Visuotinai pripažįstama, kad mūsų valstybėje gerokai stringa sveikatos apsaugos sistemos ir aukštojo mokslo, vietos savivaldos ir švietimo sistemos, žemės nuosavybės ir kt. reformos. Kai kurių reformų, atrodo, kad nesiseka net deramai pradėti, nors tuoj išsivadavimo iš totalitarinės sistemos ir atgautos Nepriklausomybės dvidešimtmečio jubiliejų minėsime.
Tebeegzistuoja iš sovietmečio paveldėtas ir mažai pakitęs administracinis - teritorinis paskirstymas, jeigu neskaityti Lietuvos paskirstymo į apskritis, apskričių viršininkų administracijų įsteigimo bei kai kurių vietos savivaldai būdingų funkcijų perdavimo apskričių viršininkų administracijoms.
Daug prikalbėta ir prirašyta apie Lietuvos regionų plėtros netolygumus, nors kol kas kiekvienas savaip suvokiame mūsų valstybės regionus. Piliečiams ir svetimšaliams sunkiai suvokiama mūsų valstybėje vykdoma regioninė politika, jeigu iš viso apie ją galima kalbėti, nors atskirų Lietuvos regionų išsivystymo netolygumai kiekvienam tiesiog akis bado.
Visas aukščiau išvardintas valstybės ir visuomenės problemas privalėtų spręsti viešosios politikos atskirų sričių aukštai kvalifikuoti specialistai. Sveikatos apsaugos sistemos reformos problemos turėtų būti iškeliamos ir artikuliuojamos bei įtraukiamos į politikos darbotvarkes Lietuvos valdžioje esančių kvalifikuotų sveikatos apsaugos viešosios politikos žinovų, kuriems turėtų būti labai gerai žinoma kitų pasaulio valstybių analogiškų viešųjų politikų geroji patirtis ir patirtos nesėkmės.
Žemės reformos problemas turėtų iškelti ir įtraukti į politikos darbotvarkes Lietuvos valdžioje esantys kvalifikuoti žemės nuosavybės tvarkymo viešosios politikos žinovai, žinantys, kaip ši viešoji politika formuojama ir įgyvendinama Europos Sąjungos valstybėse ir Pietų Amerikoje, Australijoje ir N.Zelandijoje ir kokias pasekmes patiria tų kraštų visuomenės dėl vienokių ar kitokių valdžios politikos sprendimų.
Visi stebime, kaip aukštojo mokslo Lietuvos viešosios politikos problemas spaudoje, per radiją ir televiziją siūlo spręsti su nūdienos kitose valstybėse vykdomomis aukštojo mokslo viešosiomis politikomis nesusipažinę mūsų bendrapiliečiai arba pasiskaitę apie šias politikas iš keleto ar kelių dešimtmečių senumo literatūros šaltinių.
Tik, deja, nei per radiją, nei per televiziją neišgirsi iš mūsų politikų ir viešosios politikos žinovų, ką apie aukštojo mokslo politiką savo programinėse kalbose kalba naujieji ES valstybių narių lyderiai arba Europos Sąjungos vadovai, kokias šios srities viešosios politikos strategijas numato Rusija, Kinija, Indija, Brazilija ir kitos šiuo metu sparčiai besivystančios pasaulio valstybės.
Neišgirsi Lietuvoje, kaip žemės nuosavybės viešoji politika formuojama ir įgyvendinama žemdirbystės etalonais visame pasaulyje laikomoje Danijoje ar Olandijoje, Prancūzijoje ar N.Zelandijoje, kaip visame pasaulyje didėja žemės kaina ir atvirkščiai kasdien po kelis kart per dieną Lietuvoje tenka klausytis melagingos reklamos apie žemės kainos mažėjimą bei tais klausimais besidominčių žurnalistų dejones apie masinį mūsų valstybės žemių supirkimą mums priešiškų valstybių kapitalo atstovų.
Akivaizdu, kad Lietuvoje gerokai stringa beveik visos viešosios politikos reformos, kad labai stokojame patikimos viešos informacijos apie atskiras siauros srities politikas ir taip yra todėl, kad valstybėje ir ypač valdžioje stokojame ar iš viso neturime atskirų sričių viešųjų politikų kvalifikuotų specialistų. Neturime tų specialistų, kurie visame pasaulyje formuoja šias politikas, arba talkina jas formuojant savo parlamentarams, kurie dalyvauja šių politikų sprendimų priėmimo bei jų įgyvendinimo procesuose.
Visame civilizuotame pasaulyje atskirų siaurų sričių viešosios politikos specialistai rengiami universitetuose pagal viešųjų politikų studijų programas. Atsisakoma viešojo administravimo specialistų rengimo, o vietoj jų ruošiami viešosios politikos ir atskirai viešojo valdymo specialistai.
Tuo tarpu, Lietuvoje iki pastarojo laiko vis dar dominuoja daugiau bendro profilio viešojo administravimo specialistų rengimo programos, kurios yra labiau pritaikytos administratorių, nei siauros srities viešųjų politikų bei viešojo valdymo specialistų rengimui.
Reikia tikėtis, kad Lietuvos valstybės tarnautojai, kurie yra atsakingi už analogiškų programų registravimą bei jų įgyvendinimo kontrolę Lietuvoje deramai sugebės susivokti mūsų laikmečio viešųjų politikų bei viešojo valdymo specialistų rengimo aktualijose, o universitetai, turintys tam reikalingą mokslinį potencialą sugebės inicijuoti mūsų laikmečio reikalavimus atitinkančias studijų programas arba deramai pertvarkyti iki šiol egzistavusias viešojo administravimo studijų programas.
Priešingu atveju Lietuvos viešąsias politikas padės formuoti ir įgyvendinti mūsų politikams užsienio valstybių ir ne visada mūsų valstybei draugiškų universitetuose paruošti itin kvalifikuoti viešųjų politikų specialistai.
O gal jau ir dabar dėl to taip žiauriai stringa beveik visos mūsų valstybės viešosios politikos reformos?
