Sigitas STASAITIS
Neseniai "Akistatos" korespondentą pasikvietė pažįstamas kaimo klebonas. Ne, ne sakramento ar išpažinties. Galima sakyti, jog tai kunigas korespondentui atliko išpažintį. Tik ne apie nuodėmes, o apie savo bėdas - šiandien kaimo klebonui darosi vis sunkiau išgyventi.
Buvo prestižinė profesija
- Kitados užtekdavo pasakyti, kad tarnauji klebonu, ir pašnekovas nebeklausdavo, kaip sekasi, pats suvokdavo, jog gyveni gerai, - taip savo nelinksmą pasakojimą pradėjo kunigas. - Iš vyresnių kolegų esu girdėjęs, kad tarpukariu Lietuvą valdant krikdemams, Vyriausybė klebonams net kurį laiką mokėjo solidžias algas. Žodžiu, tarpukariu Lietuvoje kunigo profesija buvo viena iš prestižiškiausių.
Pasak dvasininko, ir sovietmečiu, po J. Stalino mirties, religingiesiems SSRS piliečiams bei Lietuvos kunigams gyventi tapo vėl pakenčiama. Nors stojančiuosius į Kunigų seminariją jaunuolius valdžia kaip įmanydama spaudė pasirinkti pasaulietišką profesiją, jėga grūdo į armiją ir beveik jėga - į komjaunimą, tikrą ganytojo pašaukimą turėję jauni vyrai, dvejus metus atvargę armijoje eiliniais, sėkmingai mokydavosi seminarijoje.
- Sovietmečiu aš, pradedantis kunigas, tarnavau vienoje Kauno bažnyčioje. Nepatikėsite - per sekmadienį parapijiečiai suaukodavo iki 1 000 rublių, o per religines šventes - dar daugiau. Tai buvo didžiuliai pinigai.
Komunistai prisiminė religiją
Pasak klebono, sovietmečiu kunigo tarnystė kaimo bažnyčioje taip pat nebaugino. Mat daugelis religingų miestiečių krikšto, santuokos sakramentų ar užsakyti šventų Mišių vykdavo į kaimus - toliau nuo pažįstamų akių. Kaimų klebonai mielai priimdavo atvykėlius, laimindavo ir šventindavo nelįsdami į "dūšią" su į nepatogią padėtį statančiais klausimais - kada besituokiantieji paskutinį kartą ėjo išpažinties ar kaip moka poterius. Laimingi, kad kaimynams ir bendradarbiams nežinant gavo "šliūbą" ar pakrikštijo vaiką, atvykėliai dosniai pildė kaimo bažnyčių aukų dėžutes. Ir visi buvo patenkinti, nes paaukota dešimtis kita rublių tuomet buvo nemaža suma.
Atsikovojant Nepriklausomybę bei pirmaisiais jos metais visuomenė plūstelėjo į bažnyčias. Net kompartijos sekretoriai su A. M. Brazausku priešakyje. Suremontuotos ir atidarytos sovietmečiu sandėliais paverstos bažnyčios, užsimota pastatyti naujų. Kuo daugiau. Kuo didesnių.
- Pamenu, gal 1992-aisiais kalbėjau su į Lietuvą užsukusia delegacija iš Vokietijos katalikų bažnyčios, - toliau prisiminimais dalinosi dvasininkas. - Jie stebėjosi, kokias milžiniškas bažnyčias renčiame mažuose Elektrėnuose, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tuomet svečius skubėjome patikinti, kad parapijiečiai bažnyčias tikrai išlaikys. Dabar nebūčiau toks garantuotas...
Tenka tarnauti ir nemokamai
Liūdna veido išraiška pavartęs lėšų apskaitos knygas, klebonas taria:
- Nerašykit mano pavardės, o aš skaitytojams papasakosiu, kokia šiandien skalsi kaimo klebono duona.
Žmonės kažkodėl klaidingai galvoja, jog viskas, kas paaukojama bažnyčiai, byra į kunigo kišenę, užmiršdami, kad pinigai iš bažnyčios aukų dėžutės - parapijos reikmėms. Kunigo pajamas sudaro aukos už pašventinimus, krikštus, jungtuves, laidotuves. Didžiausios klebono pajamos - kalėdojant, tačiau beveik niekas nežino, kad kunigas pasiima tik pusę padovanotos sumos. Likusi pusė vėlgi eina į parapijos kasą.
- Kartą dėl to net nukentėjau, - juokiasi. - Atvykę manęs pasveikinti bičiuliai pranešė nutarę dovaną įteikti grynaisiais, kuriuos sumetė į... bažnyčios aukų dėžutę. Taip ir liko mano dovana parapijai, nes tai tas pat, kaip sveikinant virėją jai skirtus dovanų pinigus įnešti į įmonės kasą.
Dažnai žmonės klausinėja - kiek aukoti. Yra tvarka, vyskupijose viskas apmąstyta: pavyzdžiui už laidotuves imti iki 100 litų, už Mišias - perpus mažiau. Tačiau kas iš to - dažnai kaimo žmogus ateina rankoje suspaudęs paskutinę dešimtinę. Aš neatstumiu, priimu bet kokią nuoširdžią auką ir viską atlieku kaip priklauso. Neseniai mano kaimo girtuokliai pasigimdė eilinį vaiką. Ką gi, ir vėl pakrikštijau už ačiū - naujagimis juk nekaltas, kad tėvai laka...
Išduosiu dar vieną mažą paslaptį - jei per dieną aukoju vienerias Mišias, jas užpirkusiojo žmogaus auką pasilieku visą. Na, o jei tą pačią dieną užsakomos kelerios Mišios - užmokestis klebonui tenka tik už vienerias - likusios aukos atitenka vyskupijai. Tačiau nebeatsimenu, kada aukojau daugiau nei vienerias. Jei per savaitę mano kaime niekas nemiršta, sekmadienį bažnytėlėje ir vėl matysiu 6-9 senukus...
Rublių daugiau nei litų
Tai dar ne visos kaimo klebono bėdos.
- Tuoktis ir krikštyti vaikų kaimiečiai pamėgo važiuoti į didmiesčių bažnyčias, kurios didingesnės, ten jie pasidaro gražesnių nuotraukų, jiems pagaliau pati kelionė miestan - pramoga. Aukos tada, žinoma, atitenka kolegoms iš didmiesčio...
Prieš 6-8 metus mes, kunigai, buvom socialiai neapdrausti - reikėjo mokėti už gydymą, pensijos negaudavome. Dabar valstybės mus draudžia minimaliai bazinei, berods, 135 litų pensijai. Pastaruoju metu padaugėjo nusenusių, ligotų kunigų, kurie iš tokios pensijos neišgyvena. Tad mes, dar tarnaujantys kunigai, kas mėnesį į specialų fondą vyskupijoje metame po 200-400 litų savo vyresniems ir ligotiems kolegoms išlaikyti.
Pernai savo bažnytėlėje sutuokiau 9 poras, - vartydamas apskaitos knygas suskaičiuoja kunigas. - O štai sovietmečiu per metus - net iki 34! Sovietmečiu žmonės rublių paaukodavo daugiau nei dabar litų. Kasdien mano kaime kas nors užpirkdavo Mišias!
Baigėsi 2004-ieji. Visas mano metų pajamas padalinau iš mėnesių skaičiaus. Išėjo, kad mano mėnesio vidutinė "alga", įskaitant ir kalėdojimo aukas, - 620 litų. Supraskit, aš niekam pretenzijų nereiškiu, tačiau jei gyvenimas nepagerės, reikės arba parapijoje įsivesti tikintiesiems mokestį, arba prašyti vyskupo, kad perkeltų į turtingesnę parapiją,
Daug kur įteisintas mokestis
Po tokio nelinksmo pokalbio "Akistatos" korespondentas nuvyko į Šiaulių rajoną pas Pakapės kleboną Joną Bagdoną.
- Aš bijau su spauda kalbėti, - prisipažino kunigas. - Galiu tik patvirtinti, jog jums pasakodamas mano kolega spalvų nesutirštino. Štai man skirta Kiaunorių parapija labai maža, tai klebonauju dar ir Pakapės kaime, ir Rėkyvoje prie Šiaulių. Pažiūrėkite, kokia mano klebonija - supuvęs begriūvantis prieškario pastatas, tad - ačiū valdžiai - klebonijai skyrė buvusio vaikų darželio pastatą. Mano pajamos tokios, kad pernai vasarą Palangoje galėjau pailsėti vos porą dienų. Didžiausias mano asmeninis turtas - 1987 metų lengvasis automobilis "VW Passat", kuriuo lekiu per 3 bažnyčias. Šiandien kaimo klebonui privalu būti ir už ūkvedį - mąstyti, kaip pajamų beveik nesurenkančiose parapijose išlaikyti vargonininkus, kaip remontuoti bažnyčias, jų turtą, kaip užmokėti už elektrą, telefoną, skalbimą.
Kai kurių parapijų tarybos įvedė mokesčius. Pavyzdžiui, Gruzdžiuose (Šiaulių r.) tarybos nuo kiekvieno tikinčiojo renka po litą už kiekvieną savaitgalį. Panašus mokestis jau senokai įvestas Kelmėje, Tytuvėnuose, Radviliškyje, Liškiavoje - jau daug kur. Nemakščiuose, žinau, parapija rinko po 300 litų nuo šeimos bažnyčios statybai užbaigti. Ir nieko, pasaulis nesugriuvo. Aš iškėliau panašų pasiūlymą rinkti panašaus dydžio mokestį parapijai, tai Šiaulių žurnalistai mane užsipuolė, jog aš "Ameriką darau". Lyg būčiau sau pinigų prašęs.
Verslas - laidoti žmones
"Akistatos" korespondentui nepavyko prakalbinti nė vieno didmiesčio klebono - visi kažkodėl itin baikštūs ir nekalbūs. Vienas kunigas tik pripažino, kad mieste iš tikro būna daugiau suteikiama sakramentų ir paslaugų, tačiau žymiai daugiau sumokama ir vyskupijai.
- Sovietmečiu būčiau žmogų įžeidęs, jei vienerias Mišias būčiau paaukojęs už kelis mirusiuosius, - pripažino vienas Šiaulių dvasininkas. - Dabar populiarios sudėtinės Mišios. Žinote, kaip tokias vadina aštrialiežuviai? Ogi pageidavimų koncertu...
- Miestų parapijos, jei gauna daugiau pajamų, daugiau prisideda išlaikant ir vyskupijas, prie kurių dar veikia ir katechetiniai, ir jaunimo, ir šeimos centrai. Tai ne viskas - reikia padėti išlaikyti ir seminarijoje studijuojančius klierikus...
Miestų bažnyčios pajuto pajamas - prie bažnyčių atidaromi laidojimo namai, prekiaujama karstais, žvakėmis, kryžiais bei visa kuo, kas tik reikalinga paskutinei kelionei. Naujojoje Akmenėje dėl to jau keleri metai kyla verslo konfliktas.
Klebonas deklaruoja lygybę
Per mėnesį 15 000 gyventojų turinčioje Naujojoje Akmenėje, įskaitant ir registruotuosius seniūnijoje, miršta 15-16 piliečių. Kol mieste buvo vieninteliai Onos Vaišnorienės laidojimo namai, tiek numirėlių kaip tik užteko jos verslui išsilaikyti. Tačiau apie 2003-iuosius buvęs Naujosios Akmenės kunigas Julius Meškauskas paskatino iniciatyvą - dar vieneri laidojimo namai, V. Trepšo įmonė, buvo atidaryti bažnyčios pastate. O. Vaišnorienė ėmė bėdotis, kad bažnyčios kunigai - buvęs J. Meškauskas, o dabar ir Vytautas Petrauskas - ragina parapijiečius artimuosius šarvoti tik "bažnytinėje" V. Trepšo įmonėje. Klebonas V. Petrauskas "Akistatai" O. Vaišnorienės kaltinimus paneigė. Jis paaiškino, kad yra pasiruošęs mirusį kataliką palydėti deramai ir vienodai, nesvarbu, kur jis pašarvotas.
- Pagal vyskupijos nurodymus, mes mirusįjį palydime prie kapo duobės, o užsukti į šarvojimo sales ne visada turime laiko ar galimybių, - kalbėjo griežtomis pažiūromis garsėjantis klebonas. - Štai neseniai salėje prie bažnyčios buvo pašarvoti nekatalikiškai gyvenę du vyrai, tai mes pas juos į šarvojimo vietą nėjome.
Jau treti metai tris kartus daugiau mirusiųjų šarvojama bažnyčioje, o ne pas O. Vaišnorienę, kuri bėdojasi dėl gresiančio bankroto. V. Petrauskas aiškina, jog nesikiša į privatų verslą, o mirusiojo artimieji patys renkasi, kur šarvoti.
Kunigas plovė milijonus?
Žymiai geresnį būdą užsidirbti pinigų buvo sugalvojęs Biržų šv. Jono krikštytojo parapijos klebonas Dalius Tubys (40 m.). Tiksliau, ne jis, o vaistinių verslo savininkai. Įstatymus puikiai išmanantys verslininkai išmąstė, kaip įmanoma išplauti pinigus, tai yra nuo uždirbtų 5,58 milijono litų išvengti beveik pusantro milijono litų mokesčių valstybei! Mat labdarai skirtos lėšos neapmokestinamos, o pagal įstatymą vien primityvias pajamų knygas vedantis bažnyčios klebonas neprivalo niekam atsiskaityti už jam paaukotas lėšas.
Pareigūnai išsiaiškino, jog Kaune registruota farmacijos įmonė "Litfarma ir partneriai" Biržų šv. Jono krikštytojo parapijos klebonui D. Tubiui pernai paaukojo net 5,5 milijono litų auką. Spėjama, jog kunigas atliko tik tarpininko vaidmenį, tokių pinigų ir akyse nematė, tačiau melagingai pasirašė tokią auką gavęs.
Nei dekanatas, nei Panevėžio vyskupija apie milijoninę labdarą nieko nė girdėti negirdėjo, o Biržų šv. Jono krikštytojo bažnyčioje jokie dideli darbai neatlikti, spėjama, kad iš tikro jokie milijonai bažnyčiai nebuvo paaukoti. Taip pat yra manančiųjų, kad klebonui už paslaugą buvo atlyginta nauju 60 000 litų kainuojančiu automobiliu "Mazda 6".
Kaip ten bebuvę, nei bendrovės "Litfarma ir partneriai" vadovai, nei kunigas D. Tubys nieko apie per jų rankas keliavusius paslaptingus milijonus neprisimena ir nenori prisiminti.
Nebeliko vertybių
Atėjo laikai, kai nebėra nieko pastovaus. Kitados Lietuvoje kunigas buvo kone prestižiškiausia profesija. Nesvarbu, kad kunigas negali turėti šeimos, negali užsiimti verslu, jį kontroliuoja ir dekanatas, ir vyskupija, o rimčiau prasižengus laukia bažnytinis tribunolas - stojančiųjų į Kunigų seminarijas netrūkdavo.
Ne vienas kunigas "Akistatai" pripažino, kad dabar jau trūksta.
Visi kunigai atsidusdami pripažįsta dar liūdnesnį faktą - retėja ir ištikimiausių tikinčiųjų gretos. Vyresnės kartos katalikai, giliai tikėję širdimi, o ne vaidyba, nuolat lankę bei rėmę mylimą bažnyčią, po vieną išeina į geresnį pasaulį.
Autoriaus nuotr.
Naujosios Akmenės O.Vaišnorienės laidojimo namai, pasak jų savininkės, dėl nesąžiningos klebono agitacijos vos išsilaiko.
(N-Akmen-1; N-Akmen-2)
Naujosios Akmenės bažnyčioje atidaryti laidojimo namai padeda išlaikyti didžiulę, dar nebaigtą bažnyčią.
(N-Akmen-4; N-Akmen-6; N-Akmen-7).
Pakapės kaimo klebonijos pastatas - avarinis. Tokių varganų klebonijų kaimuose - nemažai.
(Pakape-08; Pakape-10).
