2007-10-05, po Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto posėdžio, Švietimo ir mokslo ministerija spaudos pranešimu iškilmingai paskelbė: „Mokslo ir studijų sistemos pertvarkai duotas startas“. Tačiau pamėginus išsiaiškinti, kas už to slypi, paaiškėjo štai kas: komitetas nutarė, kad Vyriausybė kitąmet neskirs pinigų studijų paskolų fondo kūrimui. Vietoj to iš Privatizavimo fondo universitetams skiriama vienkartinė keliasdešimties milijonų išmoka.
Ką tai reiškia Lietuvos universitetams, esamiems ir būsimiems studentams, visam akademiniam pasauliui? Ką šie sprendimai pasako apie Švietimo ir mokslo ministeriją bei apskritai dabartinę Vyriausybę?
Pirmiausia – tai, kad realūs Vyriausybės veiksmai yra diametraliai priešingi jos pareiškimams spaudai: aukštojo mokslo reforma atidedama dar mažiausiai metams. Tie pinigai, kuriuos Vyriausybė kaip nelabai riebų kaulą numes universitetams pravalgyti, galėjo būti skirti studijų paskolų fondo formavimui ir studijų finansavimo pertvarkai – padėti ilgalaikiams reformos pamatams. Kažin kodėl Premjeras mano, kad Privatizavimo fondo pinigais – kurie šiaipjau skirti ilgalaikėms investicijoms kurti – gali disponuoti kaip savais, skirti juos kaip papuola, pravalgymui, ir kad už juos niekam niekada nereikės atsiskaityti.
Aukštajame moksle, kur dabar tikrai yra kritinė padėtis, ir toliau nebus galima laukti sistemingo padėties gerėjimo. Kitąmet žadamą dėstytojų algų pakėlimą 20 proc. – kurį Gedimino Kirkilo vyriausybė žadėjo įvykdyti dar šiemet – praris įsivažiuojanti infliacija (be to, jis ir dabar jau būtų keletu metų pavėluotas). O akademinė bendruomenė pagal atlyginimo lygį ir toliau liks kažkur tarp supermarketo kasininkų ir geriau apmokamų sekretorių. Aukštojo mokslo apleidimas, nustūmimas į valstybės interesų pakraštį padarė tai, kad Lietuva taip ir nepajėgė išsiveržti iš pigios darbo jėgos ekonomikos į aukštos pridedamosios vertės žinių ekonomiką. Gresianti ekonominė krizė – šio trumparegiško socialdemokratų vyriausybių valdymo išdava.
Tačiau net ir krizės akivaizdoje Vyriausybė nelinkusi imtis jokių ryžtingesnių veiksmų, kad situacija pasikeistų. Jeigu dabartinė sistemos stagnacija ir stagnuojantis Vyriausybės mąstymas tebesitęs, po kelerių metų galima laukti dar blogesnės padėties visame Lietuvos aukštajame moksle. Universitetams pamėtėti trupinėliai bus praryti įsibėgėjančios infliacijos, galų gale, stiprėjančios tarptautinės konkurencijos akivaizdoje tokia parama net nepajėgi sumažinti finansavimo atsilikimo nuo stipresnių regioninių konkurentų. O be rimtų ilgalaikių finansinių valstybės įsipareigojimų ir struktūrinių pertvarkymų Lietuvos aukštasis mokslas ir toliau liks šlubuojantis, atsiliekantis, nepajėgus konkuruoti. Dar daugiau gabiausių abiturientų rinksis studijas užsienio universitetuose, dar daugiau gabių ir kurti gebančių mokslininkų išvažiuos iš Lietuvos.
Švietimo ir mokslo ministrė nuo pat pradžių iškreipė ir diskreditavo pačią aukštojo mokslo reformos viziją, pačioje pradžioje pareiškusi, kad reforma reiškia tai, jog dabar visiems studentams reikės mokėti įmokas. Įmokos – nei pagrindinis, nei lemiamas aukštojo mokslo pertvarkos sandas. Iš akių išleistas kur kas svarbesnis reformos principas – studentų, o ne vietų finansavimo principas, kad patys gabieji studentai atsineštų į aukštąsias mokyklas valstybės patikėtus jiems pinigus. Tai įgalintų pastatyti studentą – tą žmogų, kuriam universitetas šiaipjau ir yra labiausiai skirtas – į aukštojo mokslo sistemos centrą, suteikti jam realią galimybę rinktis kokybę ir pagrįstai jos reikalauti. Taip pat vis rečiau ministerijos atstovai kalba apie valdymo pertvarką, kad stagnacinę feodališką rektoratų valdžią, darančią strateginius sprendimus, pakeistų išorinės tarybos.
Švietimo ir mokslo ministerija kalba apie tai, jog, prieš imantis studijų finansavimo reformos, bus atliekami „kokybiniai pokyčiai“. Labiau demagogiško absurdo nebuvo galima sugalvoti. Aukštojo mokslo reforma – kaip priemonių kompleksas – ir buvo sumanyta ir sukurta tam, kad tokie kokybiniai pokyčiai įvyktų. Jeigu ŠMM žino, kaip atlikti kokybinius pokyčius, nevykdant esminių ryžtingų reformos veiksmų, kodėl ji iki šiol to nepadarė? Tačiau šios sklandžios viešųjų ryšių bendrovių nukaldintos frazės slepia ne ką kita, o ministerijos ir ministrės nesugebėjimą ar nenorą ką nors keisti.
Galiausiai atsisakymas pradėti studijų finansavimo reformą – tai ir partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo pertvarkos nepaisymas bei pažeidimas, nors dar neseniai ministrė dievagojosi, jog visus šio susitarimo numatomus įsipareigojimus įvykdys. Tačiau atrodo, kad prisiimtų įsipareigojimų nepaisymas – socialdemokratams anaiptol ne naujiena, o veikiau įprastinė praktika.
Švietimo reformoje įmokos nėra svarbiausios
Aukštojo mokslo mokestis turi būti pagrįsti realių studijų kaštų skaičiavimais ir studentų galimybių analize, kad įmokų įvedimas nesukeltų neigiamų socialinių padarinių. Dabartiniai skaičiavimai neatrodo nei pagrįsti, nei įtikinantys, lyginant su tendencijomis kitose Europos šalyse. Siūlytume studentams ir būsimiems studentams reikalauti, kad įmokos įvedimas būtų siejamas su realiais kokybiniais pokyčiais, kuriuos užtikrina konkreti aukštoji mokykla. Studentų ir moksleivių organizacijos turėtų numatyti grafiką priemonių, kurias aukštoji mokykla turi įvykdyti laipsniškai. Pavyzdžiui, prieš įvedant įmoką universitete turi pasikeisti valdymas, įvedant išorines tarybas, turėtų būti užtikrintas minimalus dėstymo kokybės lygis.
Reforma atidedama dar metams
Bet kokiai studijų finansavimo pertvarkai reikalingas realiai veikiantis paskolų fondas, kuris galėtų padengti žymiai didesnę dalį studijų paskolų, negu dabar. Vyriausybės atsisakymas kurti studijų fondą reiškia, kad reformos veiksmai neprasidės dar mažiausiai metus.
Taigi Vyriausybės žinia viena – kad aukštasis mokslas ir mokslo raida, nepaisant gražių deklaracijų, taip ir netapo valstybės prioritetu, likdama valstybės interesų užribyje. Nežinia, kaip tiksliau tai pavadinti ir ko Vyriausybei labiausiai trūksta: ryžto reformoms, įgalumo veikti ar valstybės raidos vizijos, išeinančios anapus trumpalaikių interesų tenkinimo.
Galima tik pastebėti, kad aukštasis mokslas – tik viena iš daugelio sričių, kur situacija kritiška. Trypčiojimas vietoje, norint visiems įtikti ir nesiryžtant imtis reikiamų kardinalių sprendimų – tokia galiausiai bus visos dabartinės Vyriausybės epitafija.
Dr. Mantas Adomėnas yra Tėvynės sąjungos prezidiumo narys
