Dešimtmetė Viktorija atsibusdavo rytais skaudančiom kojom ir pavargusi. Ji visą naktį sapne bėgdavo, tačiau, prislėgta baimės, negalėjo atsiminti, nuo ko.
Psichoterapijos metu išaiškėjo, kad ji bijo vaiduoklių, pabaisų ir ateivių iš kosmoso, „kurie pakeičia žmones“. Taip pat išryškėjo, kad Viktorijos mama domisi parapsichologija.
Dešimt metų - imlumo įtaigai, ryškių įspūdžių ir jautrios vaizduotės pikas. Iš piršto laužtos motinos baimės persidavė mergaitei tarsi psichinis virusas. Viktorija ėmė sapnuoti, kaip ją iš kosmoso kažkas seka, kviečia, kažką siūlo. Sapne ji bėgo kiek įkabindama, kad „tie šlykštūs padarai nepagautų“. Mergaitė miegodavo įtempusi kojų raumenis, todėl rytais skųsdavosi jų skausmu.
Įvairaus plauko kūno ir dvasios gyduoliai platina tokią psichinę epidemiją neribotai reklamuodami savo puikybę ir siekdami valdžios. Be ekstrasensų, atsirado naujųjų burtininkų, raganų, magų bei šamanų. Kiti dedasi esą dvasininkai ir psichoanalitikai.
Viktorijos motina pasidavė šiai mistikai ir užkrėtė savo vaiką baimėmis. Tik psichoterapinių žaidimų su dukra procese, vadovaujant gydytojui profesionalui, jai pavyko įveikti savo nerimą, o mergaitei - atsikratyti košmarų.
Toks atvejis - ne retenybė.
Vaikų išgyvenimai šeimoje atsikartoja jų sapnuose. Košmarai turėtų skatinti tėvus susimąstyti, kas vyksta namuose ir kaip tai veikia vaiko psichiką. Sapnas - geriausia diagnostinė medžiaga.
Uždarytos durys
Būna, kad sunkus gimimas atsispindi vaiko pasąmonėje ir pasireiškia sapnuose prabėgus daugeliui metų. Taip nutiko septynerių metų berniukui, kuris paniškai bijojo tamsos, pabaisų, skeletų ir baisių sapnų.
Skeletai - tipiška jo amžiui mirties baimė. O tamsos baimė tarsi juostą išryškino vaizduotę: čia randasi visos pabaisos.
Berniukas nupiešė piešinį: namą, iš kurio, pasak jo, niekaip negali išeiti. Pavaizdavo save be veido.
Dabar palyginkime piešinį su jo gimimo istorija. Motina gimdė sunkiai ir ilgai, ir gydytojai jau rengėsi atlikti cezario pjūvį. „Tada pajutau, kaip vaikas mano viduje visas įsitempė, tarsi išsitiesė visu ūgiu ir pats atėjo į šį pasaulį...“ - pasakojo ji.
Piešinyje vaikas negali išeiti iš namo, nes uždarytos durys, ir jį apima juodas mirties siaubas...
Galite sakyti, jog mano irgi erdvi vaizduotė... Neneigsiu: kaip psichologo ir psichoteraputo - taip.
Kaip mes padėjome berniukui atsikratyti baimių? Žinoma, mes nepriminėme ir taip traumuotam pacientui (jis perugdytas kairys ir dar mikčioja) jo gimimo istorijos. Tačiau žaidėme gimimo situaciją lįsdami pro vis siauresnį kėdžių tarpą, o vėliau pro suaugusiųjų kojas, taip pat ir motinos.
Barmalėjus
Ketverių metukų mergytė pasakoja savo sapną: „Barmalejus pavertė gerą berniuką piktu ir jis pasidarė kaip iš popieriaus.“
Taigi piktadarys Barmalejus padarė berniuką panašų į save - ir jis tapo nepasakytum kad negyvas, tačiau - pakeistas.
Mergaitę bara tėvai už tai, kad ji ne tokia, kaip jiems norisi, kad ji bijo būti savimi, gyva ir natūrali, o ne padaryta iš popieriaus. Be to, tėvai turėjo nuostatą, jog gims sūnus, o ne dukra.
Štai prieš mus trejų metų berniukas. Jis taip pat ne kartą sapnavo Barmalejų, ir tai nenuostabu. Alkoholikas tėvas nuolat bara vaiką bjauriais žodžiais; motina konfliktuoja su tėvu ir jai ne sūnus galvoj. Taip jis tapo emociniu našlaičiu turėdamas gyvus tėvus. Netekęs jų paramos, negali apsiginti nuo tokio pavojaus kaip Barmalejus, kuris iš tiesų, kaip supratote, yra jo tėvas.
O kitą berniuką, ketverių metų, naktimis periodiškai persekioja ragana. Iš tiesų tai jo motina, kuri jį pagimdė pačiu netinkamiausiu laiku: griuvo jos karjeros planai, be to, ji norėjusi mergaitės, panašios į ją, o ne į amžinai laiko neturintį tėvą. Akivaizdu, kad stokojama meilės berniukui, tad šalta, nejautri motina sapnuojasi kaip irzli ir viskuo nepatenkinta sena ragana.
Tokia transformacija analogiška visiškam motinos praradimui, kad ir kokia ji būtų, tai yra jos mirčiai. Iš tiesų motina dingo sūnui kaip emociškai artima ir globojanti būtybė.
Išplaukiantis laivas
„Čigonai vaikšto po miestą ir nori mane pasivogti“, - savo košmarą pasakoja ketverių metukų mergaitė. Ką slepia šis sapnas?
Motina, verslininkė ir labai užimta moteris, nuolat palieka ją močiutėms, tetoms, auklėms, draugėms - vaikas tarsi auga tabore. Iš čia kyla emocinio motinos praradimo pavojus.
„Atbėgau pas tėtį į laivą, o jis jau nuplaukia“, - pasakoja mergaitė, kuros tėtis - jūreivis, o mama ją atidavė į savaitinį darželį. Sapne išsilieja jos ilgesys ir išsiskyrimo su tėčiu sielvartas.
Kaip sapnuose atkuriami tėvų grasinimai ir bausmės, galima spręsti iš penkiametės sapno: ją kone kasnakt pagrobianti ragana.
Ištiktas siaubo vaikas atsibunda, strimgalviais bėga pas mamą, o ši išsiunčia ją atgal į savo kambarį.
Dieną neišsimiegojusi motina išlieja savo susierzinimą ant mergaitės. Iš tiesų jos susierzinimas skirtas vyrui, kurio kopija yra jos dukra.
Motina, nesugebanti mylėti, tačiau galinti grasinti ir bausti, vaiko sapne atsiskleidžia kaip ragana.
Slibinas
Jeigu tėvai vaikui būna žiaurūs, vargu ar reikia stebėtis, kad trejų metų mažylis sapnuoja jį puolantį slibiną.
Įstabu, kad ši pabaisa - vyriškos lyties. Kodėl? Šeimoje - motina ir dvi močiutės, ir berniukas auginamas taip, tarsi jis būtų belytis. Kaip perkūnas iš giedro dangaus pasirodantis tėvas (slibinas) imasi stabdyti vaiko infantilizmą griežtumu ir kareiviška tvarka.
Sūnus negali duoti tėvui grąžos - kaip ir jo baimę įkūnijančiam slibinui. Jis įpratęs, kad viskas būtų padaryta už jį, kad jis būtų apgintas. Naktį visos gynėjos kažkur dingsta ir jis lieka vienas akis į akį su baisiu slibinu.
Griūvantis tiltas
Jeigu vaikas nepasitiki savo tėvais (nenuoseklūs reikalavimai, nepagrįstos bausmės, netesimi pažadai), jo sapnuose realizuojasi nuolatinis pavojus prarasti gyvybę.
7-8 metų vaikams mirties baimė pasireiškia stipriausiai.
Aštuonmetė mergaitė naktį šaukiasi mamos: ji sapnuoja kažką juodą „ir raudona maišalynė plaukia“.
Prieš metus mirė jos močiutė, o paskui senelis. Ir dabar ji labai vieniša, todėl viską vaizduoja juoda spalva. Be to, pasirodo, jai tuo metu buvo atlikta akių operacija („raudona maišalynė plaukia“).
Septynerių metų berniukas: „Mes su mama einam tiltu, jis griūva, mes krentame...“ Tai ženklas, jog šeimoje nesaugu, berniukas pernelyg prisirišęs prie motinos, negali be jos žengti nė žingsnio.
Vaikų nuolat sapnuojami košmarai kaip raudona lemputė signalizuoja apie konfliktus šeimoje.
Kuo tai gali virsti?
Nepasitikėjimu savimi, nerimastingumu, teigiamų emocijų slopinimu, blogiausiu atveju - sulaukus paauglystės - vertybių krachu, pasmerktumo ir beviltiškumo jausmu.
Tai iliustruoja 11-14 metų vaikų košmarai, kaip jie kažkur skrenda kosminiais laivais, o šie sudūžta arba krenta bedugnėn, arba vaikas niekaip negali išeiti iš labirinto. Štai penkerių metų berniukas dažnai sapnuoja gaisrą, iš kurio negali ištrūkti. Kitas vaikas sapnuoja, kad jį puola kažkokie šešėliai, o jis negali net pajudėti iš vietos. Panašaus pobūdžio košmaruose - siaubas ir mirtino pavojaus išgyvenimas, virstantis dar vienu psichinės vaiko traumos šaltiniu.
Tokius vaikus ilgainiui gali ištikti emocinis paralyžius. Jie netenka sugebėjimo apsiginti. Gydytojai tai vadina neurotiniu bejėgiškumu ir ilgalaikės neurozės padariniu.
Ką daryti?
Analizuokite vaiko sapnus ir ieškokite juose ne mistinio, o jūsų gyvenimą atspindinčio pagrindo.
Pasikalbėkite su vaiku, lyg tarp kitko pasiteiraukite, ką gero ir blogo jis sapnavo ir kokį sapną norėtų susapnuoti.
Užsirašykite vaikų sapnus ir pabandykite juose atrasti sąsajas su šeimyniniais santykiais.
A. Zacharovas, psichologas psichoterapeutas,
parengė Vilma Skiotienė
