jam vienintelė, labai ją gina. Tada jis man trenkė per galvą. Po to norėjau jį palikti, bet jis atsiprašė, sakė, kad myli mane, gailisi, aš atleidau. Buvo ir daugiau panašių situacijų. Padėkite man.
Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė
Iš tiesų esate dar labai jauni ir, kiek girdžiu, bent kol kas, dar labai nesavarankiški. Be abejo, tai gali daryti įtaką (panašu, kad ir daro) santykiams ir sugebėjimui darniai gyventi poroje.
Jūsų laiške girdžiu baimę būti atsakingai už save ir už savo gyvenimą. Iš jūsų laiško girdžiu, kad tėvai kažko jums nedavė, nesuprato, nesuteikė, jo mama neįvertino, ne taip suprato, nežinojo. Suprantama, kad vis dar norisi būti globojamai tėvų, kad vis dar norisi iš jų šilumos ir vis dar baisu būti suaugusia ir prisiimti atsakomybę už tai, kaip gyvenate, kaip jaučiatės, kaip sprendžiate kylančias problemas.
Tai tikrai suprantama, nes esate dar išties jauna ir dar labai priklausoma nuo tėvų. Apskritai daugiau pasakojate apie savo ir jo tėvus nei apie savo pačių santykius. Panašu, kad nors išoriškai, rodos, bandote būti suaugę, bet viduje dar nesate suaugę atskiri individai, kuriantys savo gyvenimus, kol kas vis dar esate nedrąsūs, nuo tėvų priklausomi vaikai.
Suprantama, kad sunku išaugti ir pradėti žengti savarankiškus žingsnius gyvenime. Juo labiau, kai taip stipriai nepasitikite savo jėgomis ir kai jumis taip nepasitiki bei jus kritikuoja jūsų tėvai. Vis tik susirasti kas iš tiesų esate jūs ir kokie yra tikrieji jūsų poreikiai tikrai būtų svarbu ir tikriausiai reikalinga. Kitaip tariant, atsistoti ant savo kojų ir drąsiai pažvelgti sau pačiai į akis ir paklausti savęs: Kokia aš esate? Kas man svarbu? O kas nesvarbu? Kokius santykius noriu kurti? Kokių nenoriu? Kaip norėčiau jaustis? Kaip nenorėčiau?
Pamėginkite sau atsakyti į šiuos ir panašius klausimus, pamėginkite susivokti, kas iš tiesų jums svarbiausia ir kaip iš tiesų norite nugyventi savo gyvenimą. Tada ir santykiai su kitais – su vaikinu, su savo tėvais, su vaikino mama ir t.t., atsistos į jums tinkamą ir priimtiną vietą, o ir jausmą, kad jums nesiseka, pakeis jausmas, kad „aš kol kas to dar nepadariau, bet tikrai padarysiu“.
