Šiandien paprastam žmogui labai sunku. Jo sielą gniuždo kasdieninės kančios. Galbūt jį išdavė ir atstūmė draugai ar artimieji, gal jis prarado mylimą žmogų, darbą... O gal paprasčiausiai pats suklydo - kažkada pasielgė taip, dėl ko dabar labai sielojasi ir gailisi. Jis taip norėtų su kuo nors pasikalbėti, pasiguosti, pasidalinti savo skausmu. Skambina vienam draugui, kitam, užeina pas trečią, ketvirtą... Deja, niekam nerūpi nei jo problemos, nei skausmas. Vieni užsiėmę savo reikalais, kiti linkę greičiau pareikšti savo nuomonę ir apkaltinti, o ne išklausyti ir ištiesti pagalbos ranką, treti netgi su panieka nusisuka: girdi, kodėl tu šioks ir anoks, kodėl elgiesi ne taip, kaip "visi", arba esi ne toks, kaip aš.
Neduok Dieve, jeigu žmogus gyvenime yra suklupęs: paėmęs kyšį, sužalojęs kokį nors neatsargų eismo dalyvį... Nors ir atlikęs bausmę, supratęs savo kaltę, nors pasiryžęs toliau gyventi dorai ir garbingai, vargu ar jam tai pavyks. Aplinka, kurioje jis gyvena, vėl privers nusižengti jos pačios sukurtam įstatymui.
Solidžiose ir rimtose firmose, įstaigose ir organizacijose, o tuo labiau Vyriausybėje, Prezidentūroje ar Seime beveik visada sėdi neklystantieji (ir ne vien jie dėl to kalti - tai mes juos tokius padarome ir užkeliame ant pjedestalo, o paskui piktinamės ir smerkiame paaiškėjus, kad jie taip pat žmonės - ne dievai). O neklystantieji skirsto žmones į gerus ir blogus. Geri - tai jie, jų draugai ir į juos panašūs, o visi kiti - kitokie ir, žinoma, blogi. Jie labai atidžiai peržiūrės visą tavo biografiją, nuodugniai išnagrinės tavo praeitį, pasitars su STT, VSD ar kita kokia nors seklių agentūra ir jei paaiškės, jog žmogus buvo suklydęs, su tokiu, žinoma, nesusidės. Tiksliau pasakius, pasiųs šunims blakstienų skusti. Pas juos rasti darbo nesitikėk, jie ieškos tik neklystančiųjų ar dar nesuspėjusiųjų suklysti: iki 35 metų, mokančių anglų kalbą ir dirbti kompiuteriu, su vadovavimo patirtimi ir, žinoma, bijančių. Labai bijančių prarasti darbą. Jiems labai reikia, kad būtų laiku vykdomi jų įsakymai ir nurodymai. Nesvarbu kokie. Apie tai nediskutuojama. Jie jokiu būdu nepriims į darbą tokio, kuris už jį pranašesnis ir nebijo, tokio, kuris vakar savo šefui išdrįso pasakyti, kad jis neteisus. Arba tokio, kuris išdrįso kalbėti apie profsąjungos įkūrimą ir, porą mėnesių padirbėjęs, pareikalauti atlyginimo. Koks storžieviškas įžūlumas! Kiti negavę atlyginimo už 3-4 mėnesius - ir tai tyli.
Tad jei žmogus yra bedarbis, rimtose ir solidžiose įstaigose ar organizacijose neturi draugų, giminaičių ar globėjų, dažniausiai išgirsta neigiamą atsakymą. Niekam nerūpi, kad jam reikia susimokėti už vandenį, elektrą, šilumą ar už orą, kuriuo kvėpuoja.
Todėl paprastas žmogus ir nusiminęs. Jis baigia prarasti bet kokią viltį. Jo nedomina nei "pacukruotas" politikierių čiulbėjimas apie Europos Sąjungą, nei Lietuvos Prezidentūros politinio spektaklio šou. Jam tik atrodo, jog visas pasaulis nusistatęs prieš jį. Jis niekina ir smerkia visą pasaulį: valdžią ir valstybę, kurioje gyvena, kvailus įstatymus, kurių jis negali suvokti ir priimti, nustatytus moralės ir dorovės principus, kurie verčia žmogų slėpti savo esybę, bijoti, apsimetinėti, apgaudinėti... Tačiau giliai viduje jis labiausiai kaltina ir smerkia save: kodėl aš esu toks niekam tikęs? Kodėl aš esu ne toks kaip kiti? Kodėl nemoku prisitaikyti prie dviveidžių? Kodėl aplinkui tiek daug žiaurumo ir abejingumo?
Toksai žmogus samprotauja: jei aš esu visuomenei tik balastas, našta, tai kam man apskritai gyventi? Juk kitiems nuo to bus tik lengviau. Ir jis neriasi virvę ant kaklo, pasiryžta nutraukti savo gyvenimo giją.
Taigi didelis žmogaus nusivylimas praradus darbą, meilę, tikėjimą krikščioniška morale - pirmas žingsnis bedugnėn. O praradus gyvenimo prasmę žengiami kiti žingsniai. Dieve, Dieve, kaip norėtųsi, kad tie žingsniai vestų ne į juodą prarają, o į vaiskią saulėtekio pusę. Nes kur šviesa, ten visada daugiau gėrio ir grožio, ten privalo egzistuoti gyvybė.
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
