Žodis „depresija“ nepajudinamai įsitvirtino mūsų kalboje – kiekvienas esame bent kartą pasakę: „Atstokite nuo manęs – man depresija“, net nežinodami, ką tai iš tiesų reiškia.
Dauguma žmonių tardami žodį „depresija“ iš tiesų omenyje turi blogą nuotaiką, išprovokuotą visiškai objektyvių veiksnių – pavyzdžiui, barnio su artimu žmogumi, nesėkmės darbe arba meilės reikaluose.
Tokia tariama depresija dažniausiai labai greitai praeina: diena ar dvi, ir gyvenimo džiaugsmas sugrįžta, lyg nieko nebuvo. Tačiau pasitaiko, kad bloga nuotaika ir slogios mintys taip pavergia žmogų, kad tas praranda gebėjimą visavertiškai funkcionuoti – tarsi iškrenta iš normalaus gyvenimo konteksto, pakeičia savo įpročius ir santykius su aplinkiniais. Iš šalies atrodo, jog nieko baisaus nėra – tereikia suimti save į rankas, rasti būdą nuotaikai pakelti ar kokį nors širdžiai malonų užsiėmimą, pasižiūrėti gerą filmą, galų gale – pradėti sportuoti, ir viskas vėl grįš į senas vėžes.
Ir pats paniurėlis gali šventai tikėti, kad visos bėdos – valios trūkumas. Tokios mintys verčia dar labiau graužtis, taigi dar labiau aštrina problemą.
O juk tikroji depresija – labai rimta liga, kurią būtina gydyti.
Ligos mechanizmai
Praėjusią vasarą Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Harvardo universitetu atliko pirmuosius pasaulyje plataus masto depresijos tyrimus. Paaiškėjo, jog, vien tik oficialiais duomenimis, klasikinė depresija su visais jai būdingais klinikiniais simptomais yra diagnozuota 121 milijonui žmonių – beveik tiek, kiek gyvena visoje Japonijoje. Žinant, jog pagalbos į specialistus kreipiasi tik labai nedidelis procentas depresijos aukų, realiai sergančiųjų šia liga gali būti keliskart daugiau.
Dar baisesnis faktas: minėto tyrimo rezultatais, kasmet dėl depresijos nusižudo 850 tūkstančių žmonių.
Bet kaipgi atskirti pavojingą ligą nuo eilinio sezoninio liūdesio priepuolio? Kaip suprasti, kad jau laikas kreiptis į gydytoją?
Kaip jau minėta, iš šalies gali atrodyti, jog kiekvieno žmogaus jėgoms pačiam susidoroti su depresija – tereikia suimti save į rankas. Draugai ir artimieji tokiais atvejais paprastai pataria: „Prasiblaškyk ir vėl viskas bus gerai.“ Arba dar blogiau – mano, jog tiesiog apsileidote, pasidavėte emocijoms ir dabar įkyrite visiems savo paniurusiu veidu. Bet ar iš tiesų paties žmogaus jėgoms išbristi iš depresijos? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas, jo reikia ieškoti skirtumuose tarp procesų, vykstančių psichiškai sveiko ir depresija sergančio žmogaus smegenyse.
Įsivaizduokite milijonus nervų ląstelių, sudarančių vieną tinklą ir nuolat bendraujančių tarpusavyje. Informacija impulsais keliauja iš vienos ląstelės į kitą nervinėmis skaidulomis, kurių galiukuose yra neuronų jungtys – sinapsės. Tarp tų galiukų yra mažulytis tarpelis, vadinamas sinapsiniu plyšiu.
Impulsas pasiekia sinapsę ir „susprogdina“ mažyčius burbuliukus, kad išsiskirtų mediatoriais vadinamos medžiagos (serotoninas, noradrenalinas, acetilcholinas ir kt.). Šios medžiagos savo ruožtu pradeda chemines reakcijas su gretimos nervinės skaidulos receptoriumi bei sukelia naują impulsą.
Būtent mediatorius perduoda informaciją iš vienos nervų ląstelės į kitą. Ir tam, kad smegenys veiktų kaip reikiant, būtina, jog signalai į sinapses būtų perduodami tiksliai ir tvarkingai visuose etapuose.
Kas gi vyksta smegenyse, kai žmogus suserga depresija? Dėl įvairių ir dar iki galo neišsiaiškintų priežasčių sinapsėje sumažėja mediatoriaus, ir kad impulsas įveiktų prošvaisą tarp nervų galiukų, signalą reikia siųsti daugiau nei vieną kartą. Tai panašu į seną žiebtuvėlį, kuriuo reikia ilgai spragsėti, kad įskeltumėte kibirkštį, ir tik iš dešimto ar penkiolikto karto jis užsidega. Tai reiškia, kad depresyvios smegenys veikia lėčiau, ir visi procesai, atsakingi už mūsų gerą savijautą ir nuotaiką, irgi vėluoja. Būtent vėlavimas ir yra beveik visų depresijos, kaip ligos, simptomų pagrindas.
Kodėl smegenyse įvyksta tokie pakitimai, priežasčių gali būti labai daug ir labai įvairių, pradedant genetiniais sutrikimais, toksinių medžiagų poveikiu smegenims ir baigiant banalia galvos trauma.
Simptomai lemia viską
Pats svarbiausias depresijos požymis, žinoma, yra prislėgta nuotaika, nepraeinanti ilgą laiką (daugiau nei dvi savaites). Nors pasitaiko vadinamosios depresijos be depresijos – t. y. užmaskuotos depresijos atvejų: išoriškai žmogus atrodo visiškai sveikas ir patenkintas gyvenimu, tačiau iš tiesų balansuoja ties savižudybės riba.
Tačiau bloga nuotaika – toli gražu ne vienintelis simptomas. Kad būtų diagnozuota depresija, būtini dar mažiausiai du iš trijų pagrindinių simptomų. Be jau minėtos prislėgtos nuotaikos, dar turi pasireikšti anhedonija – nesugebėjimas džiaugtis niekuo – ir bendras fizinis nuovargis (kažkas panašaus į išsekimą). Šie du simptomai taip pat turi kamuoti pacientą ilgą laiką – nuo dviejų savaičių iki mėnesio.
Žinoma, egzistuoja dar visas sąrašas papildomų simptomų, ir tam, kad diagnozė „depresija“ pasitvirtintų, reikalingi dar mažiausiai trys iš šių:
1. Nuolatinis kaltės jausmas ir padidėjęs nerimas; pacientui atrodo, kad jis niekam nereikalingas ir niekam tikęs.
2. Negatyvus požiūris į gyvenimą.
3. Žema savivertė.
4. Pakitę mitybos įpročiai, didėjantis arba priešingai – staiga mažėjantis kūno svoris.
5. Sunku sutelkti dėmesį, analizuoti susidarančias situacijas, priimti sprendimus.
6. Miego sutrikimai: pacientą kamuoja nemiga arba atvirkščiai – jis miega po 16 valandų per parą.
Visi šie simptomai taip pat aiškinami netaisyklingu smegenų funkcionavimu. Dėl depresijos jos neadekvačiai ir pavėluotai reaguoja į įprastas situacijas, tad pasikeičia ir žmogaus elgesys.
Ypač smarkiai depresija juntama rytais. Nepriklausomai nuo to, kiek žmogus miegojo, nubudęs jis jaučiasi tarsi pagiringas: galva sunki, neįmanoma prisiversti ką nors daryti. Popiet smegenys šiek tiek „išsijudina“ ir sergančiajam pradeda atrodyti, kad galbūt ne viskas taip ir blogai. Tačiau visa tai – vadinamoji klasikinė depresija.
Ta pati ir tokia skirtinga
Deja, depresijos atmainų yra kur kas daugiau ir ji gali pasireikšti labai skirtingai.
Depresija dažniausiai skirstoma į tris pagrindines grupes priklausomai nuo priežasčių, sukeliančių anksčiau minėtus pakitimus smegenyse.
Endogeninė depresija (priežastis slypi viduje). Tokia liga prasideda be akivaizdžių priežasčių, tarsi savaime. Manoma, jog endogenine depresija suserga genetinį polinkį tam turintys žmonės.
Egzogeninė depresija (priežastis slypi išorėje). Pasireiškia pažeidus galvos smegenis – pavyzdžiui, toksiškomis medžiagomis arba dėl traumos.
Reakcinė depresija. Pasireiškia kaip reakcija į nepalankias gyvenimiškas situacijas.
Suprantama, tikrovėje depresijos priežastimi gali tapti keli iš išvardytų veiksnių, o tai irgi turi įtakos ligos eigai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus, paveldėjęs genetinį polinkį į depresiją po galvos traumos taps itin jautrus stresams, menkiausias nemalonumas jam gali išprovokuoti depresiją.
Arba kitoks variantas: užsitęsusi psichologiškai traumuojama situacija gali išprovokuoti padidėjusį arterinį kraujospūdį, dėl to susidarys visos sąlygos smegenų kraujagyslių, maitinančių nervų ląsteles, pažeidimams. Tokiomis aplinkybėmis reakcinė depresija gali lengvai tapti egzogenine.
Dar daugiau. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas, unikali asmenybė, sukaupusi individualią patirtį. Todėl, priklausomai nuo šių ypatybių, depresijos pobūdis gali keistis.
Be to, kai kurie žmonės dėl savo būdo yra jautresni visokiems nemalonumams – pavyzdžiui, pastebėta, kad nerimastingi žmonės dažniau suserga depresija.
Blogiausia, jog neįmanoma nuspėti, kiek tęsis liga. Kartais jau po savaitės depresija išnyksta savaime, o kartais ji kamuoja žmogų metų metus ir sunkiai pasiduoda net medikamentiniam gydymui.
Depresijos laipsniai
Kaip jau turbūt tapo aišku, depresija depresijai nelygi. Bet dar labai svarbu, kaip giliai ji apėmusi žmogų.
Santykinai išskiriami trys depresijos laipsniai. Kartais jie būna to paties proceso stadijomis, kai paciento būklė palaipsniui blogėja. Tačiau dažniau liga laikosi vienoje ir toje pačioje stadijoje.
Lengva depresija. Šioje ligos stadijoje pasireiškia įvairūs simptomai, tačiau aplinkiniams jie lieka visiškai nepastebimi, nes sergantysis gali lengvai save kontroliuoti: randa būdų išblaškyti slogulį, negalvoti apie jį. Ligonis gyvena ir dirba taip pat, kaip prieš susirgdamas depresija, ir šioje stadijoje gali išsivaduoti iš ligos savarankiškai – reikia tik valios ir noro.
Vidutinio sunkumo depresija. Ligos simptomai tampa pastebimesni. Pasikeičia sergančiojo veido išraiška, jo mintys didesnę laiko dalį skendi asmeninėse problemose ir išgyvenimuose. Kasdien eiti į darbą darosi vis sunkiau – kas kartą reikia save motyvuoti ar net prisiversti išeiti iš namų. Žmogus dažnai būna susikrimtęs, verkia, jį lanko niūrios mintys, kuriomis nevengia pasidalyti ir su aplinkiniais – kartais net įsiveldamas į konfliktus.
Šioje depresijos stadijoje neretai sutrinka miegas: antrą ar trečia valandą nakties žmogus pabunda iš miego tarsi pažadintas ir negali užmigti iki penktos, nes į galvą lenda nemalonios mintys apie savo paties menkavertiškumą, apie tai, kas blogo gali nutikti. Sergančiajam atrodo, kad jis ne toks jau ir geras, gabus, reikšmingas, kaip anksčiau manė, gal net priešingai – yra našta savo šeimai ir kolektyvui darbe.
Sunki depresija. Sergantysis visais įmanomais būdais vengia kontaktų su žmonėmis, tampa uždaras ir didžiąją laiko dalį praleidžia nejudėdamas. Gali net liautis eiti į darbą (jam nesvarbu, kuo tai baigsis), valgyti ir laikytis higienos – tiesiog nebesikelti iš lovos.
Kada skelbti pavojų
Ką daryti, jei pastebėjote depresijos simptomų? Ar ir toliau stengtis suimti save į rankas, kaip kad neabejotinai pataria šeima ir draugai, ar suimti save į rankas ir kreiptis į specialistą? Šiuo atveju viskas priklauso nuo ligos sunkumo.
Į gydytoją būtina kreiptis, jeigu pastebėjote vieną iš šių simptomų:
- dėl slogios nuotaikos ir blogų minčių sutriko jūsų miegas ir jau kelias naktis iš eilės kamuoja nemiga;
- ėmė persekioti įkyrios mintys apie gyvenimo beprasmiškumą, ne kartą esate galvoję apie būdus nusižudyti;
- depresija trikdo įprastą jūsų gyvenimo ritmą: pašlijo santykiai su kolegomis ir draugais, darosi sunkiau susidoroti su įprastais darbais;
- dėl prastos nuotaikos netekote ir apetito.
Kita vertus, net jeigu jums ir nepasireiškė išvardyti simptomai, tačiau įtariate, jog galėjote tapti depresijos auka, irgi nepakenktų apsilankyti pas gydytoją. Nors mūsų visuomenėje tai dar nepriimta – kas gi nesirgdamas eina pas daktarą, ir dar galvos! – priežasčių susirūpinti ir kreiptis į psichologą yra aibė.
Jeigu jums dar tik lengva depresijos forma, dar galite valdyti save ir turite valios priimti sprendimus, ir gydytojas jums patartų keletą dalykų:
Daugiau judėkite. Reguliarūs fiziniai krūviai, ypač gryname ore, teigiamai veikia organizmą ir gali tapti tikru vaistu.
Normalizuokite miego režimą. Žmogus turėtų miegoti vidutiniškai 8 valandas per parą – kad smegenys spėtų atsigauti.
Rūpinkitės savo mityba. Atsisakykite saldžių ir riebių patiekalų ir būtinai įtraukite į racioną šviežius vaisius bei daržoves. Labai naudinga gerti pieną ir valgyti pieno produktus – ypač nesaldžius natūralius jogurtus. Taip pat depresijos kamuojamiems žmonėms geriau atsisakyti alkoholio ir produktų su kofeinu.
Prisiverskite išeiti iš namų. Gal jums ir atrodo, kad neturite jėgų arba jums tingisi, tačiau šiuo atveju geriau jau prisiversti. Vos vienas mažytis žingsnelis per namų slenkstį gali apsaugoti jus nuo sunkios depresijos. Jokiu būdu nekiurksokite priešais televizorių, stenkitės daugiau bendrauti su draugais ir artimaisiais akis į akį, o ne telefonu ar internetu.
Venkite nereikalingo streso. Jei tik yra galimybė, nesivelkite į konfliktus. Planuokite savo laiką ir darbą.
