Paauglystė – ne tik maišto amžius. Dažniausiai kaip tik tada vaikas gauna ir pirmųjų rimtesnių "suaugusiojo" pareigų bei, žinoma, privilegijų – kad ir teisę važiuoti sėdint priekinėje automobilio sėdynėje. Jei šeimoje esama ir jaunesnių vaikų – tėvai kaip tik tada ir susimąsto: ar galima vyresnėlio paprašyti bent kurį laiką pabūti mažųjų aukle?
Be abejo, tėvams rūpi ne tik klausimas, ar neužkraus vyresnėliui pernelyg daug atsakomybės, kuriai jis dar galbūt nėra pasirengęs. Svarbu ir tai, ar apskritai saugu palikti vaikus su... vaiku, tegul ir keleriais metais vyresniu.
Laimė, be tėvų intuicijos esama ir tam tikrų objektyvių kriterijų, leisiančių priimti teisingiausią sprendimą.
Ar sąžininga vyresnėliui užkrauti jaunesniųjų priežiūrą?
Įdarbinti taip vaiką kasdien būtų nesąžininga ir jo, ir, tiesą sakant, mažylių atžvilgiu. Tačiau kartkartėmis, pavyzdžiui, keletą kartų per mėnesį, tokia pareiga neturėtų būti per sunki.
Tik kaip iki galo išlikti sąžiningai? Jei samdytumėtės valandinę auklę, problemų lyg ir nebūtų: ji pažiūri vaikus, jūs jai sumokate – visi patenkinti ir laimingi. Tuo tarpu mokėti atlyginimą už tokį darbą savo pačios vaikui – ne visada tinkamiausias sprendimas.
Kai kuriems vaikams toks darbas – puikus būdas papildyti savo kiaulę-taupyklę. Deja, esama ir tokių, kurie netruktų vėliau atlygio pareikalauti ir už kitas pareigas, kad ir savo lovos pasiklojimą ar kambario susitvarkymą. Jei manote, kad jūsų paauglys pasielgtų būtent taip – verčiau nesukurti precedento.
Tokiu atveju psichologai rekomenduoja pasiūlyti vyresnėliui tam tikrų privilegijų. Leidimas į vakarėlį, papildomos valandos prie kompiuterio ar sutikimas išleisti į turistinį žygį gali būti puiki paskata įrodyti savo pareigingumą ir atsakingumą. Net ir pažadas prisidėti prie jo išsvajoto pirkinio (pvz. dviračio ar DVD grotuvo) bus šiek tiek geresnis variantas, nei tiesiogiai mokami pinigai.
Ar saugu palikti mažuosius su paaugliu?
Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Jūs pati geriausiai pažįstate savo vaikus, taigi visų pirma vertėtų įsiklausyti į tai, ką sako motiniška nuojauta. Juk net ir ne kiekvienam suaugusiajam patikėtumėte prižiūrėti savo mažylį – tad ką jau kalbėti apie vaiką, kuriam dar neretai ir pačiam reikia priežiūros!
O kad pasitikrintumėte, ar tikrai neklystate, atsakykite į šiuos klausimus:
• Ar jaunesni vaikai jūsų vyresnėlį lengvai pripažįsta kaip autoritetą? • Ar vyresnysis vaikas noriai pamoko jaunesniuosius to, ką moka pats? Ar kantriai paaiškina, kaip atlikti mažiesiems skirtas užduotis? • Ar jau esate patikėjusi vyresnėliui kokių nors kitų pareigų namuose, ar pasitikite jo atliekamų darbų kokybe? • Ar jūsų vyresnysis vaikas nereiškia agresijos, jei mažieji savo žaidimais jį supykdo, ar moka kontroliuoti padėtį vaikų kambaryje? • Ar gerai žino, kaip būtent prižiūrėti mažuosius, kas jiems leidžiama ir draudžiama, kas saugu, o ko negalima?
Teigiami atsakymai į šiuos klausimus parodo, kad jūsų vyresnėlis jau tikrai yra pasirengę keletą valandų pasaugoti jaunesnius vaikus.
Kad laikas prabėgtų kuo sklandžiau
Nenuostabu, kad pirmą kartą paliekant savo vaikus su vyresnėliu širdis plazda ne ką mažiau, nei kūdikį paliekant su aukle. Taigi norisi iš anksto pasirūpinti, kad viskas vyktų kuo sklandžiau. Jūs iš tikrųjų galite tai padaryti – štai keletas patikimų, kitų tėvų jau išbandytų idėjų:
• Vyresnėlis turi būti suinteresuotas kaip galima geriau atlikti savo pareigą, taigi iš anksto aiškiai suformuluokite, ką jis už šias kelias valandas gaus – ar tam tikrų lengvatų, ar materialinių paskatinimų.
• Net ir paaugliai kartais yra linkę pasielgti itin vaikiškai ir neatsakingai. Tai tik dar kartą įrodo, kad jie dar ne visai išaugo vaikystę. Pažinodama savo vaikus, pasistenkite, kad paaugliui nebūtų progų pasijusti "suvaikėjusiu". Apsvarstykite, kokie veiksniai jį labiausiai paskatina kvailioti ir, jei tik įmanoma, pasirūpinkite, kad tų veiksnių neliktų kol didysis saugos brolius ar seseris.
• Paverskite vakarą be tėvų pramoga vaikams. Užsakykite jiems picos, išnuomokite gerą DVD, leiskite atidėti miego ar tvarkymosi laiką. Taip, galbūt tai bus nusižengimas įprastai rutinai, bet kartu ir sumažinsite pagundą vaikams patiems prisigalvoti kvailysčių.
• Parenkite vaikus netikėtiems atvejams. Prieš palikdama juos paegzaminuokite, kaip pasielgs vienu ar kitu atveju. Įsitikinkite, ar jie tikrai žino, į ką kreiptis, kam skambinti nelaimės atveju. O ką darys, jei į duris skambins nepažįstamas žmogus? Jei kaimynams atsitiks nelaimė ir jie kviesis pagalbos? Beje, streso metu daugybę elementarių dalykų pamiršta net suaugusieji, tad priminkite vaikams, kad telefonas turi būti ne kur nors nukištas, o padėtas matomoje vietoje, kur jį būtų galima lengvai rasti bei išgirsti. Ir, žinoma, matomoje vietoje prisekite lapelį su užrašytais svarbiausiais telefonais: mamos, tėčio, senelių, pagalbos tarnybų ir kt.
• Svarbiausia – grįžusi namo pagirkite vyresnėlį, net jei ir ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Ir būtinai pasikalbėkite su vyresnėliu apie jo darbą dviese, kaip su suaugusiuoju. Aptarkite, kas buvo sunkiausia, kuriais savo sprendimais jis abejoja, kokių klausimų kilo. Tai ne tik padės užbėgti už akių galimiems nesklandumams ateityje, bet ir parodys, kad domitės vyresnėlio jausmais ir patirtimi, kad jums rūpi ne tik tai, ar mažieji liko sveiki ir gyvi, bet ir tai, kokie jausmai kunkuliuoja pačios "auklės" širdyje.
