Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Meilės trikampio aukos
Deja, tokių skaudžių istorijų, kuomet tarsi atsibudęs iš slogaus sapno ir suvokęs, jog atimdamas gyvybę artimiausiam žmogui padarė nepataisomą klaidą, žmogus spontaniškai pakelia ranką prieš save, pasitaiko ne taip retai. Štai beveik lygiai prieš metus per vieną savaitę Vilniuje įvyko net dvi šeimyninės dramos, pasibaigusios dviejų sutuoktinių ir kartu gyvenusios gana jaunos poros žūtimi.
50-mečio Savanorių prospekto gyventojo Vaclavo M. ir septyneriais metais jaunesnės jo žmonos Aldonos kūnus aptiko jų bute iki tol gyvenęs kambario nuomininkas. Atėjęs pasiimti savo daiktų, vaikinas niekaip negalėjo atrakinti durų - jose iš vidaus buvo paliktas raktas. Nuostabą kėlė tai, jog į skambučius niekas nereagavo. Vienu metu jaunuoliui vis dėlto pavyko "pergudrauti" spyną ir jis pateko vidun. Tačiau kraupus vaizdas greitai privertė jį bėgti ir šaukti kaimynus. Vonioje ant gyvatuko buvo pasikoręs buto šeimininkas. Atvykusiems medikams jau nebebuvo ką veikti - jie tiktai konstatavo, jog vyriškis miręs senokai. Tačiau kuomet policijos pareigūnai gerai apžiūrėjo butą, balkone rado dar vieną kraupų radinį - pačios šeimininkės lavoną. Moteris buvo žiauriai subadyta, sumušta, ant kaklo - smaugimo žymės (net buvo likusi užrišta virvė). Šalia numestas egzekucijos įrankis - kruvinas peilis - bylojo apie šiurpią šeimos dramą.
Ikiteisminį tyrimą pradėjusiems pareigūnams darbą palengvino bute, matomoje vietoje, paliktas Vaclavo M. atsisveikinimo raštelis. Nors jo turinio niekas nekomentavo, tačiau buvo galima suprasti, jog per šeimyninį konfliktą nužudęs žmoną, vyriškis ir pats pasitraukė iš gyvenimo. Vaclavo M. sesuo Marijana, ant kurios pečių krito visi laidotuvių rūpesčiai, ilgai negalėjo patikėti, kad jai teks išgyventi tokią siaubingą netektį. Moters teigimu, brolis skundėsi, jog santykiai su žmona blogėja, jausmai vėsta. Esą jis pripažinęs, jog prieš porą savaičių per kilusį konfliktą Aldoną sumušęs. Vaclavas nuo savo sesers neslėpė žinąs, kad žmona turi meilužį. Esą vienas draugas ją matęs su tuo pačiu vyruku bent tris kartus. Nors Marija brolį visaip ramino, bandė įkinti, jog galbūt tai melas, tačiau Vaclavas tąsyk tvirtino viską jaučiąs savo širdimi. Marija dar bandė patarti, jog tokiu atveju geriausia išeitis - skyrybos, po kurių galima pradėti naują gyvenimą. Juk tokių pavyzdžių - tūkstančiai... Nors iš pradžių brolis tikino nenorįs po skyrybų gyventi su buvusia sutuoktine po vienu stogu, galiausiai susitaikė su mintimi, jog 22 metus pragyvenus kartu, vis dėlto teks parduoti butą, pasidalinti gautus pinigus ir abiem pasukti priešingomis kryptimis. Vyriškis žadėjo visus šiuos klausimus su žmona išspręsti gražiuoju, be didelio triukšmo. Deja, savo pažado Vaclavui įgyvendinti nepavyko...
Marijana neslėpė, jog brolis nevengė stikliuko, tačiau šiam žalingam pomėgiui esą jį pastūmėjusi gili depresija, sudėtinga gyvenimiška situacija. Be to, vyriškis skaudžiai išgyveno atleidimą iš darbo (kitados jis puikiai darbavosi gerokai išgarsėjusioje Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykloje). Nors vėliau nesėdėjo rankų sudėjęs, neatsisakydavo bet kokio pasiūlymo, vertėsi kaip sugebėjo, tačiau vyriškos ambicijos buvo užgautos. Juolab jog žmona sėkmingai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, turėjo kolektyvą ir išlaikė šeimą. Dėl to Vaclavas visuomet jautė nepilnavertiškumą...
Jaunus žmones pražudė agresija
Kaip jau buvo minėta, pernykščių Joninių išvakarėse juoda lemtis ištiko ir kartu gyvenusią jauną porą - 21 metų V. S. bei dvejais metais vyresnį jos draugą D. M. Jie nuomojosi kambarėlį sostinės Rinktinės gatvėje, buvusio bendrabučio pastate. Artimiausi kaimynai su pora beveik nebendravo - juos skyrė tiek amžiaus, tiek interesų skirtumai. Namo gyventojai neslėpė, jog į šį butą dažnai susirinkdavo gana triukšmingos kompanijos - jaunuoliai mėgo garsiai linksmintis. Vieną dieną Aukštaitijoje gyvenantys D. M. tėvai, negalėdami prisiskambinti sūnui, atvažiavo į sostinę išsiaiškinti, kas atsitiko. Tačiau nuomojamo kambario duris rado užrakintas, o į beldimą niekas nereagavo. Tiktai dar po keleto dienų pagaliau pavyko surasti tikrąjį šio buto šeimininką. Pastarajam savo raktais atrakinus duris, D. M. gimdytojai neteko amo - jų sūnus kabėjo ant karnizo... Šalia sofos, ant grindų, gulėjo mirtinai subadyta jo sugyventinė V. S.
Nors sostinės pareigūnai bandė išsiaiškinti, kokia juoda katė perbėgo šių dviejų jaunų žmonių gyvenimo kelią, tikroji tragedijos priežastis liko neaiški. Pora nusinešė šią paslaptį į kapus. Tačiau paaiškėjo, jog lemtingąją naktį kaimynai girdėjo jų kivirčą, nuolat kartojamą jaunos moters klausimą: "Kur padėjai pinigus?" Greičiausiai jis buvo adresuojamas draugui. Vietoj atsakymo pasipildavo duslūs smūgiai, bildesys, lyg kažkas būtų stumdęsis ar atsitrenkęs į duris. Paryčiui mažame bute įsivyravo mirtina tyla... Kaip paaiškėjo vėliau, tarp sugyventinių ir anksčiau kildavę konfliktų, kurie neretai baigdavosi muštynėmis. Vietos gyventojai dažnai girdėdavo nuskriaustos moters balsą, prašymus nemušti, palikti ją ramybėje. Iškart po įvykio vienas pareigūnas, komentuodamas šią tragiškai pasibaigusią dramą, pripažino, jog žmonės yra pavargę, nenori, o gal ir nesugeba spręsti tarpusavio problemų, todėl pasirenka pačią lengviausią kelią - nutraukę savo artimo žmogaus gyvybės siūlą, Anapilin savo noru iškeliauja ir patys...
Prokuroras pakėlė ranką prieš motiną ir prieš save
Šie pavyzdžiai byloja, jog skaudžiausi konfliktai išsivysto tarp sutuoktinių arba sugyventinių, tačiau vis dėlto pasitaiko ir absoliučiai nesuvokiamų tragiškų istorijų. Pernykštės vasaros pabaigoje vienas šiurpus įvykis išgarsino Skirkų kaimą, esantį Švenčionių rajone. Užėjusi paskambinti telefonu, kaimynė rado tuščius kaimynų namus. Tiktai apžiūrėjus ūkinį pastatą, jame buvo rastas sodybos šeimininkės sūnaus - 52 metų buvusio teisininko Rolando - kūnas su virve ant kaklo. Pradėjus ieškoti pačios šeimininkės - 77 metų Juzefos - kaimo gyventojų laukė dar vienas sukrėtimas. Senolę jie aptiko ūkinio pastato priestatėlyje taip pat be gyvybės ženklų. Ant močiutės kaklo buvo likusi virvė, veide - ryškios mušimo žymės... Tapo aišku, jog Anapilin pasiuntęs savo mamą, sūnus išėjo pavymui...
Daugelį Skirkų kaimo gyventojų šis kraupus įvykis labai sukrėtė. Kaimynystėje gyvenusi Leokadija tąsyk tvirtino niekad negalėjusi patikėti, jog prokuroras būtų galėjęs pakelti ranką prieš savo gimdytoją... Moters nuomone, jeigu Rolandas būtų girtavęs, chuliganiškai elgęsis, triukšmavęs, gal bent širdies gilumoje būtų sukrebždėjusios panašios mintys. Tačiau taip nebuvo, todėl įvykis - neįtikėtinas. Žmonių akyse šis išsituokęs vyras buvo laikomas pavyzdingu šeimos sūnumi, turėjusiu didžiulį autoritetą tarp aplinkinių. Visi žinojo, jog jis - teisininkas, buvęs prokuroras (iš tiesų jis dar dirbo advokatu bei Seimo kontrolieriaus padėjėju). Vyriškis dažnai atvažiuodavo į kaimą (vėliau ten apsigyveno nuolat), visada būdavo labai tvarkingas, pasitempęs. Sūnumi labai didžiuodavosi jo tėvas (jis mirė 2001-ųjų rudenį) bei motina. Ji buvusi uždaro būdo ir apie sūnų daug nekalbėdavusi, niekad sūnumi nesiskundė, apie jį nebuvo pasakiusi nė vieno blogo žodžio. Vis dėlto buvo pastebėta, jog prokuroras (būtent taip jį visąlaik vadino kaimiečiai) vis dažniau išgerdavo. Daugelis ir nusprendė, jog alkoholis galėjo tapti pagrindine šios tragedijos priežastimi...
Žmonės nemoka spręsti problemų
Daugelis iki šiol gerai prisimena vilniečių šeimos tragediją, kuomet garsaus operos dainininko brolis girtas nušovė savo žmoną Jūratę, aštuoniolikmetę jų dukterį ir tokiu pačiu būdu iš gyvenimo pasitraukė pats. Pakraupę nuo to, ką išgirdo, šeimą gerai pažinoję žmonės gūžčiojo pečiais negalėdami suvokti, jog tokios tragedijos nesvetimos ir inteligentams... Žinomas psichologas Gediminas Navaitis pripažino, jog per pastaruosius 10-15 metų Lietuvoje pastebimai padaugėjo smurtinių nusikaltimų, tarpe jų - žmogžudysčių. Ir šį skaičių didina ne kokia nors mafija ar organizuoti nusikaltėliai (na, žinoma, jų "indėlio" niekas "sumenkinti" nenori), bet patys artimiausi žmonės. Statistika teigia, jog šiuo metu du trečdaliai visų nužudymų kaltininkų - šeimos nariai ar kiti artimi giminaičiai... Taigi pastebimas labai stiprus agresijos šeimoje augimas.
Psichologas įsitikinęs, jog agresija prasideda dar vaikystėje, kuomet vaikas susiduria su fizinėmis bausmėmis. Nors atrodo, jog tai labai tolimi dalykai, tačiau jie kažkaip susiję su dabartimi. Daugelis gali patvirtinti, jog agresija prieš vaikus yra ne tik prasižengimų pasekmė, bet ir auklėtoja (nesvarbu, kas tuo užsiimtų - tėvas, motina, pedagogas), bejėgiškumo išraiška... Žmonės be agresijos nemoka išspręsti problemų. Beje, labai retai fizinė bausmė būna pagrįsta. Tai užsifiksuoja žmogaus sąmonėje ir patekęs į beviltišką situaciją, jis nesugeba tos situacijos kontroliuoti, nemoka normaliai spręsti problemos...
Ar išgėręs žmogus kritinėje situacijoje mato daugiau sprendimų, išskyrus artimo žmogaus ir savo mirtį? Ar tokiu momentu jis gali staiga atsistoti ir išeiti? Deja, ne visuomet. Kuomet nevaldomo elgesio genamas pakelia ranką prieš artimą žmogų ir pagaliau suvokia, ką padarė, tada agresyvumą nukreipia į save... G. Navaičio teigimu, vis dėlto nuo elgimosi pagal kažkokius impulsus žmogų sulaiko kultūra, o dar tiksliau - kažkokio autoriteto - valstybės, bažnyčios, galų gale bendruomenės žmonių - turėjimas... Na, o tie žmonės, kurie girtauja ir savo problemas sprendžia agresyvumu, autoritetų kaip ir neturi. Jie nemato nieko, kuo galėtų sekti. Psichologo įsitikinimu, autoriteto neturėjimas irgi yra būdingas šiandienos Lietuvos visuomenei ir yra vienas iš veiksnių, bendrąja prasme paskatinančių tokį elgesį. Tačiau tai dar nereiškia, jog išsilavinęs, apsiskaitęs, turintis daug informacijos žmogus yra inteligentas. Išsilavinimas jau pats savaime yra vertybė ir jeigu vystomas vien intelektas, tai dar nereiškia, kad žmogus tobulėja ir kaip etinė būtybė. Todėl G. Navaičio nuomone, visų šių tragiškų istorijų atvejais žmonės buvo sutrikę ir nesugebėjo suvokti, kad gyvybė yra pati didžiausia vertybė, o juo labiau - artimas žmogus...
