Keturi nuteistieji kalėti iki gyvos galvos kreipėsi į laidą "Atleisk" - neva gailisi dėl įvykdytų žmogžudysčių ir norėtų atsiprašyti. Susirinkę Lukiškių kalėjimo vadovaujantieji darbuotojai, pasikvietę psichologą ir kitus autoritetus, svarstė, ką reiktų su tais prašytojais daryti. Jų pokalbio ir svarstymų man tiesiog buvo juokinga klausytis. Kokie jie visi man pasirodė naivuoliai. Jei aš būčiau žudikas, prisižiūrėjęs "Atleisk" laidų būtinai prašyčiau atleidimo, tik dar graudžiau negu jie, nes prašydamas žinočiau, kad nieko nepralošiu, vien iš įdomumo ir tingiam gyvenimui paįvairinti. Galvočiau, o gal kas nors ir pasiseks?
Sakykim, kad jie tikrai, rimtai norėtų už savo kaltę atgailauti, tai pasiūlykite jiems, kad nors truputį atgailavimu išpirktų savo kaltes. Mūsų ligoninėse yra daug beviltiškų ligonių, nesulaukiančių inkstų, akių ar kitų organų donorų. Tegu tie atgailaujantieji pasiūlo jiems savo inkstą, akį ar dar ką nors, kad tik geras žmogus nemirtų, tada bent truputį gal ir būtų galima patikėti nuoširdumu.
Sovietų okupacijos metais nuteistuosius mirties bausme veždavo į urano kasyklas, kur jie galėdavo išgyventi iki 2 metų ir per šį laiką padirbėti naudingą darbą. Lietuvoje tokių kasyklų nėra. Tad kodėl mes turime juos, tinginius, maitinti, kai tuo metu ne vienas pensininkas badauja? Kadangi pas mus mirties bausmė panaikinta, reikia sudaryti sąlygas, kad jie greičiau nusibaigtų. Pavyzdžiui, prirakinti grandinėmis ir tegu tąso akmenis ar dirba kokį naudingą darbą. Neišdirbs normos - neduoti valgyti. Tegu badauja - greičiau nusibaigs. O dabar prisižiūri televizorių ir gyvena ne blogiau negu sąžiningas bedarbis ir dar atleidimo prašo. Jokio atleidimo žudikams neturi ir negali būti. Tegu jie greičiau išeina Anapilin ir ten savo aukų prašo atleidimo.
Juozas Katinas, Molėtų raj.
