Po galingo žemės drebėjimo atsigaunanti Lietuva praėjusį šeštadienį (10.09) ir vėl patyrė nuožmų likimo smūgį - kanibalistinės agresijos protrūkį pačiame sostinės centre, Profesinių sąjungų rūmuose. Barbarišką aktą surengė viena garsiausių pasaulyje “death metal” muziką atliekanti grupė iš JAV “Cannibal Corpse”.
Nuo 1988 m. brutalumo sąvoką plečianti grupuotė į Vilnių atsibastė vedama vienintelio tikslo: surengti tokį košmarą, koks net kapitonui Jamesui Cookui nesisapnavo. Sprendžiant pagal paklaikusius gausiai susirinkusių klausytojų veidus, žmogų ėdančios muzikos ekstremistai savo nedoras užmačias įgyvendino su kaupu.
“Omni laiko” korespondentas užklupo siautėjimui besirengiančius “Cannibal Corpse” būgnininką Paulą Mazurkiewiczių bei boso gitaristą Alexą Websterį ir pareikalavo pasiaiškinti.
Kas slypi už rėksmingo “Cannibal Corpse” pavadinimo?
Paul: Aš tiesiog “Cannibal Corpse” priklijuočiau labai intensyvios sunkiojo metalo (“heavy metal”) muzikos etiketę. Iš tikro tai tėra kraštutinė sunkiojo metalo forma. Teisinga mus vadinti ir “death metal” grupe, bet jei tai sakai mažai apie muziką žinančiam žmogui, tai jis nesupras, kas tai yra, nors, aišku, pats pavadinimas jau kai ką pasako. O dauguma žmonių maždaug nutuokia, kas yra sunkusis metalas, todėl dažnai sakau, kad grojame sunkųjį metalą, tik labai kraštutinį.
Alex: Žinoma, mes grojame “death metal”. Tai gan greita muzika, nors yra ir dar greičiau grojančių grupių. Rašome įvairias dainas, bet jas visas sieja tamsos ir agresijos motyvas, persmelktas kraujo ir prievartos. Brutalumas mūsų dainose liejasi per kraštus.
Ar šis brutalumas yra savitikslis, ar juo siekiate kitų tikslų?
Alex: Tiesiog siekiame kurti muziką, kuri skamba pritrenkiamai smurtingai. Rašydamas dainą galvoju apie konkrečius dalykus, tarkime, nusprendžiu, kad ji turi vaizduoti neapykantos antplūdį arba pirmykštę prievartą kaip dainoje “Savage Butchery” (“Laukinės skerdynės”). Jomis noriu perteikti įvairius pojūčius, pavyzdžiui, jausmą, kuris apima prieš įsiveliant į muštynes.
Ar “Cannibal Corpse” taip pat skleidžia idėją apie sparčiai artėjančią pasaulio pragaištį, kaip tai daro daugybė “death metal” grupių?
Paul: Ne, ne visai. Pasaulyje yra daugybė negerovių, bet tai nebūtinai reiškia jo pabaigą. Mes rašome apie visokias blogybes, bet tai darome metaforiškai, viską pateikiame ironiškai, kaip beprotiškame siaubo filme. Ir atstumiančiuose dalykuose reikia rasti šiek tiek humoro. Viskas, apie ką kalbame, nėra tikra, tiesiog rašome išgalvotas istorijas savo muzikai. Poriname pasakaites apie siaubą, kraują ir mirtį. Tokia iš tikro mūsų kūryba ir tėra.
Bet šitos pasakaitės ne visur pasaulyje vienodai priimamos. Pranešama, kad “Cannibal Corpse” muzika uždrausta Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Korėjoje. Čia tikriausiai kalbama apie Pietų Korėją, nes kitoje Korėjoje apie jūsų egzistavimą, matyt, nieks nė nenutuokia?
Paul: Taip, šiuo atveju apie Šiaurės Korėją kalbėti netenka. Žinoma, ne visur mūsų muzika priimama vienodai. Šiaip cenzūros klausimu susiklostė keista situacija, nes dauguma šių faktų šiuo metu nėra teisingi. Mes prieš dvejus metus be jokių problemų grojome Pietų Korėjoje, tai kaip mes galėjome koncertuoti, jei esame ten uždrausti? Manau, tiesiog kažkuriuo metu ten buvo iškilusi problema dėl vieno iš “Cannibal Corpse” albumo pardavimo ar panašiai. Nežinau šios istorijos smulkmenų, bet nemanau, kad buvome uždrausti būtent Pietų Korėjoje. Naujojoje Zelandijoje mes iš viso niekada negastroliavome, tikriausiai ten taip pat buvo problemų parduodant mūsų plokšteles ir galbūt šiuo metu ten jau viskas išsisprendė. Iš tikro didžioji problema mums yra Vokietija. Čia esame cenzūruojami nuosekliai ir griežtai, mums neleidžiama atlikti dainų iš pirmųjų trijų albumų. O visur kitur pasaulyje, manau, problemų neturime.
Alex: Kai kas “Cannibal Corpse” kūrybą supranta klaidingai, to priežastys išaiškėja pažvelgus į muzikos istoriją. Prieš penkiasdešimt metų Elvis Presley įrašė savo dainą ir taip užgimė rokenrolas. Vėliau viskas klostėsi taip, kad dabar turime tokių brutalią muziką grojančių grupes kaip mūsų. O šiuo metu daugybė įstatymus leidžiančių žmonių yra septyniasdešimties metų amžiaus. Taigi jiems tebuvo po dvidešimt metų, kai pasirodė Elvis ir, matyt, jau tuo metu jo muzika jiems buvo pernelyg drastiška. Todėl tokios grupės kaip “Cannibal Corpse” šiems veikėjams yra už jų suvokimo ribos. Manęs nestebina bandymai cenzūruoti mūsų kūrybą. Nors, aišku, jie tik gaišta laiką - mes nekeliame pavojaus visuomenei.
Koks konkretus cenzūravimo procesas: ar kaskart įteikiamas oficialus įspėjimas, kad jums Vokietijoje neleidžiama groti kai kurių dainų?
Paul: Iš esmės taip. Viskas prasidėjo maždaug prieš šešerius septynerius metus, mums atvykus į Europą. Vokietijoje buvo uždrausti tris mūsų albumai, kadangi kažkokia pakvaišusi moteriškė kreipėsi į vietinės valdžios atstovus rimtai reikalaudama sustabdyti “Cannibal Corpse”. Ji surankiojo mūsų albumų viršelius, dainų tekstus ir pateikė jiems kaip įrodymus, kad tai pornografiniai ir šėtoniški dalykai. Ir kažkas iš pareigūnų, matyt, į tai sureagavo: “O, taip, tikrai ir kaipgi mes anksčiau to nepastebėjome?” Taigi tuomet mes iš tikro turėjome pasirašyti teisinius dokumentus ir įsipareigoti, kad negrosime konkrečių dainų, nepardavinėsime pirmųjų albumų, nes priešingu atveju būsime nubausti įstatymų numatyta tvarka. Galbūt už įsipareigojimų nesilaikymą nubaustų pinigine bauda, galbūt cypėn įkištų, kas ten žino.
Negi koks oficialus pareigūnas Vokietijoje lankosi kiekviename jūsų koncerte ir stebi, ar atliksite uždraustas dainas?
Paul: Tikriausiai ne, bent jau dabar. Bet jei mes tas dainas atliktume, greičiausiai koks nors apie koncertą rašantis apsukrus žurnalistas kitą rytą paskelbtų straipsnį, klykiančia antrašte: “Cannibal Corpse” atliko uždraustas dainas”. O tuomet tai perskaitytų ir valdžios atstovai bei tartų “Nagi, minutėlę... reikia išsiaiškinti”. Tai, aišku, užknisa, bet ką čia padarysi.
Ar patys domitės tikruoju kanibalizmu?
Paul: Iš tikro aš nesu išsamiai susipažinęs su tikruoju kanibalizmu, nes mes nenorime į savo kūrybą įpinti daug realizmo. Žinoma, sąsajų su tikrove neišvengiame. Galbūt kai kas kokioje nors mūsų dainoje bando ieškoti užuominų apie tikrus įvykius, bet visuomet sakau, kad taip nėra.
O kaip gimė skambus “Cannibal Corpse” pavadinimas?
Paul: Iš tikro jį sugalvojo Alexas, jis apie tai ir papasakos. Norėjome tapti brutalia “death metal” grupe ir prieš patį pirmą pasirodymą 1988 m. sukome galvas dėl pavadinimo. Alexas ėmė ir ištarė: “Cannibal Corpse”, o mums tai nuskambėjo labai kietai. Šie du žodžiai kalbos požiūrių vienas su kitu nesiklijuoja, iš tikro tai beprasmis žodžių junginys. Neaišku, ar tai lavonas, kuris yra kanibalas, ar tai tik kanibalo lavonas. Tačiau kaip prasimanymas tai skamba puikiai. Šis pavadinimas mums tiko idealiai, jis priverčia susidomėti
Alex: Taip, pavadinimą sugalvojau aš, prisiminęs mėgstamus filmus. Man visuomet patiko siaubo filmai, tokie kaip “Night of the living dead” (“Gyvųjų numirėlių naktis”). Tuose filmuose tvyro atmosfera, būdinga ir “death metal” muzikai. Prievarta pateikiama groteskiškai ir viskas byloja, kad tai nėra tikra, kad tai tik smaginimasis. Mūsų kūryba taip pat tėra smaginimasis, tai nėra instrukcija, kaip gyventi, tai tik muzika.
Jūs ir patys turite filmavimosi kine patirties ir ne su bet kuo, o su didžiausiu Holivudo prietranka Jimu Carrey. Kaip atsidūrėte jo filme “Ace Ventura: Pet Detective” (“Eisas Ventūra: naminių gyvūnėlių seklys”)?
Paul: Mus pakviesti filmuotis pasiūlė Jimas Carrey, tuomet jis buvo smarkus “death metal” ir “Cannibal Corpse” gerbėjas, todėl norėjo mus matyti savo filme. Nežinau, ar liko jis mūsų gerbėju iki šiol, tai įvyko prieš dešimt metų ir vėliau su juo nesimatėme. Buvo smagu su juo dirbti, jis yra kietas bičas. Mes pirmą kartą dalyvavome filmo kūrimo procese, todėl tai buvo neįprasta patirtis, įdomu buvo stebėti viską iš vidaus. Esame kino mėgėjai, todėl tuoj pat sutikome filmuotis.
Alex: Taip, buvo tikras smagumėlis, nors jau retai tai ir prisimename. Bent jau pats Jimas Carrey, kuris mums buvo labai malonus, sakė, kad jis yra didelis “death metal” gerbėjas, todėl ir pakvietė “Cannibal Corpse”. Filmavomės dvi dienas, veiksmas vyko didelėje koncertų salėje Majamyje, ten prieš kameras turėjome vaizduoti, kad grojame savo dainą “Hammer smashed face” (“Kūju suknežinta fizionomija”). Tai buvo įdomi patirtis.
Lietuvoje lankotės ne pirmą sykį: 1998 m. Kaune surengėte pasirodymą, apie kurį tarp vietinių mėsėdžių iki šiol sklando legendos. Ką pamenate ir kaip palygintumėte šiandieninę savo viešnagę Lietuvoje su anuo kartu?
Alex: Pamenu, kad Kaune buvo puiki publika. Pasirodyti patį pirmą kartą kokioje nors šalyje visuomet yra labai ypatingas dalykas. Žinai, kad gerbėjai bus kiek labiau įsiaudrinę, todėl ir tavyje energija kunkuliuoja kur kas smarkiau.
Paul: Mažai ką pamenu - tiek daug koncertų per tuos metus sugrojome. Tik žinau, kad tai buvo geras šou. Tuomet buvo labai įdomu atvažiuoti į Lietuvą, lygiai kaip ir dabar. Į Vilnių atvykome tik šiandien priešpiet, man susidarė įspūdis, kad tai puikus miestas. Tik gaila, kad neturime laiko po jį pasivaikščioti, nes po koncerto šiąnakt išvykstame į Latviją
Dėkoju už atsakymus.
