Kai kas jau paskubėjo paskelbti rugpjūčio 8-ąją istorine riba, kai autoritarizmas pirmą kartą po šaltojo karo pabaigos atsiskleidė kaip efektyviai veikianti jėga, rašo britų dienraštis „Financial Times“.
TV prodiuseriai nebežinojo, į kurią pusę žiūrėti. Viename ekrane kinų būgnininkai Olimpiados atidarymo iškilmėse demonstravo „hi-tech“ stiliaus fantasmagoriją, o kitame į Gruziją veržėsi Rusijos tankai.
Pasak dienraščio, abu šie įvykiai atrodė tarsi pasišaipymas iš idėjos apie neišvengiamą liberaliosios demokratijos plėtrą: Rusija su vėl užsiaugintais kariniais raumenimis ir Kinija, demonstruojanti dinamiškos raidos ir politinės kontrolės hibridą. Tačiau, kaip ir visuose epiniuose pasakojimuose, siužete apie naujų diktatorių iškilimą praleista daug svarbių detalių. Jei Rusija pastarąjį dešimtmetį darėsi vis labiau autoritarinė, Kinija lėtai judėjo į priešingą pusę – nors ir žingtelėjo atgal Olimpiados išvakarėse.
Šiame pasakojime taip pat neatskleista, kaip vieno autoritarinio režimo veiksmai gali turėti įtakos kito režimo požiūriui, pastebi dienraštis. O Rusijos įsiveržimas į Gruziją šia prasme gali būti labai svarbus. Pačioje konflikto pradžioje Kinija ko gero buvo visai patenkinta. Tačiau po to, kai Rusija pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją, jos požiūris gali pasikeisti. Jei Rusija ir toliau aktyviai didins spaudimą, tai gali pastūmėti Kiniją suartėti su JAV.
Kinija oficialiai beveik nieko nesako apie šį konfliktą, tačiau nedidelė konfrontacija Gruzijoje, kai Rusija veikia prieš JAV, atitinka trumpalaikius Pekino interesus. Kinija daug išlošė iš „karo su teroru“. G. Bushas, beveik prieš 8 metus atėjęs į Baltuosius rūmus, pažadėjo kur kas griežčiau elgtis su Kinija, tačiau po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro aktų buvo užsiėmęs kitomis problemomis. Tačiau Pekinas suvokia, kad dėmesys islamo ekstremizmui greitai gali atslūgti, rašo „Financial Times“. JAV ekonomikai išgyvenant staigų nuosmukį, o Kinijai tampant didžiausia pasaulyje anglies dvideginio gamintoja, kinų diplomatai susirūpino, kad įvairios Jungtinių Valstijų politikų grupės gali susivienyti ir pradėti žygį prieš Kiniją. Taigi, jei Rusija vėl taps didžiausia JAV priešininke, Pekinui tai bus visai paranku.
Tačiau Kinijos lyderiams negresia ir nemiga, išgyvenant dėl Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio likimo. Pekino diktatoriams didelį rūpestį sukėlė vadinamosios „spalvotosios revoliucijos“ Rytų Europoje bei Centrinėje Azijoje, ir jie pradėjo „užveržinėti varžtus“ Kinijoje veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms, baimindamiesi, kad jos agituos už politines reformas. Saakašvilis – Vakaruose išsilavinimą įgijęs „spalvotosios revoliucijos“ produktas, kurį garbsto Vašingtono neokonservatoriai, vadindami demokratijos kariu. Jei šis kovotojas kristų mūšio lauke, Pekinas jo tikrai negedėtų, teigiama straipsnyje.
Kinija gali įgyti ir kitų strateginių pranašumų. Europa jau seniai siekia sudaryti naujas naftos bei dujų tiekimo sutartis su Turkmėnija ir Kazachstanu. Kinija yra nemažai investavusi į šias valstybes. Jei destabilizacija Kaukaze atbaidys Europos investuotojus, kinams atsivers plati veiklos erdvė. Kinijai nepakenks ir situacija, jei Europa ir JAV pradėtų pyktis dėl to, kaip derėtų elgtis Rusijos grėsmės akivaizdoje ir kaip ją reikėtų įveikti.
Tačiau visi šie variantai remiasi prielaida, kad dabartinė sąlyginai nedidelė priešprieša nebus eskaluojama. O jeigu Rusija savo tikslų sieks dar agresyviau, Pekino vertinimai ir skaičiavimai pradės keistis, teigia dienraštis.
Kinijos ekonominė sėkmė vis labiau priklauso nuo milžiniškų naftos ir dujų importo apimčių, kurios ateityje tik didės. Taigi, vargu ar Pekinas sudėjęs rankas stebės, kaip Rusija savo agresyviais veiksmais baugins regioną, kuris yra svarbus energetinių išteklių tiekėjas. Iš tikrųjų viena iš priežasčių, kodėl Kinija remia regiono saugumą užtikrinti turinčią Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją – tai, kad ji siekia sukurti atsvarą Rusijos įtakai Centrinėje Azijoje.
Visgi pati didžiausia problema Kinijai – Pietų Osetijos ir Abchazijos kaip nepriklausomų valstybių pripažinimas, kurį paskelbė Rusija. Nedidelių nepriklausomomis pasiskelbusių provincijų iššūkis – vienas iš nedaugelio klausimų, paverčiančių šaltakraujiškai ir apsukriai nacionalinių interesų sąmatą sudarinėjančius Kinijos diplomatus nuožmiais ideologiniais kovotojais. Kovą Tibete kilę neramumai atskleidė, kad Kinija regionų autonomijos klausimus laiko tiesiogine grėsme valstybei. Pekinas ir toliau eikvoja stulbinamai daug laiko ir jėgų, bandydamas izoliuoti Taivano vyriausybę, o kinų diplomatai kiaurą parą smerkia organizacijas, keliančias kultūrines ir politines Sindziango autonominio regiono problemas, net jei jos visiškai nesusijusios su terorizmu. Kai Rusija kovojo prieš Kosovo nepriklausomybę, Kinija tvirtai ją rėmė.
Pasak dienraščio, dabar Kinija dar gali sau leisti patylėti, nes ji puikiai supranta, kad JAV blokuos dviejų regionų nepriklausomybės pripažinimą, jei šis klausimas būtų svarstomas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tačiau Pekinas visiškai nenori, kad konfliktas būtų eskaluojamas, tuo labiau jam nereikia naujo šaltojo karo, kuriam prasidėjus būtų priverstas rinktis vieną ar kitą pusę.
7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje dauguma Vakarų analitikų nepastebėjo skilimo tarp Kinijos ir Sovietų Sąjungos, bendrą jų tikėjimą marksizmu – leninizmu supainioję su glaudžiu bendradarbiavimu. Tai, kad šiandien šios valstybės kuria savitus autoritarinio kapitalizmo modelius, anaiptol nereiškia, kad jos automatiškai tampa artimomis draugėmis. Kinija pastaraisiais metais suartėjo su Rusija, tačiau šiame aljanse yra tam tikri apribojimai, kuriais Vašingtonas gali pasinaudoti, rašo „Financial Times“.
