Žilvinas VIZGIRDA
Pirmoje šio straipsnio dalyje rašėme apie samdomus žmogžudžius iš Žemaitijos, kurie Maskvoje nužudė Rusijos Dūmos nario Vladimiro Žirinovskio padėjėją Genadijų Dzenį ir jo asmens sargybinį. Tai vienas įžūliausių nusikaltimų Rusijos sostinėje. Drąsūs lietuvaičiai žmogžudystę įvykdė pastate, kuriame įsikūręs vienas iš Maskvos milicijos skyrių. Kitas pirmosios dalies herojus - Artūras Paščenka, Vokietijoje pavirtęs Artūru Brė ir šiurpinęs Rostoko gyventojus. Šioje dalyje tęsiame pasakojimus apie lietuvių "žygius" svečiose šalyse.
Iki gyvos galvos
Tiek Londone teismas skyrė dvidešimtmečiui Dariui Baskiui. Jaunas vyras nuteistas už tai, kad šalia baro mirtinai sumušė albaną. D.Baskys - vienas iš 7 banditų, spardžiusių dviejų vaikų tėvo Avnio Lešio galvą tarsi futbolo kamuolį. Per muštynes nukentėjo ir jaunesnysis Lešio brolis Adriatikas: jo galvoje chirurgai net 39 dygsniais susiuvo žaizdą.
Dar vienas Lietuvos pilietis Jurijus Nekrasovas (39 m.) Didžiosios Britanijos kalėjimuose praleis 11 metų ir 6 mėnesius. Šis vyras po išgertuvių savo kambaryje įkaite paėmė aukle dirbančią moterį iš Estijos ir pareikalavo pinigų. Įbauginta auklė paskambino savo vyrui, o šis susisiekė su žmonos darbdaviu. Pastarasis neskubėjo mokėti išpirką, o pranešė policijai. Policija suorganizavo sėkmingą operaciją ir išlaisvino įkaitę, o pagrobėją sulaikė. Paaiškėjo, kad šis veltui laiko neleido - per tas 28 valandas, kol moteris buvo jo nelaisvėje, jis ją 5 kartus išprievartavo. Už tai teismas ir skyrė tokią didelę bausmę.
Bijo airių nusikaltėlių
"Akistata" jau ir anksčiau yra rašiusi, kad D.Britanijoje lietuviai taip pat išgarsėję kaip ginklų kontrabandininkai ir už tai jau ne vienas yra susilaukęs griežtos bausmės. Šios šalies teismai su narkotikų ir ginklų prekeiviais nesicackina ir skiria kalėti 10 - 14 metų. Štai Esekso grafystėje gyvenanęs Orestas Bubliauskas (34 m.) tik už šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymą nuteistas net 11 metų kalėti, už tokį pat nusikaltimą Dariui Stankūnui (34 m.) teisėjai skyrė 10 metų laisvės atėmimo. Bylą nagrinėjęs teisėjas Styvenas Robinsas stebėjosi, kad Lietuvoje už tokius nusikaltimus bausmės gerokai mažesnės ir sakė, kad, jo nuomone, Lietuvoje klesti ginklo kultas.
Nacionalinė Airijos policija irgi nuolat tiria Lietuvos nusikalstamų grupuočių veiklą. Gardai - taip vadinasi šios šalies policija - turi duomenų, kad lietuviai, dažnai bendraudami su nusikaltėliais iš Rusijos, Dubline prievartauja turtą, grobia žmones, reikalauja išpirkos. Dažniausiai grupuotės, kurios yra gerai ginkluotos, veikia savo etninėje bendruomenėje ir neliečia vietinių gyventojų, nes bijo patraukti airių policininkų, o dar labiau - airių nusikaltėlių dėmesį. Detektyvai mano, jog atvykusios grupuotės tokia veikla užsiminėjo ir tėvynėje. Jie teigia, kad dauguma nusikaltėlių yra tarnavę Rusijos ar Lietuvos kariuomenėje, todėl moka elgtis su ginklais ir yra pasirengę panaudoti juos prieš policiją.
Aukos - turtingi išeiviai
Mirties bausme JAV nuteistas išeivis iš Vilniaus Jurijus Kadamovas (40 m.) irgi veikė kartu su tokia pačia bausme nubaustas Rusijos piliečiu Jurijumi Michaeliu (41 m.). Kol byla pasiekė Los Andželo teismą, praėjo net 4 metai. Tiek laiko JAV pareigūnams prireikė, kad surinktų pakankamai įrodymų dėl žmonių grobimo ir žudymo.
Abu šie vyrai už grotų pakliuvo 2002-ųjų vasarį. Neišbuvę nė pusės metų už grotų, įtariamieji buvo surengę pabėgimą. Tačiau prižiūrėtojams pavyko užkirsti jiems kelią, nes kartu kalėjęs amerikietis įdavė nusikaltėlius. Atlikę kratą, prižiūrėtojai rado įvairių įrankių, kuriais buvo ardoma kalėjimo siena.
Kad abu Jurijai bandė bėgti, juos suprasti nesunku, nes prarasti jie neturi ką. Jie buvo kaltinami pagrobę ir nužudę penkis milijonierius. Visi jie buvo sumesti į Niu Melonso ežerą šalia Josmaito nacionalinio parko. Teismo metu prisiekusiesiems buvo parodyta filmuota medžiaga, kaip iš ežero vienas po kito traukiami nužudytojų kūnai. Daugumai jų buvo surištos rankos ir kojos. "Jų lavonai ežere guls vienas ant kito, kol pasieks vandens paviršių", - tokie buvo šiurpą keliantys nusikaltėlių planai. Pagrobėjai iš savo aukų artimųjų išsireikalaudavo milijonines išpirkas, tačiau pagrobtų žmonių paleisti net neketino. Buvo atvejų, kad net ir nužudę žmones, jie toliau šantažuodavo artimuosius, reikalaudami pinigų ir meluodami, kad pagrobtieji bus paleisti. Beje, panašiai kaip ir Airijoje, ir šie nusikaltėliai taikėsi į tėvynainius - dažniausiai grobdavo išeivius iš Rusijos.
Emigravo ne tik šventieji
Prieš keletą metų mūsų laikraščiui interviu yra davęs Čikagos policijos kriminalinio skyriaus detektyvas Robertas Skuodis. Į Vakarus, kaip ir daugelis tuo metu, jis pasitraukė kartu su vokiečių armija. Robertas pasakojo, kad dauguma tuo laiku emigravusių lietuvių iš tikrųjų ėjo dirbti į kasyklas, keli šiandien pagarsėję Amerikos lietuviai turčiai savo karjerą pradėjo tarnais vienišų ir turtingų amerikiečių šeimose. Bet būta ir ne taip romantiškai savo karjerą Amerikoje pradėjusiųjų.
Į Ameriką po karo privažiavo be galo daug įvairių tautybių aferistų, nusikaltėlių, paprastų vagių ir samdomų žmogžudžių. Atsirado garsiosios italų mafijos šeimos, bet jos pirmaisiais pokario metais dar nebuvo visagalės. Buvo ir kitų tautybių nusikaltėlių grupuočių - airių, vokiečių ir... lietuvių. Vėliau dauguma jų neatlaikė teritorijos dalybų ir be didelės kovos pasidavė stipresnėms italų ir amerikiečių grupėms.
Lietuvių grupuotė susikūrė ir veikė ten, kur daugiausia buvo lietuvių - Čikagoje, Market Parko rajone. Populiariausia veiklos sritis buvo lietuvių gyvenamojo rajono apsauga nuo svetimšalių. Kavinių ir valgyklėlių savininkai tikrai būtų neatsilaikę konkuruodami su nuo seno Amerikoje gyvenusiais prekiautojais, jau susikrovusiais kapitalą. Pradedantys kapitalistai lietuviai samdydavo savą grupuotę, o ši pasiūlydavo konkurentams italams ar amerikonams nešdintis iš to rajono. Kuris nepaklusdavo, to užeigoje duždavo indai, valgytojai dažnai suviduriuodavo, o jei ir tai nepadėdavo - būdavo paleidžiamas raudonas gaidys.
Ir nors lietuviai nei bankų, nei traukinių neapiplėšinėjo ir į kitus rajonus nosies nekišo, bet buvo nepatyrę, todėl greitai atsidūrė policijoje. Lietuviukams buvo iškelta sąlyga: arba tampate policijos informatoriais, arba kalėjimas. Kaip pasakojo R.Skuodis, kalėti jis nenorėjo, todėl sutiko talkinti policijai. Penketą metų jis sukiojosi įvairiose gaujose, kol buvo pakviestas į policijos mokyklą.
Nešvarus ir sunkus darbas
Nors apie Amerikos policiją sklinda legendos ir kuriami filmai, tačiau, Roberto nuomone, policininko darbas yra velniškai sunkus, mažai apmokamas, negerbiamas ir labai pavojingas.
"Aš po policijos mokyklos patruliavau viename pavojingiausių miesto rajonų, prisišliejusio prie visame pasaulyje pagarsėjusio Harlemo, - pasakojo R.Skuodis. - Jame gyveno indai ir arabai, Amerikos tautybių hierarchijoje užimantys paskutinę vietą. Įsivaizduokite, eina gatve arabas, apsirengęs brangiausiu prancūzišku kostiumu ir su auksiniu laikrodžiu. Čia pat, prie visų žmonių, jis nusimauna kelnes, atlieka reikalą ir eina toliau. Indai, jei kas iš šeimos mirdavo, savo papročiu lavoną laikydavo kokią savaitę namuose, o paskui ruošdavosi deginti. Pamėginkite įsivaizduoti, jei pas jus Kaune kas nors viešai sumanytų sudeginti mirusį artimą savo namo kieme...
Iš pradžių buvau naivus ir kiekvieną viešai nusimovusį kelnes areštuodavau, tąsiau lavonus ir rašiau raportus apie lavonų išniekinimą. Paskui nusibodo, o kai dar gavau pylos, kad nesusitvarkau savo teritorijoje, visai numojau ranka. Įpratau ir nekreipdavau dėmesio į viduryje gatvės besimylinčias, klientų išsiilgusias prostitutes, mažų kavinių terasose susitinkančius homoseksualistus, čia pat užsimovusius prezervatyvus ir linguojančius į rytietiškos fleitos taktą".
Išprotėjusi Amerika
"Porą metų padirbėjęs tokį patį juodžiausią policininko darbą, buvau paaukštintas ir pradėjau dirbti viename Čikagos policijos skyriuje, - tęsė R.Skuodis. - Gaudėme sutenerius, žmogžudžius maniakus. Buvo sunku, bet bent vakare po darbo nesmirdėdavau salsvu kvepalu, išmatų ir prakaito mišiniu, tvyrojusiu arabų ir indų rajone.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais Amerika buvo tarsi išprotėjusi - begalė ją užplūdusių žmonių mėgino rasti savo vietą gyvenime, žinoma, daugumai nesisekė, ir pyktis būdavo išliejamas siaubingomis formomis. Žmonės vieni kitus skersdavo, patys žudydavosi rydami fosforines degtukų galvutes, valgydami batų tepalą. Moterys buvo ne šiaip sau prievartaujamos - būdavo net tokių įvykių, kad sužvėrėję vyrai moters pilve pradurdavo peiliu skylę ir ten patenkindavo savo aistrą. Tokia buvo pokario Amerikos kasdienybė.
Štai tokį darbą dirbau beveik 30 metų. Mano specializacija - ypač žiaurūs nužudymai. Nuolat dirbau tarp valkatų ir girtuoklių. Aš taip ir nemačiau inteligentiškų, baltomis pirštinaitėmis žudikų. Mano visi "klientai" buvo aptriušę, suvargę ir supjaustę savo moterį vien iš nuobodulio. Jokių didelių jausmų, jokių žmogžudysčių iš pavydo.
Nusikaltimų dabar netrūksta ir Lietuvoje, tačiau kol kas jie labai nekalti, palyginus su mano tirtais. Aišku, kuo bus sudėtingesnis gyvenimas, tuo įmantresnių būdų žmogus ieškos jam atkeršyti už nesėkmę" - sakė buvęs Čikagos policininkas.
