Psichologai seniai pastebėjo, jog klausimas „kas bus su manimi po mirties?“ jaudina vaikus kur kas labiau, nei žymusis „iš kur aš atsiradau?“
Mirties tema vaikas ima domėtis maždaug nuo 4-rių metukų, ir jei tuo metu jam susigulės negatyvi informacija, tai paaugus gali išsivystyti mirties baimė.
Pirmą kartą susimąstyti apie tai vaikas gali sužinojęs apie artimųjų mirtį ar pamatęs kritusį gyvūną, vabzdį ar net gėlę. Bet, kartais atrodo nieko panašaus nevyksta, o vaikas susirūpinęs klausia: „Mama, o ar mes visą laiką gyvensime? O kas bus, kai nustosime?“
Kai vaikas klausia, nuo ko mirštama, tai jis nori sužinoti, kaip nuo to galima apsiginti, o ne siekia sužinoti smulkmenas iš medicininės enciklopedijos. Vaikas bando suprasti, iš kur reikia laukti pavojaus. Mirties fatališkumo suvokimas sukelia vaiko sieloje baimę ir nesaugumo pojūtį.
Kada pasireiškia mirties baimė?
Kaip jau minėjau, tai atsitinka vidutiniškai tarp 3-5 metų. Paprastai būna kažkoks postūmis: artimo meilė, augintinio žūtis, o kartais ir televizinė laida, eksploatuojanti mirties ir kančios temą. Bet, kad ir kas taptų tuo postumiu, jūs, mama ar tėtis, neturėtumėte jaustis dėl to kalti - „Va, nesugebėjau apsaugoti vaiko nuo tokio liūdesio, toks mažas, o jau apie mirtį klausia“.
Jei klausia, vadinasi tam subrendo. O jei subrendo, vadinasi turi gauti atsakymus į savo klausimus.
Papasakoti vaikui apie mirtį kur kas sunkiau, nei apie gimimą. Pirmiausia todėl, kad ir patys jos bijome. Antra – todėl, kad ir patys žinome apie ją ne ką daugiau, nei vaikas. Ir vis dėlto, išvengti šio pokalbio nepavyks, kaip nepavyks ir jo atidėti, (kaip daugeliui norėtųsi J), iki to meto, kol vaikas suaugs.
Labiausiai vaiką gąsdina ne tiesa, kad ir kokia sunki ji būtų, o nežinomybė ir tėvų sutrikimas. Todėl, pirmiausia, pabandykite susitvarkyti su savo pačių baimėmis ir duokite vaikui ramų ir išsamų atsakymą.
Pirma ir pati svarbiausia taisyklė: kai išgirsite klausimą apie mirtį, jūs turite reaguoti ramiai. Atminkite, jog tuo momentu vaikas žiūri į Jus išpūtęs akis. Mama išsigando? Vadinasi ir man verta to bijoti! Mama supyko? Vadinasi aš pasielgiau negerai ir apie tai kalbėti negalima.
Jei Jūsų reakcija bus negatyvi, tai vaikas gali užsisklęsti savyje, o klausimai taip ir liks be taip reikalingų jam atsakymų.
Pirmą kartą susimąstęs apie mirtį, vaikas paprastai nori suprasti: o ką tai reiškia - numirti? Pirmam kartui pakanka pasakyti, kad kai gyvas sutvėrimas miršta, jis nustoja kvėpuoti, judėti ir jam nebeplaka širdis. Nereikėtų aiškinti, jog mirtis panaši į miegą. Vaikas kažin ar supras tokį palyginimą ir gali pradėti bijoti užmigti, kad nenumirtų sapne.
Bet, vargu ar tuo mažylis apsiribos. Juk jam svarbiausia sužinoti, ar turi ką nors bendro mirtis su juo ir Jumis. Širdies gilumoje jis, žinoma, tikisi, kad neturi. Bet, Jums reikės jį įtikinti.
Pasakykite ramiai, kad Jūs abu taip pat mirsite, bet tikitės, jog tai atsitiks dar labai negreitai. Todėl dažniausiai žmonės miršta tada, kai pasensta. Taip kalbėdami Jūs vaikui užduodate gerą pozityvią ilgo gyvenimo programą.
Tai suteikia vaikui nusiraminimą ir leidžia lengviau susitaikyti su gyvenimo pabaigos būtinybe, juk tai bus dar taip negreitai! Bet, nesakykite, kad jauni nemiršta. Juk vaikas greitai sužinos, kad tai netiesa, ir jo mirties baimė tik sustiprės.
Papasakokite, jog jūs rūpinatės savo ir jo sveikata, kad nuo daugelio ligų yra puikių vaistų. Įtikinkite mažylį, jog tos ligos, su kuriomis jis susiduria, paprastai nėra pavojingos gyvybei. Jei vaikui tai įdomu, papasakokite jam, ką jis pats galėtų padaryti savo sveikatos ir saugumo labui. Kad reikia būti atidžiam (nebėgioti per gatvę, nežasiti su pavojingais daiktais, laikytis įvairių saugumo taisyklių).
Neretai tėvus trikdo klausimas „O kada tu numirsi?“ Žinoma, suaugusiojo lūpose toks klausimas rodytų abejingumą ir netgi šiurkštumą. Bet vaikas, greičiausiai, klausia apie tai todėl, kad bijo likti vienas. Prieš atsakydami į tokį klausimą, patikslinkite: „Tu jaudiniesi, kad aš negalėsiu būti su tavimi?“.
Jei matote, kad pataikėte į dešimtuką, galima atsakyti maždaug taip: „Kol kas aš nesiruošiu mirti. Mes būsime kartu dar ilgai ilgai“. Jei Jums atrodo, kad susirūpinimas nepraėjo, galima pridurti, kad net jei su Jumis kas nors ir atsitiks, mažyliu būtinai pasirūpins kas nors iš artimųjų: tėtis, senelė, krikšto mama...
Papastai su panašiais išgyvenimais vaikai susidoroja patys, jei šeimoje vyrauja džiaugsminga atmosfera ir namiškiai nesikalba apie ligas ir artimųjų, o juo labiau vaikų, mirtis. Jei vaikas su tokiais pergyvenimais nesusitvarko pats, mirties baimė gali sustiprėti ir tada atsiras naujos baimės.
Kad padėti vaikui su tuo susidoroti, pasirūpinkite apie sveiką ir gyvenimo džiaugsmo kupiną atmosferą šeimoje. Vaikas turi žinoti, jog jam niekas negręsia, kad jį myli ir visada apgins. Jo diena turi būti pripildyta judesio, žaidimų, džiaugsmo, juoko, naujais, bet ner pernelyg aštriais, įspūdžiais.
Labai dažnai tėvai sako: „Tu nuvarysi mane į kapus!“, „Tu man mirtinai įkyrėjai!“, „Numirsiu aš nuo tavęs!“, „Jei tu taip elgsies, močiutė gali susirgti ir numirti“. Taip daryti jokiu būdu negalima. Juk, jei kas nors iš artimųjų iš tiesų pasimirs, mažylis nuspręs, kad tai iš tiesų atsitiko dėl jo ir kaltins save.
Vytas Kokšta
