Kad moterų plepumas nervino senąsias tradicines visuomenes, liudija ne tik istorija, bet ir iki šiol išlikusi liaudies išmintis. „Kur dvi bobos – ten ir turgus“, „Moterų darbam ir kalbom galo nėr“ – byloja lietuviškos patarlės. O tylą aukština kaip vieną didžiausių moteriškų dorybių: „Keturi moterų artikulai: dirbk, tylėk, kentėk, mylėk“.
Tiesą sakant, žmonija apskritai niekada nesižavėjo mokančiais pliaukšti liežuviu, o juo labiau pliurpiančiomis moterimis. Štai kodėl ne vienoje kultūroje būta papročių, draudžiančių moteriai kalbėti prie svetimų vyrų, vyresnių moterų (be jų leidimo). Atidžiau pažiūrėjus, net ir šiuolaikinėje visuomenėje pakanka šio atavizmo atplaišų, tarkime, „džentelmeniškas“ įpareigojimas vyrui su moterimi sveikintis pirmam. Arba keiksmažodžiai: pateisinami vyro lūpose, bet skambantys atskalūniškai ir vulgariai – moters.
Atrodytų, tiek amžių gniaužtas moters plepumas šimtmečiams tirpstant turėjo išnykti, tačiau šiuo atveju, matyt, evoliucija neturėjo įtakos. O gal neužteko laiko? Juk yra hipotezė, kad damų noras intensyviai komunikuoti buvo išugdytas dar tais tolimais laikais, kai jos sėdėjo urvuose, o vyrai vaikėsi mamutus. Sėdint tarp moteriškių, senių ir vaikų, bendravimas buvo kur kas svarbesnis nei miške gainiojantis žvėris. Arba dar paprasčiau: vaikui reikia pakartoti šimtą kartų, kad jis išmoktų, o mamutui nieko nereikia sakyti – reikia šimtą kartų mesti ietį, kol išmoksti taikliai pasiekti tikslą.
Psichoneurologė Louann Brizendine, ne tik daug metų tirianti žmogaus smegenis, bet ir besigilinanti į moterų ir vyrų mąstymo bei smegenų sandaros skirtumus, tvirtina, kad moterų plepumas atsispindi ir labai apčiuopiamai: nors vidutinė moters smegenų masė yra mažesnė nei vidutinio vyro, tačiau jose yra daugiau ląstelių, atsakingų už kalbos funkcijas. Ir dar vienas nuo lyties priklausomas skirtumas: paprasčiausio buitinio pokalbio metu moterų organizme išsiskiria nemažai „laimės“ hormonų endorfinų (štai kodėl jau minėtieji pokalbiai telefonu joms tampa puikia streso malšinimo priemone!). O kadangi „kalbos ląstelių“ vyro smegenyse mažiau, pokalbio metu ir endorfinų prisigaminame mažiau, tai ir motyvacijos veltui aušinti burną lieka ne kažin kiek.
Antburniai plepėms
Patriarchalinėje visuomenėje su liežuvį laidančiomis moteriškėmis nesiterliota: apkalbos, liežuvavimas ir šiaip pernelyg įkyrus kalbėjimas buvo ne tik draudžiamas, bet ir už tai gana žiauriai baudžiama Pavyzdžiui, XVI amžiaus viduryje Škotijoje buvo sugalvoti štai tokie kovos su moterų plepumu mechanizmai: vaidingų moterų kamanos (angl. scold‘s bridle), arba keikūnų kamanos (angl. brank‘s bridle).
Tai buvo metalinė kaukė, panaši į gyvulio apynasrį, kuris suverždavo moters galvą. Vidinėje šio „apynasrio“ dalyje būdavo nukaldintas specialus „liežuvio pantis“ – metalinis liežuvėlis ar plokštelė, neretai aštri, kartais – net dygliuota. Kaip jau tikriausiai supratote, ta plokštelė, įkišta į moters burną, prispausdavo liežuvį. Kalbėti nebeišeidavo, nes bet koks liežuvio krutinimas jį žalodavo.
Paprastai tokiais rafinuotais daikčiukais bausdavo žemesnių luomų moteris – tas, kurios pernelyg daug kalbėdavo, keikdavosi, liežuvaudavo, meluodavo, arba tas, kurias įtardavo raganaujant. To meto auksarankiai netgi sugalvojo „papimpintų“ apynasrių: kai kuriuose jų buvo galima keisti liežuvėlį pagal baudžiamosios nusikaltimą: kuo daugiau plepė buvo užsiutinusi teisėjus, tuo skausmingesnį liežuvėlį prisegdavo prie kaukės.
Ir tai dar ne viskas. Panašu, kad gamindami šias kaukes meistrai smaginosi iš širdies. Yra išlikę nemažai pavyzdžių, kuriuose „apynasriai“ atkartoja gyvūnų snukio formas. Ir tai nieko keisto: kadangi plepumas buvo laikomas nedorėlių yda, tai ir plepiai (tiksliau, plepės) turėjo asocijuotis ne su žmonėmis, bet su galvijais – kiaulėmis, ožkomis, asilais. Kad visi iš pirmo žvilgsnio suprastų, kas ir už ką baudžiamas, ant tokios kaukės išorinės pusės taip pat būdavo uždedamas ilgas iškištas metalinis liežuvis.
Bausmės atlikimo metu prasikaltėlę su kauke vedžiodavo po miestą. Ant apynasrio užkabindavo skambalėlį – kad visi praeiviai atsisuktų, pastebėtų ir nesivaržytų išlieti savo pačių neigiamiausių jausmų plepės atžvilgiu.
Teoriškai pagal įstatymą taip galėjo būti baudžiami ir vyrai, tačiau realiai su plepių „apynasriu“ teko pabūti vos keliems vyrams, ir tik didžiausiuose Škotijos miestuose. O štai moterims – nuolat ir visose šalies vietovėse.
Šie nepakartojami „antveidžiai“ Škotijoje ir Šiaurės Anglijoje buvo naudoti gana ilgai – iki XIX amžiaus pradžios. Kurį laiką jie buvo naudojami ir Šiaurės Amerikoje (bausti vergams) bei vokiškai kalbančiose šalyse.
