Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Antanas Valiukas - tikras Šventojoje gimęs ir augęs žvejys. Vėjo ir saulės nugairintas vyras nė kiek neperdėdamas teigia, jog žvejybai, kuri jam ir darbas, ir malonumas, atidavė per 30 savo gyvenimo metų. Pirmą kartą į jūrą išėjo (nereikėtų pamiršti, jog tikri žvejai į jūrą ne plaukia, o eina) būdamas maždaug vienuolikos. Tada jį pasiėmė brolis. Nuo to laiko jūra tapo sudedamąja Antano gyvenimo dalimi. Per tą laiką teko patirti visko - jam gerai pažįstamas ir įspūdingo laimikio, ir baimės, kuri apimdavo besigrumiant su didžiulėmis bangomis, skonis. Atrodo, jog anksčiau žvejyba buvo sėkmingesnė. Antanas prisimena atvejį, kuomet išplaukęs į jūrą pameškerioti per naktį "prikapliavo" (sugavo) net 1 000 kilogramų menkių. Laimikis buvo nepaprastas, tačiau didelio pelno neatnešė. Tuo metu žuvies perdirbimo ceche už vieną kilogramą menkės mokėdavo po 9 kapeikas. Antanas prisimena laikus, kuomet kilogramas ungurių kainavo 3,34 rublio, tuo tarpu dabar už jį vidutiniškai tenka pakloti apie 40 litų. Žinoma, kaina priklauso nuo dydžio. Ko gero, pats maloniausias laimikis - 28 kilogramų lašiša bei net 48 kilogramus svėrusi menkė. Tačiau Antano kolega Jonas Motiejauskas tikina, jog vienam žvejui pavyko į krantą partempti net per 50 kilogramų svėrusią lašišą. Ar tai tiesa, dabar galima tik spėlioti... Bet kuriuo atveju sugavęs didelę žuvį žvejys patiria nepaprastą malonumą. Kaip prisipažino Antanas Valiukas, netikėtai didelis laimikis jam suteikia nemažą adrenalino dozę. Norėdami grįžti namo su pilnais tinklais, neretai žvejai nutoldavo nuo kranto net 15 kilometrų. Tokiais atvejais didžiausiu jų priešu tapdavo tirštas rūkas ir audringa jūra (ypač rudenį). Vyrams ne visada iš karto pasisekdavo rasti krantą. Matyt, ne veltui žvejai juokauja, jog beieškodami kelio į namus galėdavo atsidurti net Švedijoje... Deja, ne visos kelionės sėkmingos. Šventosios gyventojams 1938-ieji visam laikui įsimins kaip didžiausios netekties metai. Tuomet paskendo net 56 žvejai. Jų atminimui miestelyje net buvo pastatyta bažnyčia (iki tol buvo tiktai latvių maldos namai).
Žvejams yra tekę sugauti ir keistų laimikių - jų jau nestebina tinkluose įsipainioję batai, alaus skardinės, kvepalai "Dzintars", meškerės, net butelis viskio. Kartą teko ištraukti labai nemalonų "laimikį" - skenduolį... Gal prieš 5-6 metus žvejojant maždaug už 100 metrų nuo molo, vyrams teko gerokai paprakaituoti, kai betraukdami sunkų tinklą (jie manė, jog pagavo didžiulę žuvį) staiga pamatė jame įsipainiojusią jūrinę miną. Žvejams teko skubiai grįžti į krantą ir kviesti išminuotojus. Pastarieji, beje, prietaringi - atsisakė gelbėjimosi liemenių. Tačiau mina buvo sėkmingai susprogdinta, o sprogimo banga jūros paviršių nuklojo plekšnėmis. Žvejams beliko jas tiktai susirinkti... Vyrai iki šiol prisimena vieną vyruką. Išgelbėję jam gyvybę žvejai vietoj padėkos sulaukė keiksmažodžių. Pasirodo, jaunas vaikinas (lyg ir negirtas) buvo nusprendęs plaukti į Švediją. Maždaug už kilometro nuo kranto jau beburbuliuojantį jį pastebėjo kranto apsaugos laivo įgula ir apie tai pranešė netoliese žvejojusiems vyrams. Įkėlę jį į savo valtį žvejai sulaukė prakeiksmų (esą kodėl sugadino jam kelionę į laisvą šalį), o grįžtant į krantą vaikinas liepė sustoti prie plūduro - norėjo pasiimti ant jo paliktą rankšluostį. Antanas su šypsena pasakoja, jog tuomet keliautoją išmetė į krantą kaip plekšnę... Be to, žvejams yra tekę gelbėti ne vieną žmogų - ypač dažnai skęsta be tėvų priežiūros palikti vaikai. Baisiausia tai, jog dažnai pastarieji nuskęsta tiesiog akyse - niekas net nepastebi...
Žvejų gyvenime būna visokių nutikimų. Ko gero, niekam ne paslaptis, jog išplaukę į jūrą pameškerioti žvejai (aišku, dažniausiai mėgėjai) mėgsta išlenkti ir taurelę. Taigi kartą, kai vieno laivelio įgulos nariai tuštino buteliuką, vienas iš kompanijos dalyvių sumaišė užkandą - išgėręs stikliuką iš šalia stovėjusios skardinės pakabindavo po šaukštą "dzikų". Vėliau jis vyrams skundėsi, jog burnoje kažkas šliaužioja, tačiau šie buvo įsitikinę, jog vyrukas tiesiog padaugino alkoholio. Tikrai išaušus rytui paaiškėjo, jog nėra ką kabinti ant kabliukų...
Paprastai žvejai į jūrą moterų neima - jos turi laukti krante. Tai simbolizuoja ir visų poilsiautojų bei vietinių Šventosios gyventojų pamėgta daili skulptūra "Trys mergelės"... Beje, šalia jų pasimatymus savo mylimosioms dažnai skiria romantikos ištroškę įsimylėjėliai...
Šiemet pajūryje mažai lijo, Šventosios upė gerokai išseko, todėl žvejams tenka gerokai pasidarbuoti, kol ištempia savo valtis į jūrą. Beje, žvejai su malonumu mini istorinius faktus, jog 1698 metais Šventajai buvo suteiktas miesto vardas ir herbas - tristiebis burinis laivelis mėlyname fone. Ji turėjo ir savo uostą. Tačiau tai nepatiko Liepojai ir Klaipėdai, todėl konkurentai paslapčia Šventosios žiotis užvertė akmenimis. Kai kurie akmenys išlikę iki šiol. Praūžus audroms, kuomet bangos išplauna pakrantės smėlį, čia gyventojai randa ne tik gintaro, bet ir įvairių šalių monetų (pasitaiko ir sidabrinių). O kartą vienas žvejys aptiko... žandikaulį su auksiniu dantimi...
Na, o pastaruoju metu Šventosios žvejus labiausiai piktina paplitę vėžiagyviai, kuriuos, kaip manoma, Baltijos jūroje "pasėjo" prieš maždaug šešerius metus iš Graikijos atplaukęs tanklaivis. Smulkūs vėžiagyviai (lotyniškai vadinami "sarkofagis pengoj") lyg koks molis aplimpa tinklus, kuriuos vėliau labai sudėtinga išvalyti. Jie itin sparčiai dauginasi esant šiltam orui. Matyt, žvejai ne be reikalo juos praminė Baltijos suskiais...
