Remigijus RAINYS
Tauragės rajono Eičių kaimo gyventojų nestebina pavasarį ant kelmų prieš saulutę pasišildyti susirangiusios gyvatės. Šių nelabai simpatiškų šliužų netrūko nei šiose pelkėtose vietose sovietmečiu klestėjusiame Laukesos durpyne, nei aplinkiniuose miškuose. Tačiau durpynas, anuomet neatpažįstamai pakeitęs Eičių peizažą, mat čia išdygo ištisas daugiabučių kvartalas, šaliai atgavus Nepriklausomybę gerokai sunyko, o kartu iš šių vietų išsikėlė ir nemažai darbo praradusių gyventojų. Kantriausiesiems darbo atsirado, kai durpyną privatizavo apsukrus verslininkas iš Vokietijos, atnaujinęs itin geros kokybės durpių gavybą. Vietiniai gyventojai tikina, kad visos iškastos durpės išgabenamos į Vokietiją, kur iš jų gaminamas labai geros kokybės... spiritas, nenusileidžiantis firminei šių kraštų ruginukei. Šiaip ar taip, gyvenimas Eičiuose akivaizdžiai pagerėjo, ką liudija nedideliame kaimelyje klientų nestokojantys net du alaus barai, nors vieno iš jų ir parduotuvės savininkas Jurgis Linkaitis teigė, kad daugiau lankytojų į jo barą ateina tik durpių gavybos sezono metu ir rudeniop, kai į šiuos kraštus masiškai patraukia grybautojai.
Paskutiniuosius metus prieš išeidama į pensiją durpyne dirbo ir Eičių senbuvė Petronėlė Stonienė (65 m.), kuri ir dabar nelinkusi sėdėti be darbo, tad nuolat siūlosi į talką labiau užsiėmusiems kaimynams. Vieną kitą litą sodindama bulves ar ravėdama daržus prie pensijos prisidurianti geraširdė moteris prisipažino, jog kenčia tik nuo jaunesnių kaimo vaikų teroro, kurie nuolat jai krečia piktas išdaigas - tai degtukais užkiša močiutės durų spyną, tai į tarpstakčius prikaišioja saldainių popierėlių. Su nepilnamečių persekiojimu Petronėlė sakosi jau apsipratusi, tačiau kad taip žiauriai su ja papokštaus vyrukas, kuriam jau lyg ir laikas būtų ieškotis žmonos, tikina tikrai nesitikėjusi.
Tą dieną moteris ravėjo braškes netoli miško esančiame Jurgio Linkaičio darže. Petronėlė pastebėjo, kaip apie 13 valandą pro ją į mišką praėjo Gracijus Balčiauskas su keturmete dukrele ir Mindaugas Verosovas (23 m.). P. Stonienė neatkreipė dėmesio, ar jaunuoliai ką nors nešėsi rankose, todėl kai vėl pasilenkus ravėti braškių kažkas skaudžiai cvaktelėjo į koją, Petronėlė pamanė, kad įgėlė gyvatė, tačiau skubiai apsidairiusi nušliaužiančio šliužo niekur nepastebėjo. Pirminę prielaidą tuoj pat paneigė iš kairės blauzdos pliūptelėjęs kraujas, kas gyvatės įgėlimui nebūdinga. Atidžiau apžiūrėjusi žaizdą ir pamačiusi joje kažkokį metalinį svetimkūnį moteris sumojo, kad į ją greičiausiai šauta, ir suriko miško pusėn, kad pasikėsintojas gali ateiti ją pribaigti. Tačiau miške buvo tylu.
Pirmosios pagalbos Petronėlė ketino kreiptis pas Eičiuose gyvenančią medicinos seserį, tačiau šios nebuvo namuose. Neaptikusi ir kitos "daktarauti" sugebančios kaimynės, P. Stonienė pasibeldė į Zitos Eičienės duris, kuri kojoje įstrigusį švino gabalėlį iškrapštė žirklėmis, o žaizdą dezinfekavo bei sutvarstė. Dar po paros P. Stonienė kreipėsi į gydytoją, kuri, įsitikinusi, jog žaizda gyja be komplikacijų, koją perrišo ir paskyrė tolesnį gydymąsi. Gal tuo viskas ir būtų pasibaigę, tačiau gandas apie paslaptingąjį šaulį pasiekė ir apylinkės įgaliotinio ausis, o šiam jį surasti nereikėjo didelių pastangų.
Tai, jog Eičiuose tai šen, tai ten kartais pyškinama iš pneumatinio šautuvo, kėlė nerimą ne vienai vaikus auginančiai mamai. Be jokių leidimų parduodamas ginklas, skirtas šaudyti į taikinius tiruose, dažnai atsidurdavo ne tik pilnametystės sulaukusių vaikinų, bet ir mažamečių rankose. Net įtariamojo šaulio mama Danutė Verosovienė, nė nežinodama, kam tas šautuvėlis priklauso, kartais šeimos rate nuogąstaudavo, kad kuris nors mažasis šaulys nesužalotų kokiam draugui akies. Tačiau orinuko savininkas Mindaugas Verosovas prieš metus atsitiktinai įsigytą šautuvą mielai skolindavo visiems, kas tik paprašydavo, o tą dieną savo akies taiklumą sumanė išbandyti pats. Žinia, dvidešimt trejų metų vyras - ne piemuo, kad šaudytų užlindęs kur nors už garažo kampo, todėl Mindaugas prisidėjo prie į mišką su dukra pasivaikščioti išėjusio vaikystės draugo. Vaikinas teigė nesitaikydamas iššovęs į krūmus tik vieną kartą, todėl net nesitikėjo, jog mažutė kulkelė galėtų nulėkti per 50 metrų ir įsmigti nuo vaikystės jį pažįstančiai Petronėlei į koją, juo labiau kad jis per sužėlusį jaunuolyną S. Stonienės net nematęs. Vis dėlto labiau tikėtina, jog vyrukas į dvilinkai susirietusios pensininkės pusę pykštelėjo sąmoningai, nesitikėdamas, jog kulka iki jos nulėks. Tačiau, kaip sakoma, žmogus šaudo, o velnias kulkas gaudo. Šį kartą, matyt, pats durpyno nelabasis tolėliau nei tikėtasi panešė Petronėlei į blauzdą įsmigusį švino gumulėlį.
Už šią išdaigą Mindaugui grėsė rimti nemalonumai, mat policijos komisariate jam buvo pateikti įtarimai chuliganizmu. Tiesa, iš areštinės savo kaltės neneigiantis ir savo noru šautuvą pareigūnams atidavęs vaikinas buvo išleistas tolesnio savo likimo laukti į namus, tačiau Mindaugas labiau nei daboklės bijojo netekti tik ką susirasto darbo. Kelis kartus už vagystes teistas, nors įkalinimo vietoje tik 10 mėnesių tepraleidęs vyrukas buvo tvirtai nutaręs nebekartoti praeities klaidų ir susirado darbą vokiečio durpyne. Mindaugas buvo priimtas geležinkelio darbininku, nors į šią vietą konkurentų netrūko. Žinoma, tai buvo tik sezoninis darbelis, tačiau M. Verosovas džiaugėsi gavęs ir tokį - teistumas vis dar tebelieka neįveikiama kliūtimi daugeliui darbo mūsuose besiieškantiesiems. Todėl vaikinas jau nuo ankstyvo ryto trypinėjo apie Petronėlės namo laiptinę, ketindamas atsiprašyti, tačiau pensininkė atgailaujančio padaužos neįsileido. Vis dėlto taikos sutartis tą dieną buvo sudaryta.
Sužinojusi, kad jos istorija domisi "Akistatos" korespondentai, pensininkė šventiškai pasipuošė ir apie patirtas skriaudas atėjo pasipasakoti į jos interesams atstovaujančio Jurgio Linkaičio alaus barą, kur nemažo būrelio eičiškių akivaizdoje išklausė Mindaugo, kurį atlydėjo irgi durpyne besidarbuojantys jo tėvai, atsiprašymo ir pareiškė vaikinui atleidžianti. M. Verosovas savo ruožtu pasižadėjo sudrausminti Petronėlę skriaudžiančius nepilnamečius. Belieka tikėtis, kad nelemtasis pneumatinis šautuvas taip ir liks Tauragės rajono policijos komisariate, nes pagal žinomą patarlę, ir lazda kartą per metus iššauna...
