Noriu pasidalinti pamąstymais apie trendą, stipriai veikiantį mūsų būklę. Maniakinė „sėkmingumo“ būsena – viena iš psichikos sutrikimo rūšių. Šiais laikais įkurti tūkstančiai, jeigu ne šimtai tūkstančių „sėkmės mokyklų“, kuriose „profesionalūs“ sėkmės guru (šarlatanai, kitaip sakant) moko principų, padėsiančių Jums tapti sėkmingiems! Yra vienas mažas niuansas, beveik visi (didžioji dalis) minėtų guru – neturintys netgi elementaraus išsilavinimo žmogaus psichologijos srityje, o daugiau, manau, net neverta apie jus kalbėti!
Koks yra šių dienų sėkmingo ir pasiturinčio žmogaus įvaizdis? Jis visuomet būna pakylėtos nuotaikos, jis niekada nenusimena, dėl nieko „nesiparina“. Jis savirealizuojasi kiekvieną savo gyvenimo akimirką, nuolat generuoja gerų idėjų, o taip pat suvokia ir komentuoja viską, ką mato.
Daugelis žmonių orientuojasi į šią būseną, kaip į normą, jie trokšta nuolat joje gyventi, t.y, „Būti sėkmingi“. Bet koks nukrypimas nuo minėtų normų vertinamas, kaip kažkas neigiamo, maždaug: „Kažkas man ne taip“. Kiek sėkmės maniakų gyvena mūsų tarpe?
Būtent taip mūsų dienomis sociume pirmininkauja maniakinis sindromas (MS) – pakylėta nuotaika, asociacinių procesų pagreitėjimas ir fizinis aktyvumas, nuolatinis troškimas dirbti. Šiuolaikinis žmogus visuomet turi būti geriausias – savo asmenybės pervertinimas taip pat įeina į MS charakteristikų sąrašą.
Aišku, MS savo „įkarštyje“, t.y. paūmėjusios formos mažai kam pasirodys patrauklus – tai sudėtingos psichinės būsenos, kylančios dėl rimtų psichinių ir somatinių sutrikimų. Jeigu kalbėtume apie lengvą formą – tai tarsi laimės etalonas šiuolaikiniam žmogui.
Tokia „norma“ propaguojama spaudoje ir reklamose, kultyvuojama jaunimo subkultūrose, kuriose madinga nuolat būti „draive“. Šiuolaikinio verslininko įvaizdis taip pat visuomenei pateikiamas „sumaniakintas“ – nepavargstantis, nuolatiniam judėjime, tiesiog žarstantis genialias idėjas.
Iškart kyla klausimas: o kame problema? Juk mes visi kaip ir norime būti sėkmingi ir laimingi! Gi visiškai natūralu, kad laimei pasiekti labiau tinkamas nenusimenančio, darbštaus, sumanaus žmogaus įvaizdis, o ne kokio nors slunkiaus… Būtent čia ir yra vienas didelis „BET“ – mūsų mąstymas yra poliariškas. Mes mąstome kraštutiniškai:
Jeigu nedarbštus, reiškia slunkius (tinginys). Jeigu ne laimingas – tai nelaimingas! Jeigu ne greit mąstantis – bukas. Jeigu ne išradingas – negabus.
Tuo tarpu apart kraštutiniškumų yra trečiasis variantas – optimalus! Arba netgi daug variantų – individualių. Nuo kada būti normaliam – tai nenormalu?
Koks gi yra tas trečiasis variantas lyginant su maniakine „sėkmės“ būsena? Šis variantas nėra niekuo ypatingas – tai gan normalios būsenos. NORMALIOS, PAPRASTOS. Žmogus būna ramios nuotaikos, stabilus, o ne kuomet jam viskas būna „DZIN“. Žmogus išgyvena emocijas, atitinkančias situaciją. Jeigu situacija tinkama, jis patenkintas, linksmas, džiaugsmingas, netgi laimingas. Kuomet situacija būna bloga, žmogus liūdi, jam baisu, jis jaučia pagiežą ir t.t. Kalbu ne vien apie išorines situacijas, t.y. aplinką, bet ir apie vidinę žmogaus būseną. Juk kartais mūsų viduje vykstantys procesai nebūna palankūs mūsų tonusui – nuovargis, dvejonės, neapsisprendimas, atsipalaidavimas, „aklagatvis“ – tai visiškai normalios būsenos, juk gyvenimas iš mūsų reikalauja vidinio vystymosi, tačiau bet koks progresas dažnai yra lydimas krizių…
Kuomet kalbame apie neigiamas emocijas ir nuotaikos pablogėjimą, prieiname labai ploną ribą – kaip atskirti neigiamas būsenas (normalias) nuo depresinių? Siūlyčiau tokį kriterijų – kaip žmogus susitvarko su nepalankiomis situacijomis ir būsenomis? Jeigu jis sėkmingai jas įveikia, jeigu jos neišmuša žmogaus iš vėžių ilgam, viskas normalu. Jeigu žmogus reaguoja į problemas pasyviai, jaučiasi bejėgis, neigiamai prognozuoja, neranda išeities – galima kalbėti apie tai, kad jo nuotaika juda link depresijos. Kodėl pavojinga orientuotis į „sėkmingumą“ kaip į normą?
Visų pirma, nuolat pakylėta nuotaika ir padidėjęs aktyvumas organizmo ekonomine prasme ne visuomet būna pagrįsti – kartais mes negalime sau leisti tokių „psichinių išlaidų“. Tiek organizmo, tiek psichikos ištekliai riboti. Padidėjęs aktyvumas laiku nesustojus gali sukelti ir fizinį ir psichinį išsekimą… Resursams pasibaigus Jums tikrai nereikės nei efektyvumo, nei išradingumo.
Antra, jeigu iš savęs reikalausite tik geros nuotaikos, teks neigti ir slopinti neigiamas emocijas. Juk bet kokioje veikloje mes susiduriame su gan problematiškomis situacijomis, kuomet natūralu išgyventi nerimą, nusiminimą, liūdesį, pagiežą ir t.t. Problemos bus nuolat neigiamos, o emocijos bus ne išgyvenamos, o slopinamos. Taip pat bus ignoruojamos tokios natūralios būsenos kaip nuovargis, vangumas, sumažėjęs aktyvumas – smegenys tiesiog neturės laiko informacijai apdoroti, visavertiškai veikti ir ilsėtis.
Kitaip sakant, propaguojant maniakinę būseną kaip normą galima prieiti vidinį konfliktą, neurozę. Visai kita situacija, kai kartais neurozė – tai ne užkeltų reikalavimų savo būklei pasekmė, o priežastis! Maniakiškumo madą itin ryžtingai priima žmonės, ir be to kažką savyje neigiantys, draudžiantys sau būti skirtingiems, tame tarpe: silpniems, liūdniems ir tiesiog ramiems. Ir čia mes priėjome trečią kontraindikaciją.
Trečia, kiekvieno žmogaus savita konstrukcija, savitas temperamentas, savitas charakteris. Tai reiškia, kad kiekvienas turime nuosavą aktyvumo ir nuotaikos normą. Kažkieno psichiniai procesai greitesni, kažkieno lėtesni, kažkieno stabilesni, kažkieno nestabilūs – tai kiekvieno iš mūsų psichofiziologinė prigimtis. Be to, prie minėtos prigimties dar pridedamas ir charakteris, ir įvairūs asmenybės ypatumai. Gaunasi, kad jeigu mes nesame skirti 1000% aktyvumui, nuolatiniam budrumui, mums tenka prievartauti save, piktnaudžiauti mūsų organizmo resursais vardan to, kad atitiktume naują „normą“.
Kokia gi išvada? Manau, kad kiekvienas turi teisę rinktis. Mes galime priimti psichinių būsenų madą, kaip kažką savaime suvokiamo. Tokiu atveju mes būsime priversti nusispjauti ant savęs, o tai mums nėra labai priimtina., nes tai gali sukelti vidinį konfliktą ir psichinį išsekimą. Galima priimti visuomenės diktuojamas normas kritiškai. Jas galima taikyti sau ir galima jų atsisakyti, jeigu Jums jos yra netinkamos. Ar jos jums tinka, ar ne, padės nuspręsti pojūčiai ir emocijos – tame tarpe ir neigiamos!
Autorius: psichologas Danilas G.
