Remigijaus RAINIO ir Rolando Šmigelskio fotoreportažas
Jau prasidėjo vasaris, tačiau lietuvaičius vis dar lepina šilti orai. Sausį temperatūra vos kelias dienas buvo nukritusi žemiau dešimties laipsnių šalčio, o pačioje mėnesio pabaigoje teiškritęs sniegas nedaugeliui leido pasidžiaugti žiemos malonumais. Tik pastarąjį šeštadienį ir sekmadienį pagaliau buvo galima pastebėti gausesnių nuo kalnelių ar kalvų rogutėmis ar slidėmis besileidžiančių vaikų ir paauglių būrelius. Nemaža dalis jaunimo žiemos sportu mėgaujasi tik virtualiai, valandų valandas leisdami prie televizorių ekranų ar žaisdami kompiuteriu. Nors medikai tikina, kad šiemet, net ir vyraujant permainingiems orams, situacija dėl peršalimų ar gripo nė karto nebuvo pavojingai priartėjusi prie epidemijos ribos, tačiau čiaudinčiųjų ir kosinčiųjų miesto poliklinikose ar šeimos klinikose netrūksta. Kiek daugiau apsirgusiųjų peršalimo ligomis kreipiasi į vaistininkus, nors ir pastarieji tikina, jog "didžiųjų sirgimų" metas dar neatėjo. Norėdami patys įsitikinti, kaip nuo šalčio ginasi visą dieną lauke praleidžiantys žmonės, išsiruošėme į Kauno turgus.
Šildosi arbata
Vieno iš moderniausių Šilainių turgaus prieigose savo išaugintomis bulvėmis, morkomis, kopūstais ir kitomis daržovėmis prekiaujantis ūkininkas Juozas iš Ringaudų džiaugėsi, kad kol kas neprireikė pildyti dar praėjusių metų pavasarį įsigyto dujų baliono. Savo furgone dujinę krosnelę Juozas pasistatė ne sau, o tam, kad nesušaltų jo daržovės. Pats vyriškis nuo šalčio ginasi apsivilkdamas net penkis megztinius, nors žieminiais batais apsiavė tik šią savaitę. Iki tol kojos nešalo ir su rudeniniais batais, o pasišildydavo tik karšta arbata iš termoso. Kas dieną nuo 8 iki 15 valandos turguje prekiaujantis vyriškis tikino, kad tik prieš kelias dienas, kai siautė pūga, namo išvažiavo anksčiau. Ir ne todėl, kad pats būtų labai sušalęs, o dėl to, kad iki pusiaudienio nesulaukė nė vieno pirkėjo. Kiti kalbinti prie atvirų prekystalių Šilainių turguje prekiaujantys žmonės taip pat teigė, kad žiema šiemet kol kas nebaisi ir šiltus apklotus jie atsineša tik uždengti šalčio bijančioms daržovėms ir vaisiams. Jei pajunta, kad ima šalti ausų galiukai ar kojų pirštai, prekeiviai paprašo, kad jų prekes prižiūrėtų šalia prekiaujantys kolegos, o patys skuba į artimiausią kavinukę ar barą, kur šildosi puodeliu kavos ar arbatos.
Nykstanti gentis
Kovo 11-osios gatvėje esančio daiktų turgaus, kuris kauniečiams labiau žinomas senuoju "Dvidešimtpenkmečio" pavadinimu, senbuvis Ričardas sakė, kad šiemet šaltis turgaus žmonių negąsdina. Avalyne prekiaujantis linksmuolis šaipėsi, kad net ir labiausiai sušalęs netrypčiotų nuo kojos ant kojos, nes tai būtų antireklama jo produkcijai. Nors sausio ir vasario mėnesius jis pavadino "mirusiu sezonu", mat žmonės šiuo metu paprastai nebeturi pinigų. Paploninusius pinigines per Kalėdų bei Naujųjų metų šventes vidutines pajamas gaunančius piliečius žiemos mėnesiais užgriūva ir išaugusios išlaidos už būstų šildymą, todėl į daiktų turgų užsuka tik tuomet, jei nuplyšta batų padas. Pats Ričardas jau nepamena, kada kreipėsi į gydytojus, tačiau kitu metų laiku drauge prekiaujančios žmonos Virginijos į darbą neleidžia. Šiemet Virginija už prekystalio stovėjo vos dvi dienas, kai oro temperatūra buvo pakilusi iki septynių laipsnių šilumos. Pasak Ričardo, tikri "turginiai" - jau nykstanti gentis, nes pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo už prekystalių plūstelėjusi jaunimo banga jau senokai atslūgo. Dauguma jų išvyko uždarbiauti į užsienį ir pasirinko šiltesnes šalis, kur net ir žiemą sniegas - retenybė. Prekybininkas tikina, kad dabar turguje išliko paskutinieji "mohikanai", kurie šildosi remdamiesi ilgamete patirtimi. Todėl jau retenybe tapo atvejai, kai tenka žadinti per daug išgėrusį bei nuo per gausios vidinės šilumos užsnūdusį kolegą, kad jo saldus miegas nevirstu amžinuoju. 50 gramų degtinės kuriame nors šalia esančiame bariuke šildo ir nuotaiką pakelia tik kokiai valandai, o po to šaltukas kanda dar smarkiau.
Arčiau muzikos įrašus ir kompaktinius diskus parduodančio kiosko prekiaujančios moteriškės neslepia, kad žvarbiomis dienomis sušyla trepsėdamos pagal iš garsiakalbių sklindančios muzikos ritmą. Pasak prekiautojų, geriausiai šildo lietuviški "bumčikai", tačiau įsijautus svarbu nepersistengti, nes suprakaitavus labai lengva tapti mažiausio skersvėjo auka. Tarp prekeivių "madų" vyrauja šilti kombinezonai ir striukės. Jau seniai niekas nevynioja kojų senais laikraščiais, nes šiltų ir nebrangių batų gali įsigyti čia pat turguje. O ir laikraščiai šiais laikais kainuoja gana nepigiai, tad jų teikiama šiluma jau beveik nesinaudojama. Vyriškais marškiniais prekiaujanti Julė sakė, kad nuo to laiko, kai pradėjo dirbti turguje pas gydytojus užsuka tik profilaktiškai. Tiesa, žiemą būna dienų, kai į darbą dėl šalto oro eiti nesinori, tačiau darbdavys jokių nuolaidų nedaro ir tenka su tuo susitaikyti.
Grūdinasi lediniu vandeniu
16 metų turgelyje prie geležinkelio stoties saldainiais ir prieskoniais prekiaujantis Petras net spaudžiant šaltukui neskuba užsisegti striukės. Vyriškis tikina, kad jis tiesiog sutvertas lauko prekybai, nes turi labai gerą kraujo apytaką, todėl jam niekados nešąla nei rankos, nei kojos. Petras grūdinasi kiekvieną rytą apsipildamas lediniu vandeniu. Blogas oras, anot vyriškio, jam kliudo tik tuo, kad šaltomis ar lietingomis dienomis pastebimai sumažėja pirkėjų. Dar sovietmečiu daug metų išdirbęs prekybos sistemoje Petras pastebėjo, kad šiais laikais degradavo ir pirkėjai, ir pardavėjai. Pirmieji per daug pasiduoda reklamos įtakai ir dažnai be "Jakobs" kavos ar "Karūnos" šokolado jokių kitų nežino. O turguje galima surasti tikrai gardžių, maistingų ir šviežių skanėstų, apie kurių naudingąsias savybes dažnai nežino net jomis prekiaujantys samdyti pardavėjai. Pasak prekybininko, prasčiausiai pirkėjus aptarnauja "negrų kvartale" (taip vietos žargonu vadinama turgaus dalis, kurioje prekiaujama vaisiais ir daržovėmis) dirbantys atsitiktiniai samdiniai, kurie gerai įsisavinę tik vieną "prekybos taisyklę": neapgausi - neparduosi. Vyriškis spėlioja, jog ne tik šaltis išvaikė nuolat turguje besisukiojusius pietietiško gymio vyrukus. Prie to veikiausiai prisidėjo ir teisėsaugininkai. Prekyba arbūzais pietiečiams tebuvo tik priedanga, už kurios slėpėsi gerokai rimtesni dalykėliai. Tačiau nei šaltis, nei teisėsauga neįveikia "negrų kvartalo" prieigose besisukiojančių čigonaičių ir garbingo amžiaus sulaukusių jų mamų. Nuolat kontrabandines cigaretes praeiviams siūlančios šiltomis vilnonėmis skaromis apsigobusios ir nepigiais kailiniais vilkinčios moteriškės tiesiog turi kažkokią paslaptingą nuojautą ir sugeba dingti iš turgaus dar prieš pasirodant tikrintojams.
Dirba pasikeisdami
Vienuolika metų keramikos dirbiniais Laisvės alėjoje prekiaujantis Jonas sako, kad nors kartais per dieną teparduoda suvenyrų tik už kokius 8 litus, "pravaikštų" nedaro. Kiek daugiau prie "jaunystės stipendijos" (taip savo gaunamą pensiją vadina jaunatviškos išvaizdos septyniasdešimtmetis), jis prisiduria, kai prie jo prekystalio sustoja užsieniečiai. Keliomis kalbomis su atvykėliais bendraujantis vyriškis miesto svečius trumpai supažindina ir su mūsų meno tradicijomis. Šaltomis dienomis Jonas kas pusvalandį keičiasi vietomis su žmona ir skuba šildytis į "Merkurijaus" prekybos centrą. Anksčiau belaukdamas pirkėjų vyriškis persimesdavo keliais žodžiais su Laisvės alėjos akcentu betampančiais bukinistais, tačiau dabar miesto galvos pastaruosius nugrūdo į vidinį prekybos centro kiemelį. Jonas džiaugiasi, kad kone kasdien kas nors vis teiraujasi, kur dingo senų knygų pardavėjai, ir mielai nurodo kelią pas juos, nes jokių kitų nuorodų nėra. Tačiau bukinistai, taip pat nuo gamtos kaprizų labiau saugantys knygas, o ne save, tikina, kad norinčiųjų nusipirkti gerą knygą vis mažėja. Kas dieną prekiautojo suvenyrais diena trunka nuo 9 iki 19 valandos, dar pusantros valandos - prekėms susipakuoti.
Žvejams šaltis nebaisus
Tačiau ne visi šaltį ignoruojantys kauniečiai taip elgiasi tik priversti "gamybinio " būtinumo. Ant Lampėdžių karjero ledo, kaip ir ant kitų šalia miesto esančių vandens telkinių, nuolat buriasi poledinės žūklės fanatikai. Ši žiema žvejus ilgai kankino neleisdama karjerui užšalti, todėl dabar skubama lipti net ir ant ploniausio leduko. Mūsų sutiktas Virgis sakė, kad į poledinę žūklę išsiruošė tik trečią, tačiau tikrai ne paskutinį kartą. Atostogaujantis vyriškis už šešis litus nusipirko žieminę meškerėlę, dar du litus išleido uodo trūklio lervoms ir pirmą kartą atvažiavęs ant karjero ledo nieko nesugavo. Kad namiškiai nesijuoktų, o gal tik norėdamas atsiginti nuo katino, Virgis nusipirko kelias žuveles iš kito žūklautojo, tačiau kitą dieną vėl atskubėjo čia. Jei tikėsime tegul ir pradedančiu žveju, tąkart kibo fantastiškai. Tik gerokai po pietų užbaigęs žūklę Virgis suskaičiavo ant ledo sustingusius net 57 ešerius, iš kurių keturi svėrė net po 300 gramų. Vyriškis teigė, jog žvejodamas, jei žuvys kimba, jokio šalčio nejaučia, nes storai prisirengia, apsiauna šiltais batais. Per daug nutolti nuo kranto Virgis vengia, nes karjerą dengiantis ledas dar ganėtinai plonas ir eketę žvejys mėgėjas išsikerta paprasčiausiu plaktuku.
