Irena ZUBRICKIENĖ
- Kai laidojome Eitėlę ir su visa laidotuvių procesija vykome į kapines pro pakelę, kurioje radome mūsų mergaitės negyvą kūną, aš labai norėjau, kad toje vietoje stabtelėtume ir tyliai pabūtume, bet organizatoriai patarė to nedaryti. Jie netgi sakė, kad sustodami mes pagerbtume ne Eitėlę, o jos gyvybę atėmusį žudiką, - pasakojo Opšrūtų kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Irena Kuizinienė, prieš pusmetį staiga netekusi savo dukters Eitės ( 18 m.).
Dabar toje šiurpioje vietoje - pravažiuojančiųjų akį traukiantis ir žinančiųjų atminimą kaskart vis prikeliantis koplytstulpis, prie kurio dieną naktį dega žvakės, žydi gėlės. Iš šalies žiūrint - garbinama vieta. Ji netgi pašventinta. Kodėl artimųjų netektį išgyvenantys žmonės ženklina tragiškos žūties vietą, atnešusią skausmą, kaip joje jaučiasi, kodėl neužtenka puoselėti tik mirusiojo kapą, bandė paaiškinti keli gedulo slegiami "Akistatos" pašnekovai.
"Čia - paskutinis gyvos dukrelės atodūsis"
Marijampolės kolegijos pirmakursė Eitė Kuizinaitė pernykštį rugsėjį netikėtai tapo jai nepažįstamo žudiko, dešimtmečiu vyresnio vyro, auka. Pastaruosius penkerius metus už grotų dėl išžagintos kitos merginos praleidęs niekdarys buvo tik prieš dvi savaites sugrįžęs į laisvę. Labai simpatišką Eitę jis nusižiūrėjo, kai lemtingąją popietę važiavo tame pačiame autobuse. Iškrypėlis išlipo paskui nieko nenujautusią savo auką, nesiekęs net savo planuotos kelionės pusiaukelės. Prisivijęs merginą, pasukusią į šalutinį kelią, namų link, jis ją jėga sulaikė ir judraus Marijampolės - Prienų kelio griovyje išniekino bei pasmaugė. Jau įvyko žudiko teismas, apie jį rašėme praėjusiame "Akistatos" numeryje. Vytautas Norkus (28 m.) nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Netrukus po laidotuvių Eitės tėvas Kazimieras Kuizinas, tarsi būtų šaukiamas skausmu persunkto pykčio ar nepaaiškinamo vidinio balso, dėl nesibaigiančių ašarų sunkiai matydamas kelią po kojomis, išdraskė visas žoles ir krūmus bei iškirto medžius toje vietoje, kuri, būdama tankiai apaugusi, buvo žudiko sąjungininkė - slėpė jo nedorus veiksmus nuo prašaliečių akių. Gedintį tėvą palaikė ir kiti artimieji. Vienas pažįstamas tautodailininkas užsiminė galįs padaryti koplytstulpį, kad jis įamžintų Eitės prisiminimą. Kuizinams ši mintis patiko.
Dar nebuvo praėjęs nė mėnuo nuo Eitės nužudymo, ir koplytstulpis jau stovėjo ką tik išgrynintoje pakelės plotmėje, kiek atokiau nuo kelio. Merginos tėtis akmenimis išgrindė takelį naujojo statinio link. Netruko čia atsirasti ir gėlių bei žvakučių. Pažymėtoji vieta buvo du kartus pašventinta: vieną kartą čia apsilankė parapijos kunigas, kitą - Eitės mylimojo, tuo metu ėjusio karinę tarnybą, guodėjas - kariuomenės kapelionas.
Paminėjimai ir Vėlinės praėjo, o žvakių liepsna prie koplytstulpio neužgeso nė vieną dieną ir toliau. Važiuojant keliu sutemus, atrodė, kad prie koplytstulpio rusena amžinoji ugnis, simbolizuojanti atmintį, pagarbą. Iš tolo buvo aišku: sutvarkyta vieta nuolat lankoma. Kiek mažiau gėlių buvo gilią žiemą, kai pakelę užklojo masyvios sniego pusnys.
Kai neseniai viešėjome pas Kuizinus, pėdos koplytstulpio link išdavė, kad čia tebesilankoma. Irena Kuizinienė neslėpė: kilometrą kelio nuo namų iki gedulingosios pakelės ji nupėdinanti beveik kasdien.
- Kai tik, namuose būdama, pajuntu, kad nebegaliu iškęsti sielos skausmo ir atsikratyti įkyrių minčių, iš karto, pasiėmusi žvakę, einu prie koplytstulpio, - sakė Irena, turinti dar ir sūnų, jau sukūrusį savo šeimą ir gyvenantį atskirai. - Man toji vieta - tikrasis dukters kapas. Ten ji išleido paskutinį atodūsį, ten iškeliavo siela iš jos kūno, ten išgyventi jos paskutinieji jausmai, ten ji dar buvo gyva. Ta vieta man tokia brangi, kad galėčiau visą žemę aplinkui išbučiuoti. Einu ten nepaaiškinamos traukos vedama.
Moteris, kalbėdama apie dukterį, ašaroja iki šiol. Ji neslėpė, kad prie koplytstulpio - tinkamiausia vieta rėkte išrėkti susikaupusį netekties skausmą. Irena sakė žinanti, kad lygiai taip pat ten jaučiasi ir jos vyras.
Kuizinus jau pasiekusios kalbos, kad kai kurie kaimo žmonės skeptiškai vertina Eitės žūties vietos garbinimą - esą pagerbiamas žudikas. Ireną šios kalbos skaudina, nes moteris įsitikinusi, kad ją teisingai suprasti gali tik tas, kas išgyvena panašią tragediją. Vis dėlto Irenos širdį džiugina, kai ji, nuėjusi prie koplytstulpio, randa nežinomų lankytojų padėtų gėlių, uždegtų žvakių: esą kol žmonės čia ateina, Eitėlės atminimas gyvas net svetimųjų širdyse.
Anot Irenos, dukters nužudymą įamžinusi vieta bus puoselėjama ir toliau: seniūnijoje jai žadėjo padaryti laiptelius nuo kelio, lieptelį per griovį.
Kuizinai taip pat puoselėja ir seniūnijos centre, Igliaukoje, esantį dukters kapą, tačiau prie jo nueina rečiau nei prie koplytstulpio. Ne viena giliai tikinti moteris Irenai yra užsiminusi, kad dažnai lankyti kapavietę - vadinasi, drumsti mirusiojo ramybę. Ir pati būdama tikinti, I. Kuizinienė paiso šių nerašytų taisyklių.
Irena Kuizinienė, paklausta, ar jai nebūtų mažiau ašarų ir liūdesio, jeigu būtų pasistengusi "nematyti" dukters nužudymo vietos, sakė mananti kitaip. Toji vieta - pakeliui į namus, tad pro ją reikia dažnai praeiti - neperskrisi užsimerkęs. Esą ten kaskart akys pačios tarsi ieškote ieško dukters šypsenos, akių, rankų - nuolat iškyla šiurpus vaizdas, kai Eitė buvo tik tik surasta.
- Anksčiau ir mane stebindavo gedintys žmonės, gėlėmis ir degančiomis žvakėmis nuolat ženklinantys artimojo žūties, sakykime, tragiškos avarijos vietą - tokių yra daugybė Lietuvos pakelėse, - kalbėjo I. Kuizinienė. - Aš sakydavau, kad ta vieta turėtų būti prakeikta. Dabar man atrodo kitaip - jausmus ir veiksmus diktuoja pati širdis. Prie koplytstulpio aš nusiraminu, gyvenu šviesiomis mintimis ir džiugiais prisiminimais. Tik tamsoje man ten baisu - vis grįžta vaizdai, kai, ieškodami Eitėlės, naktį švysčiojome prožektoriais, šaukėme jos vardą, meldėme pasirodyti...
Paliktas nutrūkusio gyvenimo pėdsakas
Naujienos kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti pensininkė Albina Kemerzūnienė - irgi vaiko netektį išgyvenanti motina. Jos sūnus Vitas tapo eismo nelaimės auka - žuvo prieš 19 metų, likus vos mėnesiui iki 26-ojo gimtadienio. Žūties vietą dabar ženklina du užaugę ąžuolai. Šios vietos Albina negarbina, tačiau abejingai praeiti irgi negali, nors praėjo jau labai daug metų.
Tą šaltos žiemos vakarą Vitas, kolūkio vairuotojas, ir dar trys gerai pažįstami vyrai kolūkio pienovežiu važiavo iš darbo į namus. Vitas buvo keleivis. Pusiaukelėje pienovežis staiga susidūrė su didžiule krovinine mašina. Kaip tuokart nustatyta, tragediją prišaukė slidus žiemos kelias ir vairuotojų neapdairumas. Nuo smūgio atsidarė pienovežio durelės, ir Vitas bei jo bendraamžis bičiulis Gintautas Malžinskas iškrito iš mašinos. Abu vaikinai, patekę po ratais, žuvo. Pienovežio vairuotojas nepatyrė jokių sužalojimų, o trečiasis keleivis - menkus.
Netrukus po laidotuvių žuvusiųjų draugai ir artimieji įvykio vietoje pasodino keturis ąžuoliukus - keturių jaunų vyrų nelaimės amžiną atminimą. Gėlėmis ir žvakėmis sodinukai nebuvo apstatyti, tačiau visi žinojo, kokia jų prasmė.
Netrukus kolūkio technika, valdoma abejingų žmonių, visus keturis ąžuoliukus sunaikino - toje vietoje traktorininkai neapdairiai vykdė savo užduotis. Vito draugai tokį kolūkiečių elgesį priėmė kaip skaudų akibrokštą, todėl skubiai pasodino naujus ąžuoliukus ir buvo ryžtingai pasiruošę kovoti iki savo trokštamos pergalės, jeigu vėl atsirastų vandalų. Šįkart vyrai pasodino tik du medelius, nes jau sklandė kalbų, kad keturi pasodinti ąžuoliukai neva gali tragiškai nulemti likusių gyvų dviejų vyrų esą "užprogramuotą" ateitį. Beje, po metų tragiška lemtis iš tiesų pasiglemžė minėto pienovežio trečiojo keleivio gyvybę - jaunas vyras žuvo važiuodamas motociklu...
Šiandien tie du ąžuoliukai - jau tikri ąžuolai, tapę savotišku paminklu. Kaime net ir jaunieji gyventojai žino, kada ir kodėl jie buvo pasodinti. Gedinti motina Albina Kemerzūnienė prie ąžuolų nerymo, lemtingos vietos netvarko ir nepuoselėja. Moteriai mieliau ir svarbiau pabūti prie sūnaus kapo kapinėse.
- Tačiau kai kartais tenka praeiti pro tuos ąžuolus, aš visada sudrebu, tarsi mane kas kratytų, - atviravo Albina. - Persmelkia siaubingi prisiminimai, pamąstau, koks dabar būtų mano Vitas - jau 40-metis, apgailiu, kad žuvo net šeimos nesukūręs. Prie ąžuolų nesimeldžiu už sūnaus vėlę - tai darau namuose ar bažnyčioje, kapinėse. Užaugę medžiai man tik skaudžiai primena, kiek daug laiko jau praėjo nuo tos baisios dienos.
Albina patikino, kad laikas nesumažino netekties skausmo - su juo tik susigyventa. Tragedijos vietoje augančius ąžuolus Albina vertina kaip paliktą amžiną pėdsaką, simboliškai liudijantį jos sūnaus ir kito žuvusio vyro buvusį itin trumpą gyvenimą.
"Tegul lieka kaip liūdnas istorijos faktas"
Vasarą bus 14 metų, kai Marijampolės miesto pakraštyje, kelio į Vilkaviškį pirmajame kilometre, ties posūkiu į naująsias miesto kapines, įvyko kraupi avarija, akimirksniu nusinešusi aštuonių vyrų gyvybes. Visi jie - tuometiniai Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos kariai, saugoję Marijampolės kalėjime tuo metu kalėjusius nuteistuosius.
Lemtingąją naktį apie 60 kareivių dalyvavo specialiosiose taktikos pratybose - tuo metu ėjo užmiesčio kelkraščiu. Staiga į pėsčiųjų koloną įsirėžė lengvasis automobilis VAZ, kuriuo į Marijampolę iš Vilkaviškio važiavo pavargęs ir girtas 30-metis marijampolietis. Manoma, kad jis buvo užmigęs prie vairo. Be aštuonių žuvusiųjų, dar 28 vyrai buvo sužeisti.
Netrukus po žuvusiųjų laidotuvių į tragedijos vietą buvo atgabentas nemažas akmuo. Pulko vadų sumanymu, jis turėjo įamžinti aukų atminimą. Po to kilo ir mintis iškalti žuvusiųjų pavardes ant akmens, nurodyti gimimo ir mirties datas. Tragediją liudijančia vieta ėmė rūpintis vienintelio iš visų žuvusiųjų marijampoliečio tėvai Marija ir Vytautas Žideckiai. Jų sūnus Eugenijus Žideckis (33 m.) tuo metu buvo eilinių karių būrio vadas. Žuvę septyni kareiviai tarnauti buvo atvykę iš Biržų, Molėtų, Panevėžio, Raseinių, Šilalės ir Švenčionių rajonų. Vaikinams tada tebuvo 19 - 20 metų.
- Niekada negarbinome šios vietos, kurioje mūsų sūnūs padėjo galvas, tačiau visada su vyru stengėmės, kad ji būtų tvarkinga, iš tolo šviestų gėlėmis, - pasakojo Marija Žideckienė (78 m.). - Iš pradžių čia kasmet vykdavo pulko organizuoti rimti renginiai - nauji kareiviai sužinodavo, kas įvykę, pagerbdavo žuvusiųjų atminimą.
Vėliau buvo nutarta iškilmingus renginius tragiškos žūties vietoje organizuoti kas penkerius metus. Kitų metų liepą sukaks jau 15 metų nuo tragedijos. M. Žideckienės teigimu, bendras netekties skausmas suartino visus žuvusiųjų artimuosius - paminklas tapo pagrindine vieta, kurioje jie gali susitikti, pasikalbėti, vienas kitą paguosti, todėl ir yra reikalingas.
Pastaruoju metu poniai Marijai dėl sveikatos vis sunkiau prižiūrėti garsiąją žūties vietą. Moteris daugiau dėmesio skiria tik sūnaus kapui senosiose Marijampolės kapinėse. Jai džiugu, kad prie Eugenijaus kapo kartais atsiranda netikėtų puokščių ir žvakių. Marija žino: pulko vadovybė vis dar neužmiršta žuvusiųjų.
- Galiu tik pasidžiaugti, kad neapleistas ir įvykio vietą ženklinantis paminklas, - sakė Marija. - Prie jo nuolat pamerkia gėlių pro šalį į kapines einančios moterys - vienos pažįstamos, kitos gal ir ne. Ta vieta ir man, ir kitiems - tai liūdnas istorijos faktas. Lai atmintis apie jį išlieka būsimoms kartoms.
"Visokie paminklai - tai tik sielvarto kalba"
Didžiulę gyvenimo patirtį turintis marijampolietis kunigas Juozas Barkauskas, neseniai paminėjęs 50-ąjį savo kunigystės jubiliejų, linkęs atitraukti netektį išgyvenančius žmones nuo tų vietų, kuriose nutrūko žmogaus gyvenimas, nes tų vietų puoselėjimas esą tikrųjų vertybių pamynimas.
- Ar ne prasmingiau būtų ateiti į šventų Mišių auką, prisiminti mirusįjį, pasimelsti, pamąstyti... - kalbėjo kunigas. - Meilė amžinybėje ir Dievuje gedinčiųjų širdį jungia su mirusiais. Visokie paminklai - tai tik sielvarto kalba, naujovių ieškojimas. Tikroji vertybė - tai gyvas ryšys ir išlikęs bendravimas su mirusiaisiais. Tai daroma per Dievą.
Dvasininkas teigė suprantąs gedinčiųjų sielvartą ir netekties skausmą, tad negalįs užgauti žmonių, kurie po tragedijos jau kažkaip pažymėjo, įamžino nelaimės vietą. Jis linkęs patarti ir kitiems, kad gedinčiųjų elgesį, siekiant įamžinti mirties vietą, gerbtų, tik, progai pasitaikius, atsargiai primintų, kur glūdi esmė. Anot kunigo, jeigu jau ignoruojamos tikrosios vertybės, tai esą garbinti bei puošti gėlėmis reikėtų ir ligoninių palatas, kur mirė artimas žmogus, arba leistis į vandenynus, prarijusius ne vieną gyvybę, eiti į sugriuvusius namus, tapusius žmogaus žūties vieta.
- Gerai, kad prisimename, kur ir kaip nutrūko artimojo gyvybė, tačiau tos vietos garbinimas - tai žingsniai tolyn nuo tikrovės, - įsitikinęs kunigas J. Barkauskas. - Miręs žmogus palaidotas kapinėse - amžinajame mirusiųjų mieste. Geriau ne žūties vietą garbinti, o pabūti prie kapo. Nutoldami nuo esmės, nutolstame ir nuo ryšio su mirusiaisiais. Apskritai mirusiųjų pagerbime, mano nuomone, pastaruoju metu yra vis daugiau lėkštumo, paviršiaus. Kita vertus, jeigu gedinčiajam žmogui jo mintys ir šių minčių diktuojamas elgesys padeda nusiraminti, negalime to iš jo atimti.
Savavališki statiniai draudžiami
Žvakėmis, gėlėmis ar įvairiais statiniais ženklinamos tragiškosios vietos, kai jos yra judriose pakelėse, rūpi ir Viešosios policijos (anksčiau vadintos Kelių policija) pareigūnams. Šie baiminasi, kad sudominusios išpuoštos pakelės neatkreiptų per didelio važiuojančiųjų dėmesio ir neįvyktų nauja tragedija.
Kaip "Akistatai" sakė Marijampolės viešosios policijos Eismo priežiūros poskyrio vyresnysis specialistas Svajūnas Martinkėnas, savavališki statiniai pakelėse yra draudžiami ir įstatymais (Statybos įstatymas, Kelių įstatymas). Įvairių paminklų, kryžių, simbolių, reklamos stendų statyba vadinamojoje kelio apsaugos zonoje (abipus kelio) galima tik ją suderinus su atitinkamomis institucijomis. Štai prie itin judrių magistralinių kelių įvairūs statiniai galimi tik tada, kai jie nutolę nuo kelio briaunos per 70 metrų. Prie vadinamųjų krašto kelių statiniai nedraudžiami tik už 50 metrų abipus kelio briaunų. Kelio apsaugos zona abipus rajoninių kelių yra mažesnė - 20 metrų, abipus vietinės reikšmės kelių - 10 metrų. Anot S. Martinkėno, dauguma žmonių, kurių darbai ir interesai nesusiję su minėtais įstatymais, šių reikalavimų nežino, o jeigu ir žino, tai, iškilus problemai, atkakliai tikina nežinoję.
- Taip ir sukamės tokioje teorijos ir praktikos karuselėje, - teigė S. Martinkėnas. - Statiniai pakelėse dygsta ir dygsta. Jeigu tai vairuotojų dėmesį atitraukiantis reklamos stendas, mums painformavus, atitinkamos institucijos tuoj jį išvers, išmontuos. O nugriauti žmonių gedulo simbolį - kryžių, koplytstulpį, kurie neretai būna dar ir pašventinti - nei mums, nei kelininkams rankos nekyla. Gerai, kai žmonės tuo nepiktnaudžiauja.
Nors pareigūnas pripažino, kad masyvūs, išpuošti statiniai pakelėse ir yra padidinto pavojaus šaltinis, blaškantis vairuotojų dėmesį, tačiau teigė negalįs prisiminti konkretaus atvejo, kai po avarijos kaltasis vairuotojas būtų tikinęs, jog "žioplį pagavo" akis nukreipęs į jį sudominusį pakelės statinį.
- Tereikia vadovautis protingumo kriterijais, ir daugelio problemų nebus, - optimistiškai kalbėjo S. Martinkėnas, vertindamas gedinčiųjų norą vienaip ar kitaip paženklinti žuvusio ar nužudyto artimojo mirties vietą.
