Jūsų savigarba priklauso nuo to, kaip save matote. Psichologijoje tas vadinama „savęs regėjimu“. Pripažinus, kad jus kamuoja jausmai, susiję su nepakankama pagarba sau, pereikite prie konkrečių priemonių. Pirmiausia liaukitės pernelyg sureikšminti neigiamą nuomonę, kurią apie jus kas nors susidarė. Kas jums tai per bėda?
Rugilė N. rašo: „Neseniai išėjo mano knyga - esu mokslininkė. Maniau, džiaugsiuosi. O viena mano pažįstama papasakojo, ką apie mano knygą kalba kai kurie kolegos man negirdint. Grįžusi namo apsiverkiau. Man ima rodytis, kad iš tiesų parašiau kažkokias nesąmones, negaliu knygos paimti į rankas, matau daugybę trūkumų. Knyga pasirodė knygynuose - esu apimta streso, bijau užeiti į knygyną. Stebiuosi žmonėmis, kurie visada atrodo patenkinti ir pasitikintys savimi, nors nieko tokio, jei susimąstytum, gyvenime nepadarė“.
Be teigiamo savęs įvaizdžio jūsų pagarba pačiai sau tetvers iki pirmos „atakos“ prieš jus. Rugilė parašė ir išleido knygą. Bet jos savęs regėjimas neatitinka to, ką ji pasiekė. Ji savęs „nevertina“. Bet kodėl? Atsitiktinis neigiamas kolegų atsiliepimas taip paveikė Rugilę, kad ji iškart užbraukė ir knyga, ir savo daugelio mėnesių darbą.
Taip paprastai reaguoja tam tikro amžiaus vaikai, kurie nupiešę piešinį laukia, kad juos pagirs. Jeigu, užuot juos pagyręs, kas nors pasakys, kad žąsis labiau primena laistytuvą, tai vaikas sureaguos labai stipriai: labai įsižeis, pravirks. Tokia reakcija paaiškinama tuo, kad jam dar nėra susiformavęs „savęs regėjimas“. Jis neturi ko priešpriešinti „kritiniam“ požiūriui į save. Šis jį „sunaikina“.
Kodėl gi Rugilė elgiasi kaip vaikas? Mūsų savęs vertinimo pagrindai susiformuoja vaikystėje. Artimiau susipažinę su Rugile sužinome, kad vaikystėje tėvai ją visada girdavo, norėdami „paskatinti“. Tuo pačiu metu jie buvo valdingi ir neleisdavo jai pačiai „savęs vertinti“. Rugilė įprato atsispindėti jų akyse. Iki šiol jų vertinimas jai toks svarbus, kad Rugilė net išsiskyrė su vyru, kuris nepatiko tėvams.
Todėl nieko keista, kad Rugilė ieško atramos taško kitų žmonių, o ne savo pačios akyse.
Kaip susikurti teigiamą savęs įvaizdį? Palyginkime Rugilės atvejį su kitu. Nomeda - dailininkė. Per savo darbų parodos atidarymą ji sau už nugaros išgirdo piktą šnypštimą. „Juk visa tai teplionė, tai ne menas“. Kaip sureagavo Nomeda? Ji nusišypsojo. Ji seniai priprato prie to, kad žmonės gali kalbėti apie jos darbus ką nori. Tas nekeičia jos pasitikėjimo savimi. Be to, ji moka tą pasitikėjimą palaikyti ir susigrąžinti. Pavyzdžiui, Nomeda prisiminė, ką kalbėjo vokiečiai apie jos darbus, kai buvo surengta jos paroda viename Vokietijos miestelyje, straipsnius spaudoje. Prisiminė tą įkvėpimą, su kuriuo ji dirbo… Išgirstą repliką ji priskyrė ne savo paveikslų kokybei, o elementariam moteriškam pavydui (ir buvo teisi!). Juk daugelis dailininkių jau seniausiai svajojo apie tokias personalines parodas…
Nomeda atliko vidinį darbą, o Rugilė to nepadarė. Nomeda turi susiformavusią nuomonę apie save ir apie savo gabumus. Kitų žmonių nuomonės atsimuša į ją tarsi bangos į uolą. Tuo pačiu metu ji pasirengusi priimti protingas, nepiktas pastabas ir yra dėkinga už jas (nes ji nori mokytis, tobulinti save).
Taigi jūsų uždavinys - liautis gyvenus tuo, kaip atsispindite kitų akyse. Turėkite omenyje kitų žmonių nuomonę (visai be „atspindžio“ neišsiversite, tas būtina, kad neliktumėt nuo visų izoliuota), bet susikurkite ir savąjį „savo pačios“ įvaizdį. Būkite pati sau motina, kuri ir pagailės, ir apgins nuo neteisingų priekaištų, ir padrąsins.
Jei norite būti nelaiminga - būkite sau pamote, kuri tik vis kritikuoja ir nemoka paglostyti galvelės.
