Kauno klinikose mirė Kauno rajone, Vilkijoje gyvenęs 68 metų Antanas Kieršys. Sunkiai sužalotas vyras prieš dvi savaites buvo aptiktas gatvėje netoli savo namų šio miestelio Vydūno alėjoje. Ligoninėje sužeistajam diagnozuotas stiprus galvos sumušimas ir durtinė žaizda pilvo srityje. Deja, medikų pastangos išgelbėti sužeistąjį nuėjo veltui.
Iki šiol A.Kieršio sužalojimo aplinkybės nėra iki galo aiškios, jas tiria Kauno rajono policijos komisariato kriminalistai.
Kaune iki šiol oficialiai gyvenęs A. Kieršys Vilkijoje pasirodė kiek daugiau nei prieš dešimtį metų. Pasak jo paties kaimynams papasakotos istorijos, išsiskyręs su antrąja žmona, šiai paliko butą Kauno miesto centre, o pats išėjo gyventi kitur. Vienas jo pažįstamas, iš tėvų paveldėjęs nedidelį namuką Vilkijoje, pasiūlė Antanui jame apsigyventi bei prižiūrėti.
Inteligentiškas, draugiškas, įvairių darbų mokėjęs vyras netrukus rado bendrą kalbą su daugeliu kaimynų. Pasak pakalbintųjų, Antanas niekuomet neatsisakydavęs pagelbėti ūkio darbuose, padėdavęs buityje.
Į akis krinta tai, jog kiekvienas, su kuo teko kalbėtis apie šį žmogų, minėjo jį tik geriausiais žodžiais. Ne vienas su juo bendravo ir tą dieną, kai Antanas buvo mirtinai sužalotas.
Kaimynystėje gyvenanti Dalė Sutkevičienė teigė Antaną pažinojusi daugelį metų. Vyriškis bičiuliavosi su visa jos šeima, dažnai užeidavo pasėdėti, pašnekėti, drauge papietauti. Ne paslaptis - kartais ir stiklelį kitą išlenkti. Pas Sutkevičius kaimynas buvo užėjęs ir paskutiniąją savo gyvenimo dieną. Išgėrė kavos, pasišnekučiavo su kitu tuo metu užsukusiu pažįstamu.
D. Sutkevičienė pasakojo, jog per visus pažinties metus ji nė sykio Antano nebuvo mačiusi agresyviai nusiteikusio, - net kai šis būdavo išgėręs.
Iškarto po A.Kieršio sužalojimo policija sulaikė kelis įtariamuosius. Du iš jų netrukus paleido. Vienas iš pirmųjų įtariamųjų, Arvydas Džiaugis, buvo sulaikytas, kai Antano namuose buvo aptikta kruvina jo striukė. Tačiau vietiniai gyventojai papasakojo, jog šis su A.Kieršiu gana artimai bendravęs vyras dažnai pas kaimynus palikdavo savo daiktus, ypač kai nemažai išgerdavo. Kauno rajono PK pareigūnai kol kas dar negalėjo pasigirti apčiuopiamais šios bylos tyrimo rezultatais.
Įvairias šio įvykio versijas narsto ir miestelio gyventojai. Kai kurie mano, jog nusikaltimą įvykdyti galėjo ir kas nors iš tą penktadienio vakarą palei Nemuną nusidriekusioje Vydūno alėjoje, populiarioje vietinės jaunuomenės susirinkimų vietoje, vakarojusių jaunuolių. Žmonės mano, kad Antanas arba pats tą vakarą įsileido būsimus žudikus, nes juos gerai pažinojo, arba išėjo sudrausminti kitoje gatvės pusėje liepų parkelyje besilinksminusių ir triukšmą kėlusių jaunuolių. Keli, įsižeidę dėl pamokslo, ir galėję netrukus aplankyti vieną gyvenusį žmogų. Kiti žmonės spėja, kad į Antano namuose esantį turtą nusitaikę vagys, šeimininkui miegant, tyliai įsibrovė vidun, tačiau pabudęs šis sutrukdė jų užmačias. Tarp įsibrovėlių ir šeimininko kilusios grumtynės, tad pastarasis ir buvęs sužalotas.
Pasak jį pažinojusiųjų, Antanas turėjęs paslapčių. Nors buvęs nuoširdus ir draugiškas, jis nemėgo kalbėti, juo labiau pasakoti apie savo praeitį. Vyriškis tėra prasitaręs, jog buvo du kartus vedęs ir su kiekviena žmona susilaukė po du sūnus. Tačiau apie tai, kodėl jo šeimyninis gyvenimas nesiklostė, vyriškis nebuvo linkęs atvirai kalbėti. Taip pat, kaimynų žiniomis, jis nepalaikė beveik jokių ryšių ir su savo Telšiuose gyvenančia seserimi. Žmonės nėra matę ir kad jį kada nors lankytų kuris nors iš Antano sūnų, kitų giminaičių.
