Kol kas visuose mūsų aptartose 10 Reikšmingiausių psichologijos tyrimų dešimtuko studijose žmonės būdavo suplakami į vieną krūvą, aptarti tyrimai koncentravosi į tai, ką psichologijos mokslas gali pasakyti apie mus. Tyrimai kėlė klausimą, kaip veikia žmonių emocijos, prisiminimai ir suvokimas.
Tačiau nebuvo kalbėta apie, ką psichologai gali pasakyti apie sisteminius skirtumus tarp žmonių? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, turiu nekreipti dėmesį į nuoseklumą ir įterpti papasakojimus apie dar dvi studijas, atstovaujančias, dviem, regis, konfliktuojančioms asmenybės psichologijos stovykloms.
Eysenckas ir asmenybė
Pirmoji studija – vienas ankstesnių tyrimų iš daugelio Hanso Eysencko darbų. Eysencką asmenybės tyrinėjimams įkvėpė graikų filosofija. Graikai manė, kad egzistuoja keturios asmenybės kategorijos: melancholikai, sangvinikai, cholerikai ir flegmatikai. Eysenckas buvo įsitikinęs, kad žmonių neįmanoma taip dailiai sudėlioti į lentynėles, todėl pasiūlė juos apibūdinti pagal kiekvieno iš šių faktorių slankiąją skalę. Jis jautė, kad skirtumus tarp žmonių būtų galima apibūdinti dviem „matmenimis“. Šie matmenys: intraversija/ekstraversija bei neurotiškumas/stabilumas. Extraversija rodo, kiek žmogus yra linkęs bendrauti, tuo tarpu neurotiškumas rodo, kiek žmogus yra emociškai stabilus (nestabilus).
Jei įsivaizduotumėte šiuos du matmenis išsidėsčiusias atitinku kampu vienas kito atžvilgiu, gautumėte didžiulį kryžių, atribojantį keturias sritis. Vienoje iš jų atsiduria kiekvieno žmogaus asmenybė. Tarkime, jei esate labai intraversiškas ir neurotiškas, būsite itin linkęs į nerimą , tačiau jei esate labai neurotiškas ir ekstraversiškas, tuomet pasižymėsite isteriškumu (Hampson, 1988)
Eysenckas išbandė šią teoriją, pasitelkdamas informaciją, surinktą iš 700 pacientų, gydomų karinėje ligoninėje. Jis paprašė gydančių psichiatrų įvertinti pacientus pagal keletą skalių, tokių kaip „nevisavertė darbo istorija“, „seksualinės anomalijos“, „priklausomybės“ bei krūva kitų. Pasinaudodamas šiomis skalėmis ir pasitelkdamas vadinamąją faktorių analizę, mokslininkas gavo minėtus intraversijos/ekstraversijos ir neurotiškumo/stabilumo matmenis.
Geriau apie tai pagalvojus, Eysencko pareiškimas buvo jaudinantis ir drąsus: bet kurio žmogaus asmenybę galima klasifikuoti pagal viso labo dvi skales. Nuo to laiko asmenybės teorija pasistūmėjo ir dabar naudojamos penkios skalės. Ši sistema yra puikiai prigijusi ir nurodo didžiausius žmonių skirtumų sistemingumus. Na, to ir pakaktų, jei asmenybės teorija neturėtų vieno „kabliuko“: situacijos.
Mischelis ir situacija
1968-aisias Walteris Mischelis gerokai supurtė asmenybės teoriją, pateikdamas savo nekaltai pavadintą studiją „Asmenybė ir vertinimas“. Mischelis buvo įsitikinęs, kad jo pateikti įrodymai atskleidžia, kad tokie testai kaip Eysencko yra nieko verti, nes juose neatsižvelgiama į situaciją. Akivaizdu, kad žmonių elgesys, kaip tikino Eysenckas, gana stipriai priklauso nuo situacijos.
Pagalvokite: ar elgiatės taip pat, kai sėdite įstrigę didžiulėje transporto spūstyje vėluodami į susitikimą ir kai atsipalaidavę leidžiate laiką namuose? Žinoma, ne, tad ką asmenybės testas iš tiesų pasako apie asmenybę?
Mischelis peržvelgė nemažai studijų, kurių tikslas buvo nuspėti žmogaus elgesį, vadovaujantis jo asmenybės testų balais. Mokslininkas nustatė, jog įvairiose situacijose žmonių elgesys nėra nuoseklus. Tiesą sakant, jo išvados teigė, kad žmonių elgesys įvairiose situacijose sutampa tik 9%. Kitaip tariant, tik 91% žmogaus elgesio skirtumų įvairiose situacijose galima paaiškinti asmenybių testais.
Situacija prieš asmenybę
Eysencko ir Mischelio darbai padėjo pagrindą reikšmingiems psichologijos debatams. Mischelio įnašas itin svarbus, nes būtent jis privertė daugelį psichologų klausti, kokia prasmė nagrinėti asmenybę, jei tai tiek mažai pasako. Šios dvi studijos ne tik įkūnija ginčą dėl asmenybės ir situacijos, bet ir pabrėžia nesibaigiantį mūšį psichologijoje tarp vidinių ir išorinių jėgų, paties žmogaus minčių bei jausmų ir visuomenės minčių bei jausmų. Eysenckas tvirtino, kad esi tai, kas yra tavo viduje, tavo asmenybė, Mischelis tikėjo, kad esi tai, yra išorėje, situaciją.
Nereikia būti genijum, kad suprastum, jog abi pozicijos savaip teisingos. Žmonės skiriasi įvairiais aspektais, tarkime, vieni žmonės labiau socialūs nei kiti, tačiau tam tikrose situacijose atsiskleidžia neįtikėtini panašumai, tarkime, polinkis paklusti. Visa paslaptis – rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų dalykų. Psichologijos mokslas vis dar stengiasi rasti atsakymą į ši klausimą.
Nepaisant to, tiek Mischelio, tiek Eysencko darbai pateikė svarbias įžvalgas apie tai, ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti asmenybe.
