Kalėdos užbaigia metus ir palieka savaitę metams įvertinti. Kadangi sukamės ekonominėje tematikoje, tai metus vertinsime teigiamai (daugiau pretenzijų 2007-iesiems, kaip atrodo, turi politologai ir moralės bei papročių tyrėjai).
Realiųjų pajamų ir kainų lenktynėse aiškiai laimėjo (šįmet) pajamos; realusis BVP vėl šoktelėjo tiesiog kinietišku stilium, darbo rinkoje jau ne darbo ieškantys grūdasi prie darbdavių durų, bet atvirkščiai - darbdaviai zuja su vis dosnesniais pasiūlymais.
Viena, kas gali kai ko nepatenkinti, tai gausėjančių gėrybių paskirstymas. Jis nebuvo tolygus ir išprovokavo kažkiek skundų, pretenzijų, reikalavimų keisti. Vieni tų reikalavimų buvo pagrįsti, kiti – subjektyvūs, atsiradę lyginant savos ir kitos, daugiau pelniusios profesinės grupės pajamas.
Pagrįsti yra mažiausias pensijas gaunančių žmonių nusiskundimai. Pajamų ir kainų lenktynėse jiems sunkiausia. Per dvylika mėnesių kainos (lyginant 2007 m. spalį su 2006 m. spaliu) padidėjo 7,6 proc., bet maisto produktų kainos pašoko net 15,8 proc. O jei pensininkas dar didžiąją dalį savo kuklių pajamų išleidžia būstui (pabrango 12,4 proc.) ir dėl to turi apsiriboti kuklesniu maisto racionu, už tai bus „nubaustas“ dar smarkiau – nes duona ir grūdų produktai pabrango 24 proc., pienas ir jo produktai, sūris ir kiaušiniai – 26 proc., sviestas, aliejus ir riebalai – 26,5 proc.
Vidutinė pensija šių metų III ketvirtį buvo 23 proc. didesnė nei 2006 m. III ketvirtį. Taigi, jei jūsų pensija nedidelė ir tenka maitintis kukliau, jokio pagerėjimo šįmet nepatyrėte, kitaip nei visi kiti aplinkui.
Priešingai, pensininkas išloštų, jei šiais paspartėjusio kainų lygio kilimo metais didelę dalį savo pajamų išleistų naujiems drabužiams ir avalynei pirkti – nes šie ne tik nebrango, bet net atpigo 5,3 proc. Čia, žinoma, turiu, viena vertus, būti mandagus ir atsiprašyti mažų pensijų gavėjus už tai, kad manau juos įstengiant pirkti naujus rūbus, kartu gi, antra vertus, būti taktiškas ir manyti, kad jie taip daro. Kuo mažesnės pajamos – tuo
prastesni reikalai infliacijos laikais.
Paskirstymas, susiklostantis rinkoje, perkant ir parduodant ne tik prekes, paslaugas, bet ir darbo jėgą, nėra nei galutinis. Įsikiša valdžia ir perskirsto pajamas mokesčiais. Įsikiša stambieji verslo rykliai su savo galia – ir perskirsto mūsų pajamas savo naudai. Įsikiša kitos organizuotos ar stichiškos jėgos, vidaus ir išorės, ir taip pat pakeičia pradinį gėrybių paskirstymą.
Pavyzdžiui, Seime žmonės, penkiems metams mūsų išrinkti įstatymams leisti, nutarė skirti įvairioms viešojo gyvenimo reikmėms, įskaitant ir jų pačių pasirinktas, daugiau lėšų nei surinkta valstybės pajamomis. Nes tai jau paskutiniai tų žmonių tarnybos metai ir dosnumas patartinas net dviem motyvais: „po mūsų nors ir tvanas“ ir „gal ir vėl išrinks“.
Pasikeitė jėgų santykis darbo rinkoje, ir tenka skirstyti jau kitaip – iš padidėjusio pyrago atriekti daugiau nei paprastai samdomiesiems darbuotojams. III ketvirtį vidutinis darbo užmokestis šalyje paaugo, lyginant su prieš metus buvusiu, beveik 18 proc., realus darbo užmokestis – beveik 11 proc. Toks augimas atspindi anaiptol ne tik darbo našumo kilimą, bet ir pasikeitusį verslo įmonių grynųjų pajamų paskirstymą: samdomieji darbuotojai ėmė gauti (pernai ir šįmet) ne tik tiek, kiek padidėjo darbo našumas (t.y. išsaugant anksčiau susiklosčiusią grynųjų pajamų paskirstymo tarp darbdavių ir samdomųjų proporciją), bet ir daugiau – tai yra, koreguojant pačią grynųjų pajamų paskirstymo proporciją, susiklosčiusią tada, tai darbdaviai turėjo geras galimybės (ir pakankamai mažai sąžinės) atsiriekti sau neproporcingai daug iš versle sukurtos naujos vertės.
Paskirstymo klausimai ekonomikoje tikrai patys įdomiausi. Jie vilioja ir provokuoja, teikia kažkiek erdvės sėkmingiems subjektyviems veiksmams ir kartu neša su savim gausybę pavojų. Perfrazuodami vieną anglų politiką, galėtume pasakyti, kad net meilė neapkvailino tiek žmonių, kiek jų apsikvailino, ėmęsi teikti pasiūlymus, kaip pagerinti gėrybių paskirstymą visuomenėje.
Keli Tarptautiniame valiutos fonde (TVF) dirbantys ekonomistai neseniai paskelbė dar vieną tyrimą apie paskirstymo ekonomines pasekmes. Sukurdami naują matematinį modelį jie ištyrė ekonomikos augimo ir pajamų nelygybės dilemą ir padarė išvadą, kad nelygybės mažinimas kur kas labiau pakelia visuomenės bendrą gerovę nei vien ekonomikos augimas, toleruojant pajamų paskirstymo nelygybę.
Matematinis modelis negali duoti konkrečių patarimų. Jis tik pasako, kas ką kaip gali paveikti esant tam tikroms, konkrečiai apibrėžtoms sąlygoms. Jei sąlygos bent kiek kitokios – viskas jau bus kitaip. Todėl dar ilgai negalėsim pajamas paskirstyti pagal modelį.
Pagrindinis gėrybių paskirstymo keitimo (perskirstymo) kriterijus – teisingumo jausmas. Visuomenės nuostatos ir nuotaikos niekada nebuvo bereikšmės (valdantieji tai gerai žino, ekonomistai – kiek prasčiau), bet ypač jos svarbios šiais laikais, kai demokratijos principai tapo neblogai žinomi, o išsilavinęs individas pasidarė akivaizdžiai pranašesnis (darbo kokybe ir produktyvumu) už prasčiau išsilavinusį beveik kiekvienoje darbo vietoje.
Tas visuomenėje susidarantis teisingumo jausmas yra ir matematiškai tikslus, ir kitaip pagrįstas. Reikia tik nesupainioti jo su atskirų interesų grupių nuomone. Čia kaip su idėja prekybos centrams nedirbti per didžiąsias metų šventes – prekybininkų asociacija putodama žeria aibę argumentų, kad tai nepriimtina, neracionalu, net diskriminuoja pirkėjus ir t.t., bet paskui pati tai įgyvendina, nes pagaliau susigaudo, jog dauguma žmonių nepriima tų argumentų, laiko juos nepakankamais kontrargumentams įveikti.
Tačiau bet koks teisingesnis ar tikslesnis paskirstymas turi gan siauras manevro ribas. Niekas niekada nepakeis individo atsakomybės už savo ir savo šeimos gerovę. Dėl to nesiginčija joks socialinis mokslas.
O dovanos? Ar jos – irgi perskirstymas?
Dovanos kas kita – jos atsiranda taupant, kai turimas garbingas, kilnus tikslas ir dėl jo sumažinamas einamasis vartojimas, atidedant pinigus į „fondą“. Taigi, ekonomistui nėra kur dingti – sekdamas savo mokslo kanonais jis priverstas daryti išvadą, kad dovana - tai investicija.
