Nors daugelis nuo Naujųjų metų kalba, kad prasidėjo Žiurkės metai, tačiau iš tikrųjų tie, kurie gyvena pagal kinų horoskopą, Kiaulės metus užbaigę Žiurkės metus pradės ketvirtadienį. Rytų horoskopas buvo kuriamas nuo 2637 metų prieš mūsų erą iki 61-ųjų mūsų eros metų. Mėnulio kalendoriaus ciklas yra 12 metų.
Legenda pasakoja, kad iškeliaudamas iš Žemės Buda sušaukė pas save visus gyvūnus. Tačiau atsisveikinti su juo atėjo tik 12. Buda kiekvienam ir pavedė valdyti po vienerius metus: Žiurkei, Jaučiui, Tigrui, Katinui, Drakonui, Gyvatei, Arkliui, Ožkai, Beždžionei, Gaidžiui, Šuniui, Kiaulei.
Rytų horoskopas teigia, kad šie metai turėų atnešti nemažai pasikeitimų, nes Žiurkė nelinkusi kalbėti, o yra veikli. Tad pagaliau nuo žodžių bus pereita prie darbų, o darbštiems žmonėms šie metai bus labai palankūs. Valingi ir judrūs žmonės 2008-aisiais bus pastebėti ir įvertinti.
Gal tiems kinams žiurkės ir mieli gyvūnėliai, tačiau mums jos labai teigiamų emocijų nekelia. Žiurkės platina marą, endeminę žiurkinę dėmėtąją šiltinę, cucugamušį, ku karštligę, salmoneliozę, trichineliozę, tuliaremiją, leptospirozę, toksoplazmozę, pasiutligę.
Gineso rekordų knygoje žiurkės charakterizuojamos kaip labiausiai žmogui pavojingas gyvūnas.
Tačiau pasaulyje yra daug lengvai pagaunamų žiurkių ir pelių, ir jas valgo ne tik badmečiais, bet ir kasdien arba net kaip delikatesą. Ir tai žmonija daro jau nuo pat savo atsiradimo. Pavyzdžiui, senovės Romoje miegapeles maitindavo tik riešutais, kad jos apaugtų skania mėsyte, o mėsos skonis primintų riešutus ir atitiktų Romos imperatoriaus poreikius. Šie žvėreliai buvo tokie mėgstami, kad juos specialiai veisdavo erdviuose voljeruose ir net pristatydavo į Britaniją romėnų kariams.
Imperatoriškoje Kinijoje žiurkės būdavo vadinamos naminiais elniais, o valgiai iš žiurkių mėsos laikomi išskirtinėmis rafinuotomis vaišėmis.
Nuo Romos imperijos laikų net iki XIX amžiaus Prancūzijoje, Bordo provincijoje gyventojų tradicija būdavo prie šviežio vyno pasimėgauti ant grotelių virš žarijų keptomis žiurkėmis su marinuotais svogūnėliais. O žymus Bordo kulinaras ir vietinės virtuvės kulinarinio paveldo žinovas Tomas Ženenas kulinarinių varžybų metu, kurios įvyko 1880 metais, ypatingai išskyrė valgius, pagamintus pagal senovines tradicijas iš žiurkienos.
Prancūzijos ir Prūsijos karo metais (1870-1871), kai Paryžius buvo apgultas vokiečių, paryžiečių mityboje, be jokių abejonių, atsirado žiurkiena.
Antrojo pasaulinio karo metu ne tik apsiaustasis Leningradas suvalgė visas peles ir žiurkes. Net ir pasibaigus karui, kai rusų okupuotuose kraštuose per naktis reikėdavo stovėti eilėse prie duonos, trūko maisto, dar gerą dešimtmetį (vietomis net iki 1959 metų) pelėmis ir žiurkėmis mito socialistinio lagerio šalių sostinių gyventojai.
Londone 1946 metais pirmieji savo restorano lankytojus labai skania troškinta žiurkiena pradėjo vaišinti emigrantų šeima iš Prancūzijos. Kaip rašo Džeris Hopkinsas savo knygoje "Ekstremali mityba", restorano savininkai jam pasakojo, kad gimė Paryžiuje ir emigravo į Angliją pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Būtent Paryžiuje, kur vokiečių okupacijos metu siautė badas, ir buvo sukurtas šis ypatingas receptas.
Troškinta žiurkiena
6 dideles žiurkes išdarykite, nulupkite odeles, nupjaukite galvas ir uodegas, kūnelius apkepinkite 20 g įkaitintame svieste, paskui pasūdykite, pagardinkite maltais juodaisiais pipirais. Į troškintuvą įpilkite 40 g alyvų aliejaus, 60 g baltojo sauso vyno, sudėkite 40 g griežinėliais supjaustytų morkų, 40 g svogūnų, 6 neluptas česnakų skilteles, žiurkių kūnelius, apibarstykite 2 g druskos, 1 g cukraus ir 3 g džiovintų Provanso žolelių (yra net Lietuvos parduotuvėse), dar kartą apšlakstykite 30 g alyvų aliejaus ir pavartydami kepkite 180 laipsnių pagal Celcijų orkaitėje apie 40 min, karts nuo karto apverčiant žiurkių kūnelius. Išėmę ant viršaus išdėliokite 5-7 vyšninius pomidorėlius ir dar kepkite 5 min. Patiekite inde, kuriame kepė, su prancūzišku batonu.
D.Hopkinsas rašo, kad valgiaraštyje šis patiekalas turėjo prancūzišką pavadinimą - "Etouffer la rat chair" ("troškinta žiurkiena"). Todėl ir restorano savininkai galėjo būti tikri, kad klientai tikrai žinojo, ką užsakydavo, o užsakydavo tikrai nemažai, nes kasdien būdavo nudobiama daugiau nei 150 žiurkių. Vienintelis dalykas, ko siekdavo restorano šeimininkai, - tai nuostabus patiekalo skonis.
Tačiau kalbant apie žiurkes ir peles, daugeliui pašiurpsta oda ir vargu bau ar daug atsirastų norinčių tuos padarus pamatyti savo lėkštėje. Nors, tiesą sakant, vos ne kiekvieną dieną dažnas tos švelnios žiurkių ir pelių mėsytės suvalgo su maisto parduotuvėse pirktomis dešromis, ypač pigiomis virtomis dešromis, sardelėmis, įvairiais paštetais, šaldytais koldūnais, cepelinais, žemaičių blynais su mėsa, mėsainiais, dešrainiais, beliašais, čeburekais, kibinais, o ypatingai daug su doner kebabais, kuriems malta mėsa dažniausiai gaminama pasibaisėtinai antisanitarinėmis sąlygomis.
Šiais laikais Azijoje, Lotynų Amerikoje, kai kuriuose Afrikos ir Okeanijos regionuose žiurkė yra ne tik užkandis, bet ir pagrindinis patiekalas.
Dažnuose Kinijos rajonuose masiškai lankomos tos valgyklos, kur klientams siūloma daug įvairiausių žiurkienos valgių. Šiandien Guanduno provincijos valgyklose vėl leidžiama gaminti valgius iš žiurkienos, nes 2003 metai tie valgiai buvo uždrausti. Žiurkių tiekimas į administracinį centrą Guančžou vyksta iš kaimyninės Chunanio provincijos.
O štai Pietų Korėjoje žiurkiena laikoma tradiciniu delikatesu ir daugelis korėjiečių yra įsitikinę, kad žiurkiena yra naudingesnė ir sveikesnė už kiaulieną ar vištieną.
Peru, Ganoje žiurkės yra įtrauktos į oficialius mitybos baltymų resursų sąrašus.
Filipinuose valstiečiai žiurkes ir peles medžioja mačetėmis arba ugniasvaidžiais, Taivanyje - spąstais, tinklais ir šunimis. JAV oficialiai veikia žiurkių ir pelių komerciniai tiekėjai (daugiausia kinų restoranams). Firma "Gourmet Rodent" ("Delikatesinis graužikas") savo užsakovams tiekia žiurkių ir pelių šviežią arba šaldytą skerdieną greitosiomis siuntomis, o gyvus žvėrelius - krovininiais lėktuvais iki gavėjų aerodromų.
Baigiant belieka pridurti, kad ir Lietuva jau turi savo graužikų augintojų -netoli Vėžaičių kelinti metai specialiuose voljeruose yra auginamos žiurkės ir pelės. Tiesa, neteko girdėti, ar žemaičiai jau pradėjo valgyti žiurkes.
