Mantas LIDEIKIS
Panevėžio rajono Liberiškių kaimo gyventojai Konstancijai Mataitienei likimas labai nemielas. 79 metų moteriškę į senatvę jis pradėjo bausti tarsi už baisiausias gyvenimo nuodėmes. O visos "nuodėmės" tikriausiai tik tokios, kad senolė kaime gyvena, kad didesnio gudrumo gyvenime neįgijo.
Vos prieš mėnesį Panevėžyje įvyko teismas, kuriame buvo nuteistas toks Mazgaigalos kaimo gyventojas Aleksandras Kuodis (59 m.). Šis vyras atsakė už tai, kad dar šių metų balandžio 3-iąją per išgertuves peiliu mirtinai sužalojo Konstancijos sūnų Stasį Mataitį (50 m.). Žaizda buvo ypač pavojingoje vietoje, kirkšnyje. Vyriškis nukraujavo per keletą minučių.
Bylą išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas nustatė, kad tos dienos vakare, apie 23 valandą, apsvaigęs nuo išgerto alaus ir susiginčijęs su Stasiu, A. Kuodis peiliu dūrė sugėrovui į dešinę koją. Viskas įvyko nužudytojo kaimynystėje gyvenusio Virginijaus Strigo (36 m.) pastogėje.
Aleksandras teisėjus bandė įtikinti, kad jis nenudūręs Stasio tyčia, mat jiedu draugavo jau daugiau kaip 20 metų ir niekuomet nesipykdavo. Tačiau šių įvykių liudytojas V. Strigas teisme aiškino, jog A. Kuodis jau atėjo į jo namus neblaivus. Ten jie gėrė alų, o vėliau šeimininkas nuėjo pas kaimyną ir pavadino jį prie alaus, jei šis atsineš užkandos ir cigarečių. O netrukus tarp jau įkaušusio Stasio ir Aleksandro kilo ginčas, prisimintos kažkokios senos nuoskaudos ir taip toliau. Ginčo įkarštyje A. Kuodis iš už bato aulo išsitraukė peilį. Tuomet šeimininkas paprasčiausiai paspruko į kitą kambarį, o grįžęs atgal jau rado kruviną Stasį begulintį ant grindų. A. Kuodis ramiausiai sėdėjo už stalo.
Anksčiau A. Kuodis jau ne kartą buvo teistas - už pabėgimą iš sovietinės armijos, ginklo laikymą, vagystę. Nors jo teistumai jau ir išnykę, tačiau ramus nebuvo, nesyk baustas administracine tvarka, gerai žinomas Naujamiesčio nuovados pareigūnams. Kalėjimuose praleidęs beveik pusantro dešimtmečio.
Tardamas paskutinį žodį jis atsiprašė nukentėjusiosios K. Mataitienės. Teismas ir skyrė tiek, kiek prašė prokuroras - 10 metų nelaisvės. Taip pat A. Kuodis turės K. Mataitienės patirtus 2465 litus Stasio Mataičio laidotuvių išlaidų.
Sūnaus žudikas atsiprašė. O štai ją apgavusi moteriškė tyli. Sukčiuvienė pasinaudojo Mataitienės bejėgiškumu, sutrikimu ir pasimetimu. O buvo taip.
Netrukus po sūnaus laidotuvių pas K. Mataitienę atvyko simpatiška ir žvitri moterėlė. Ji pareiškė esanti banko darbuotoja ir pasakė, kad banko skyriuje Panevėžyje yra likę pinigų, pervestų iš tų laikų, kai jos sūnus Stasys dirbo Kėdainių trąšų gamykloje. Jei toji "darbuotoja" ir buvo pasakiusi savo vardą ar pavardę, senutė jo tiesiog neįsidėmėjo.
Jai įtarimų nesukėlė net ir tai, kad sūnus jau seniai nedirbo Kėdainiuose - pastaruoju metu gyveno tik iš jos pensijos ir to, ką duodavo nedidelis ūkis. Taip pat nekilo įtarimų ir dėl to, kad už paslaugą, kuria neva bus padėta atgauti sūnaus pinigus, viešnia paprašė nei daug, nei mažai - 380 litų honoraro. Tiek Konstancija turėjo. Piniginėje turėtus apie 400 litų moteriškė patikliai įteikė banko "darbuotojai", mat tikėjosi tą pačią dieną parvykti su gerokai didesne suma pinigų. Mat "bankininkė" ją pasivadino tuoj pat keliauti į Panevėžį ir pasiimti pinigus nedelsiant.
Kol senolė ruošėsi, viešnia išsiklausinėjo, kaip jai sekasi gyventi, ar greitai gaus pensiją ir ar didelė toji pensija. Taip pat daugelį kitų dalykų, kurių patikli kaimo moterėlė nė nemanė slėpti. Neturinčiai su kuo pasišnekėti vienišai močiutei iš pažiūros nuoširdi ir maloni pašnekovė atrišo liežuvį.
Netrukus abi autobusu nuvyko į miestą. Čia prie banko skyriaus "bankininkė" staiga prisiminė, jog dar nepietavusi, ir pasakė greitai užbėgsianti užkąsti, o Konstancijai patarė užeiti ir jos palaukti skyriuje. Tiek senolė "geradarę" ir bematė, tuo tarpu tikrieji banko darbuotojai gerokai nustebo dėl to, kad čia turėtų būti kažkokios jos sūnaus santaupos. Tuomet ir pradėjo aiškėti, jog jau ir taip netektį patyrusią moterėlę nuskriaudė ir pasišaipė. Kaip tik banke tuo metu atsitiktinai buvęs policijos pareigūnas senutę tegalėjo tik užjausti ir patarti parašyti pareiškimą. Tuo tarpu beširdė sukčiuvienė ramiausiai džiaugėsi laimikiu - 400 litų ant kelio nesimėto. Tačiau jie nesimėto ir neturtingų pensininkų namuose. Bet, kaip sako patarlė, sotus alkano neatjaučia.
